Sekite 15min Google
Ne kartą bandęs nusižudyti, praradęs santykius ir gyvenimo kontrolę, vyras šiandien jau beveik ketverius metus gyvena blaiviai. Tapęs iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadoriumi, jis atvirai pasakoja savo istoriją, tikėdamasis, kad ji padės bent vienam žmogui laiku kreiptis pagalbos.
-
Apie medikų perdegimą novelę sukūrusi B.Jarašūnė: apie J.Basanavičių, gydymą peiliu ir žodžiu
-
Lošėjas ir narkomanas Konstantinas: „Lošimas yra kaip Mike'as Tysonas – prieš jį neturi jokių šansų“
-
Nuo minčių apie savižudybę išgelbėjo vaikai: Tomo išpažintis apie patirtą lošimų pragarą
-
„Nebeišmanau, kaip nepalūžti“: jaunos mamos prisipažinimas po spektaklio sugraudino visus
Po mamos mirties gavo dviratį
Lukas pasakoja, kad savo vaikystę prisimena tik nuo 6 metų. Visa, kas buvo iki tol, atmintyje tarsi išsitrynė. Būtent tokio amžiaus jis patyrė skaudžiausią savo gyvenimo netektį – nusižudė mama. Jis prisimena: tą dieną buvo pas močiutę. Išgirdęs, kas nutiko, jis pasislėpė po antklode.
„Norėjau atsiriboti nuo visų ir visko“, – sako vyras, manantis, kad gyvenimo tarpsnį, kuriame buvo mama, jis tarsi užblokavo – todėl ir prisimena save tik nuo šešerių metų.
Pasak Luko, ilgą laiką net mamos nuotraukos jam nekeldavo jokių jausmų. Tik gerokai vėliau, pradėjęs gilintis į savo išgyvenimus, jis pamažu ėmė susigrąžinti ryšį ir prisiminimus apie ją. Tačiau skaudžiausia buvo ne vien pati netektis. Mažas berniukas prisiėmė atsakomybę už tai, ko niekaip negalėjo pakeisti. „Kaltinau save, kad mamos neapsaugojau. Visą tą naštą prisiėmiau sau“, – prisipažįsta Lukas.
Šis kaltės jausmas jį lydėjo daugybę metų. Pradėjęs lankyti mokyklą, berniukas sunkiai pakęsdavo matydamas klasės draugus, turinčius abu tėvus. Jis jautė pavydą, pyktį, nuoskaudą dėl to, ko pats buvo netekęs.
Po mamos mirties Luku ir šešeriais metais vyresniu jo broliu daugiausia rūpinosi tėčio mama. Tėvas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl dažnai nebūdavo namuose. Didelę vaikystės dalį Lukas praleido kaime, netoli Kupiškio.
Močiutę jis prisimena kaip labai gerą, anūkus mylėjusią ir jiems labai daug ką leidusią moterį. Vis dėlto dabar, anot Luko, jis supranta, kad augdamas turėjo pernelyg daug laisvės ir per mažai ribų. Dar labiau jam trūko paprasto, nuoširdaus pokalbio.
„Man reikėjo pokalbių. O su manimi nelabai kalbėdavo“, – sako vyras. Jis prisiminė, kad po mamos laidotuvių gavo dovanų – dviratį, kurio neprašė ir nevertino.
Jis sako suprantantis, kad suaugusieji galbūt nežinojo, kaip kalbėtis su mamos netekusiu vaiku. Vietoje pokalbių jis sulaukdavo jau minėtų dovanų – dviračio, telefono, kompiuterio ar kitų daiktų. Tačiau nė vienas jų negalėjo užpildyti viduje atsivėrusios tuštumos.
„Buvau nepatogus vaikas. Augau nepaklustus, atsikalbinėdavau, reikalavau dėmesio. Galėdavo išeiti iš namų niekam nepranešęs, kur einu, ir grįžti kada panorėjęs“, – į prisiminimus leidosi pašnekovas ir pridūrė, kad dabar supranta – po tokiu elgesiu slėpėsi kur kas daugiau nei paaugliškas maištas.
Narkotikų pirmą kartą pabandė sulaukęs 12 metų
Būdamas vos dvylikos Lukas pirmą kartą išbandė narkotikus – parūkė „žolės“. Anksti prasidėjo ir pažintis su alkoholiu. Tuo metu jis daug laiko leisdavo su šešeriais metais vyresniu broliu ir jo draugais, dalyvaudavo vakarėliuose, kuriuose netrūkdavo svaigalų. Toks gyvenimas tuomet atrodė patrauklus.
„Aš visą laiką būdavau su suaugusiaisiais ir man atrodė – vau, čia kietas gyvenimas“, – prisimena pašnekovas.
Ilgainiui vakarėliai, alkoholis ir narkotikai tapo jo kasdienybe. Lukas nesusimąstydavo, kad toks gyvenimo būdas jam kenkia. Priešingai – jis mėgavosi laisvės pojūčiu, galimybe negalvoti apie problemas ir nemalonius išgyvenimus.
Sulaukęs devyniolikos, vaikinas išvyko į Angliją. Kitą šalį pasirinko kaip naują pradžią, nes prieš tai Lietuvoje buvo patekęs į eismo įvykį: vairuodamas neblaivus nestojo stabdomas policijos, bandė pabėgti ir prarado teisę vairuoti. Į panašias pavojingas sau ir kitiems situacijas, būdamas apsvaigęs, jis pateko ne kartą. Tačiau išvadų nepadarydavo: gyvendavo kaip įpratęs, t.y. apsvaigęs.
Dabar Lukas sako suprantantis, kokių skaudžių pasekmių galėjo turėti toks neatsakingas elgesys. Tačiau tuo metu tai neatrodė pakankamai rimta priežastis keistis.
Anglijoje jo gyvenimas pasisuko dar pavojingesne kryptimi. Būdamas devyniolikos, Lukas pirmą kartą pavartojo kokaino ir iškart tapo nuo jo priklausomas.
„Supratau, kad kokainas yra tas dalykas, kurio visą gyvenimą ieškojau“, – prisimena jis.
Narkotikai suteikė tai, ko Lukas desperatiškai troško – galimybę bent trumpam negalvoti apie praeitį, nejausti kaltės ir skausmo.
Iš pradžių kokainą jis vartodavo savaitgaliais, draugų kompanijoje. Tačiau ilgainiui svaigalų reikėjo vis dažniau. Labai greitai maždaug po metų narkotikai tapo svarbesni už bendravimą su žmonėmis.
„Atėjo momentas, kai supratau, kad man žmonių nebereikia. Man reikia tik to jausmo, kurį sukelia narkotikai“, – sako Lukas.
Jis vis dažniau užsidarydavo kambaryje, vengdavo aplinkinių, kartais nenueidavo į darbą. Nuo priklausomybės kentėjo santykiai su broliu, draugais ir tuometine gyvenimo drauge.
Artimieji bandė kalbėtis, tačiau Lukas tik pažadėdavo nebevartoti. Iš tiesų nieko keisti neketino.
„Aš visą laiką gyvenau su kauke“
Ilgainiui narkotikų vartojimą ėmė lydėti stiprus nerimas, įtarumas ir paranoja. Lukas prisimena, kad būdavo įsitikinęs, jog kažkas jį stebi, nori su juo susidoroti. Todėl dažnai užsidarydavo namuose, užtraukdavo užuolaidas, bijodavo net menkiausio garso.
Vėliau atsirado ir klausos haliucinacijų. Jis girdėdavo balsus, kurie menkino jo vertę ir skatino pasitraukti iš gyvenimo. Tai atvedė prie pirmojo bandymo nusižudyti. Tąkart jį išgelbėjo netikėtai namo grįžusi draugė.
Tačiau net ir po šio įvykio Lukas nesustojo ir toliau svaiginosi alkoholiu ir narkotikais. „Aš to visiškai nesureikšminau. Bandžiau, nepavyko, ir tiek“, – prisimena tuometinį savo požiūrį.
Nors draugė surado psichologinę pagalbą, tačiau vyras pripažįsta, kad pas specialistus lankėsi ne todėl, jog pats norėjo keistis. Jis tiesiog stengėsi nuraminti mylimąją. O vartojimas tęsėsi.
Kalbėdamas apie tuometinį gyvenimą Lukas pasakoja, kad išoriškai stengdavosi atrodyti stiprus, savimi pasitikintis, nieko nebijantis vyras. Jis buvo įsitikinęs, jog tikras vyras neturi kalbėti apie savo jausmus ar pripažinti silpnumo.
„Aš save laikiau bachūru. O bachūrui apie savo jausmus kalbėti negalima“, – prisimena jis.
Tačiau namuose, likęs vienas, palūždavo ir dažnai verkdavo. „Aš visą laiką gyvenau su kauke. Išeidavau iš namų ir būdavau vienoks, o namuose – visai kitoks“, – pasakoja pašnekovas.
Anuomet paklaustas, ar jam reikia pagalbos, paprastai atsakydavo, kad viskas gerai…
Tik šiandien Lukas supranta, kiek daug žalos jam padarė įprotis viską laikyti savyje. Kiekviena nauja nesėkmė, skola, konfliktas ar nusivylimas kaupėsi viduje, kol emocinė našta tapdavo nebepakeliama. Tuomet ateidavo dar vienas bandymas žudytis.
Kaltino visus kitus, tik ne save
„Man vis atrodydavo, kad kalta aplinka, kurioje gyvenu, ir žmonės. Todėl iš Anglijos grįžau į Lietuvą, į Kupiškį. Tikėjausi, kad čia bus geriau. Tačiau priklausomybės niekur nedingo“, – pasakojo vyras.
Jis ir toliau vartojo narkotikus, gėrė alkoholį, keitė darbus, klimpo į skolas. Kai neturėjo pinigų narkotikams, griebdavosi alkoholio. Kartais vartojo juos kartu. Vienu metu vyras ryžosi kreiptis pagalbos ir išvyko į trumpalaikę reabilitacijos programą Panevėžyje. Po jos kurį laiką nevartojo alkoholio, tačiau po trijų mėnesių vėl atkrito.
Dabar Lukas supranta, kad tuomet nebuvo iki galo įvertinęs savo priklausomybių. Jis manė, kad pagrindinė problema yra alkoholis, todėl iš pradžių sau leido vartoti kitus svaigalus. Deja, tai nepadėjo: pamažu grįžo ir alkoholis, ir stipresni narkotikai. O tada ateidavo mintys apie suicidą.
Dar prieš persikeldamas į Panevėžį vyras buvo išgyvenęs itin sunkų bandymą nusižudyti. Tuomet jį namuose surado brolis. Lukas buvo skubiai išvežtas į ligoninę, kur medikams pavyko išgelbėti jo gyvybę. Po to jis maždaug tris savaites praleido psichiatrijos skyriuje. Tačiau ir šis įvykis netapo galutiniu lūžiu.
Vėliau buvo dar ne vienas bandymas pasitraukti iš gyvenimo. Lukas pripažįsta, kad dažniausiai savižudiškos mintys apimdavo apsvaigus, tačiau vidinė gėda, kaltė ir beviltiškumas jį lydėjo kur kas ilgiau.
Lemiamą akimirką paskambino tėčiui
Vieną sunkiausių gyvenimo akimirkų Lukas prisimena itin aiškiai. Tuo metu jo santykiai su mergina buvo nutrūkę, priklausomybės ir susikaupusios problemos atrodė nebeįveikiamos. Vyras buvo visiškai praradęs viltį. Vieną vakarą, būdamas namuose, jis vėl rimtai svarstė apie savižudybę. Tačiau būtent tą akimirką, kaip pats sako, jo viduje kažkas pasikeitė.
„Aš esu įsitikinęs, kad tada mane sustabdė Dievas“, – apie dramatišką akimirką pasakojo jis. Po ilgų valandų, praleistų verkiant, vyras sukaupė jėgas paskambinti tėčiui. Pirmą kartą jis aiškiai paprašė pagalbos, pasakė norintis vykti į ilgalaikę reabilitaciją. Tėtis atvažiavo jo pasiimti.
Toliau sekė ilgas ir sunkus sveikimo kelias. Lukas prisimena, kad pirmosiomis savaitėmis patyrė sunkius abstinencijos simptomus, abejojo savo jėgomis, bijojo, kad nepajėgs pasikeisti. Tuo laikotarpiu jis dar kartą mėgino sau pakenkti. Tačiau sprendimą vykti į ilgalaikę reabilitaciją jis vadina vienu svarbiausių savo gyvenime.
Reabilitacijoje pirmą kartą pažvelgė į save
Ilgalaikė reabilitacijos programa turėjo trukti dvylika mėnesių, t.y. metus, tačiau Lukui prireikė keturiolikos mėnesių.
Per tą laiką jis ne tik mokėsi gyventi be alkoholio ir narkotikų, bet ir pirmą kartą rimtai gilinosi į savo gyvenimo istoriją. Reabilitacijos centre reikėjo rašyti priklausomybės istoriją, analizuoti gyvenimo įvykius, vėliau įvertinti savo pokyčius. Būtent tada Lukas pradėjo suvokti, kokį gilų pėdsaką jame paliko mamos mirtis.
„Supratau, kad mano problemos prasidėjo tada, kai mirė mama. Nuo to momento viskas manyje kaupėsi“, – sako vyras.
Jis pradėjo dirbti su psichologais, skaityti knygas, mokytis atpažinti savo jausmus. „Aš net nežinojau, kaip įvardyti tai, ką jaučiu. Kažką jausdavau, bet nesuprasdavau, kas tai yra“, – prisimena Lukas.
Narkotikai ir alkoholis ilgą laiką buvo tapę būdu pabėgti nuo nemalonių emocijų. Tačiau apsvaigimui praėjus sugrįždavo kaltė dėl savo elgesio, o kartu – noras vėl viską pamiršti. Taip sukosi uždaras ratas. Reabilitacijoje šį ratą teko nutraukti ir išmokti išbūti su jausmais, nuo kurių tiek metų bėgo.
Lukas neslepia, kad tai buvo be galo sunku. Buvo dienų, kai norėjosi viską mesti ir grįžti prie seno gyvenimo. „Tokio skausmo, kokį jaučiau gilindamasis į save, nebuvau patyręs“, – prisimena vyras.
Tačiau pamažu atsirado ir svarbūs pokyčiai. Jis mokėsi priimti save netobulą, atleisti sau už praeities klaidas, suprasti, kad ir kiti žmonės nėra tobuli. Vienas reikšmingiausių žingsnių buvo susitaikymas su mamos netektimi. Lukas sako, kad pagaliau sugebėjo paleisti daugybę metų nešiotą kaltę.
Keitėsi ir santykiai su artimaisiais. Jis parašė broliui atsiprašymo laišką, atkūrė ryšį su tėčiu. Anksčiau jų santykiai buvo gana šalti: „Abu galėjom nešiotis kaltės jausmų – aš, kaip sūnus, jis – galbūt dėl to, kad daug laiko praleisdavo toli nuo šeimos.“ Dabar judviejų su tėvu santykiai šiltesni.
Beveik ketveri metai blaivybės ir nauja meilė
Sausio 9-ąją Lukas minės ketverių metų blaivybės sukaktį. Jis neslepia, kad gyvenimas be priklausomybių reikalauja nuolatinio darbo su savimi. Tačiau dabar jau žino, kad sunkumų nereikia įveikti vienam. „Reabilitacijos centre supratau, kad vienas blaivus nebūsiu. Man reikia kitų žmonių pagalbos“, – sako pašnekovas.
Jam padeda šeima, tikėjimas, bendravimas su panašias patirtis turinčiais žmonėmis, savitarpio pagalbos grupės. Net būdamas užsienyje vyras jungiasi prie susitikimų nuotoliniu būdu. Šiuo metu Lukas laikinai dirba Suomijoje, į Lietuvą grįžta kas keletą mėnesių.
Didelę vietą dabartiniame gyvenime užima ir sužadėtinė, kuriai vyras jaučia ypatingą dėkingumą. „Ji man padeda pamatyti pasaulį kitomis spalvomis. Prie jos galiu būti toks, koks iš tikrųjų esu. Man nebereikia vaidinti“, – pasakoja Lukas.
Apie savo gyvenimą pasakoja ir dėl mamos
Prieš kurį laiką Lukas tapo iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadoriumi. Jis atvirai dalijasi savo patirtimi, pasakoja apie priklausomybes, bandymus nusižudyti, vaikystėje patirtą netektį ir kelią į sveikimą.
Vyras neslepia, kad ne visiems toks atvirumas priimtinas. Iš pradžių net kai kurie artimieji abejojo, ar verta viešai pasakoti tokius asmeniškus dalykus. Tačiau Lukas įsitikinęs, kad būtent tylėjimas ir baimė, ką pagalvos kiti, neretai trukdo žmonėms ieškoti pagalbos.
„Didžioji Lietuvos bėda yra klausimas: „Ką pagalvos kiti?“ – įsitikinęs jis.
Anot Luko, jam pačiam ilgą laiką buvo gėda prisipažinti, kad kenčia. Atrodė, jog kalbėdamas apie savo jausmus pasirodys silpnas. Dabar jis nori parodyti, kad yra priešingai. „Gal kažkas pamatys save manyje. Gal išgirdęs, kaip aš visa tai praėjau, supras, kad reikia kalbėtis, kad nereikia visko laikyti savyje“, – viliasi pašnekovas.
Jam ypač svarbu pasiekti jaunus žmones. Lukas prisimena, kaip būdamas dvylikos žavėjosi vyresniųjų vakarėliais ir svaigalais. Tuo metu niekas jam neatrodė pavojinga. Dabar jis nori, kad jaunuoliai žinotų ne tik apie priklausomybių keliamą riziką, bet ir apie galimybes sulaukti pagalbos.
Tačiau yra ir dar viena labai asmeniška priežastis, kodėl Lukas pasakoja savo istoriją. Tai – mama: „Aš dalijuosi ir dėl mamos.“
Vaikystėje jos netekęs vyras ilgus metus jautė pyktį. Kartais pyko ant savęs, kartais – ant jos, kad paliko du vaikus. Buvo laikas, kai net nenorėjo lankyti mamos kapo. Tačiau metams bėgant, ypač reabilitacijos metu, jo požiūris pasikeitė.
„Kartais pagalvoju, kad jeigu ji būtų išdrįsusi kreiptis pagalbos, pasikalbėti apie tai, kas dėjosi jos viduje, galbūt šiandien ji dar būtų gyva, o aš vis dar turėčiau mamą. Ši mintis man labai skaudi, tačiau kartu ji skatina kalbėti apie savo patirtį“, – sakė vyras.
Padeda ne tik kitiems, bet ir sau
„Žvelk giliau“ – ketvirtus metus vykstanti iniciatyva, siekianti kalbėti apie psichikos sveikatą be stereotipų. Šios iniciatyvos ašis – psichikos sveikatos ambasadoriai, kurie dalijasi savo arba savo artimųjų psichikos sveikatos sunkumų istorijomis.
Pasak Viktorijos Andreikėnaitės, „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorės, Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos lektorės, mokslas įrodė, kad atviras dalijimasis padeda mažinti psichikos sveikatos stigmą ir mažina tabu kreiptis pagalbos.
„Išgirdus asmeninius liudijimus, kažkas pasijunta ne toks vienišas, kažkas sužino, kad yra ir kitų išeičių bei galimybių. O ir patys „Žvelk giliau“ ambasadoriai tampa prasmingos bendruomenės dalimi: dalindamiesi gauna palaikymą, pagalbą išreflektuoti savo patirtis, o tai gali prisidėti prie jų atsigavimo kelio, kitaip tariant, patirties integravimo.
Savižudybių prevencijoje vienas iš pagrindinių principų yra tiesus ir atviras pokalbis, o geriau suprasti padeda gyvos patirtys, tokios kaip Luko. Labai džiaugiuosi, kad Lukas prisijungė prie „Žvelk giliau“ komandos, ir esu jam labai dėkinga už jautrų pasidalinimą. Kaskart noriu jam palinkėti, kad mamos meilė visada išliktų šildančia atrama širdyje“, – sako V.Andreikėnaitė.
