Sekite 15min Google
Tomas sako, jog šiandien savo istoriją supranta visai kitaip nei prieš dešimt metų. Jam atrodo, kad pirmosios priklausomybės užuomazgos atsirado dar vaikystėje. Jis augo šeimoje, kurioje tėvas buvo šalia fiziškai, tačiau artimo ryšio trūko. Už klaidas berniukas sulaukdavo tik pažeminimo.
Jeigu kažką padarydavau ne taip, būdavau išvadinamas durniumi.
„Man nebuvo leidžiama klysti. Jeigu kažką padarydavau ne taip, būdavau išvadinamas tiesiog durniumi. Man atrodo, tada ir atsirado tas noras viską padaryti geriausiai, kad įrodyčiau savo vertę“, – pasakoja vyras.
Mokykloje jis buvo gabus matematikai, mėgo strateginius kompiuterinius žaidimus. Vėliau atsirado kortos iš centų, smulkūs žaidimai iš pinigų. Laimėti jam reiškė ne tik uždirbti – tai buvo būdas pasijusti geresniam.
„Norėjau pirmauti. Visur mačiau strategijas, schemas. Atrodė, kad jeigu būsiu gudresnis už kitus, laimėsiu“, – prisimena jis.
Kazino tapo vieta, kur dingdavo problemos
Po vieno artimo žmogaus netekties Tomas, kaip pats sako, visiškai užsidarė. Apie savo jausmus nekalbėjo nei su šeima, nei su draugais.
Studijų metais draugas pirmą kartą nusivedė jį į kazino. Pirmasis vakaras baigėsi pralaimėjimu, tačiau vietoj nusivylimo jis pajuto dar stipresnį azartą: „Pradžioje „nudegiau“. Tada pagalvojau, kad galiu laimėti. Turbūt norėjosi sau tai įrodyti“.
Po paskaitų Tomas dirbo statybose, todėl turėjo pinigų grįžti į kazino. Ilgainiui suprato, kad ten eidavo ne dėl laimėjimų.
„Manau, lošimuose mane laikė nemokėjimas gyventi ir ta mano nebranda. Nemokėjau spręsti problemų, todėl nuo jų bėgdavau. Ten laikas išnyksta, problemos dingsta, apie nieką negalvoji. O kai išeini iš kazino, viskas būna dar blogiau“, – atvirauja vyras.
Namuose pinigų nuolat nebuvo
Apie šešerius metus Tomas lošė nereguliariai, dažniausiai savaitgaliais. Tuo metu susipažino su būsima žmona, kuri netrukus pastebėjo keistą dalyką: vyras nuolat ir daug dirbo, tačiau pinigų šeimoje vis tiek trūko.
Sąskaitos vėlavo, augo skolos, o Tomas vis rasdavo paaiškinimų: „Iš pradžių melavau ir manipuliavau. Prisipažinau tik tada, kai supratau, kad iš skolų vienas nebeišsikapstysiu“.
Tada net nepajutau, kaip stipriai įklimpau.
Tačiau net ir kreipęsis pagalbos jis dar nemanė esąs priklausomas: „Galvojau, kad problema yra skola. Nuėjau porą kartų į bendruomenę ir pasakiau sau: nesąmonė, tik laiką gaištu. Pats galiu nelošti“.
Ir jam tai pavyko. Trejus metus vyras nelietė lošimų, grąžino visas skolas ir patikėjo, kad viskas baigėsi. Bet atkrytis prasidėjo nuo, rodos, visai nekalto vakaro su draugais. „Pakvietė vėl pažaisti. Tada net nepajutau, kaip stipriai įklimpau. Sumos didėjo, pradėjau lošti vis dažniau“, – pasakoja.
Šįkart viskas vyko daug greičiau. Tomas jau buvo vedęs, augino du mažamečius vaikus, tačiau namuose daugėjo melo, manipuliacijų ir įtampos.
„Buvau arba euforijos būsenoje, arba visiškai juodose emocijose. Gyvenau tarsi vidiniame kalėjime, – savo tuometinę būseną apibūdina pašnekovas. – Pinigai prarado svorį. Jie buvo tik bilietas į atsijungimo vietą. Jeigu turi pinigų, gali eiti atsijungti. Jeigu neturi – galvoji, kur jų gauti“.
Sulaikė mintis apie du vaikus
Kaip pasakoja Tomas, prieš maždaug trejus su puse metų jis „pramušė dar vieną dugną“. Nuolatinis melas, įtampa šeimoje ir vidinis spaudimas darėsi nebepakeliami. Važiuodamas automobiliu vyras rimtai svarstė apie savižudybę: „Galvojau: trenkčiausi į medį ir visos problemos baigtųsi“.
Nuo šio žingsnio jį sulaikė tik mintis apie du namie laukiančius mažamečius. Tomas pagalvojo, kaip jie augs be tėvo ir kas jais pasirūpins. Jam tai buvo ypač skaudu, nes pats vaikystėje stokojo tėviško rūpesčio. Sako, tuomet supratęs, kad ir kas nutiktų, nori gyventi ir būti šalia savo vaikų.
Apie savo būseną jis papasakojo žmonai. Jų santykiai tuo metu jau buvo priėję ribą, kalba sukosi ir apie skyrybas. Tačiau šįkart Tomas suprato, kad vien skolų grąžinimas problemos neišspręs.
Pirmasis jo žingsnis buvo kreiptis į Lošimų priežiūros tarnybą ir pateikti prašymą neleisti jam lošti visą gyvenimą. Vėliau Tomas pradėjo lankytis pas psichologus, prisijungė ir prie anoniminių lošėjų grupės.
Pirmąsias konsultacijas su psichologu Olegu vyras šiandien vadina „generaliniu valymu“, kurių metu, kaip pats sako, buvo atvertos ilgai nešiotos žaizdos. Pamažu atėjo ir suvokimas, kad neužtenka grąžinti skolų ar tiesiog nustoti lošti – reikia aiškintis, kas vis iš naujo stūmė į lošimus.
Anoniminių lošėjų susitikimus Tomas lanko iki šiol ir neketina jų atsisakyti. Trejus su puse metų nelošiantis vyras žino, kad ankstesnė kelerių metų pertrauka jau kartą buvo sukūrusi apgaulingą saugumo jausmą.
„Visada yra rizika atkristi. Esmė – kaip išmoksiu gyventi su savo liga, kaip savimi rūpinsiuosi. Jeigu visa tai apleisiu, užsimiršiu, pasijusiu saugus, viskas gali grįžti“, – įsitikinęs Tomas.
„Save laikiau protingiausiu“
Žvelgdamas atgal Tomas mano, kad ilgai kreiptis rimtos pagalbos jam trukdė ir įsitikinimas, jog pats viską supranta bei sugebės suvaldyti. Kadaise jis save laikė protingesniu už kitus, tikėjo galintis perprasti lošimo strategijas, o vėliau – ir pats išspręsti savo problemą.
Dabar vyras pripažįsta, kad toks įsitikinimas buvo klaidingas. Jis net nežino, kiek iš viso pinigų pralošė, nes tam tikru metu jų vertė apskritai išnyko – pinigai tebuvo priemonė, leidžianti vėl patekti ten, kur galėjo nuo visko „atsijungti“.
Dabar gyvenu patį geriausią savo gyvenimą.
Šiandien, trejus su puse metų nelošdamas, Tomas sako gyvenantis visiškai kitaip. Didžiausiu pokyčiu jis laiko ne grąžintas skolas ar tai, kad nebeina lošti, o išmoktą gebėjimą rūpintis savimi ir nebebėgti nuo to, kas sunku.
„Dabar gyvenu patį geriausią savo gyvenimą. Tokių pokyčių anksčiau net nebūčiau galėjęs įsivaizduoti“, – sako Tomas.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Komentuoja Lošimų priežiūros tarnybos vyriausioji specialistė, psichologė Gabrielė Glušauskaitė.
– Tomas pasakoja, kad nuo vaikystės jautė stiprų poreikį būti geriausiam ir įrodyti, kad nėra kvailas. Ar toks savivertės siejimas su laimėjimu, pranašumu prieš kitus gali vėliau tapti viena iš priežasčių, dėl kurių žmogų ypač įtraukia azartiniai lošimai?
– Visų pirma, norisi padėkoti Tomui už atvirumą, tikiu, kad tokie pasidalinimai savo išgyvenimais gali prisidėti prie visuomenės sąmoningumo didinimo ir probleminio lošimo stigmos mažinimo.
Kalbant apie įsitraukimą į lošimus, savivertės siejimas su laimėjimu gali tapti vienu iš veiksnių, didinančių žmogaus pažeidžiamumą azartinių lošimų priklausomybei.
Jeigu nuo vaikystės yra išmokta, jog darydamas klaidas jis yra netinkamas – „durnas“, tuomet žmogus jaučiasi vertingas tik tada, kai yra geriausias, pavyzdžiui, laimi, turi reikšmingą sumą pinigų ar kitaip išoriškai įrodo savo pranašumą.
Azartiniai lošimai gali ilgainiui tapti ta veikla, kurioje siekiama patvirtinti savo vertę, kadangi lošimo elgesys yra dažnai siejamas su prabanga, linksmybėmis. Deja, lošimo mechanizmas sukurtas taip, jog dėl atsitiktinio rezultato ir galimo pelno ši veikla stipriai įtraukia ir gali sukelti priklausomybę, ypač tiems, kurie į lošimą pradeda žiūrėti ne kaip į pramogą, o kaip į savivertės patvirtinimo ar pinigų uždarbio šaltinį.
Laimėjimas trumpam suteikia ne tik finansinį atlygį, bet ir stiprų patvirtinimą: „aš sugebu“, „aš nesu kvailas“, „aš galiu būti geresnis už kitus“.
– Vyras buvo nustojęs lošti trejiems metams ir manė, kad problemą jau įveikė, tačiau vėl stipriai įklimpo. Kodėl ilgas laikotarpis be lošimų dar nereiškia, kad priklausomybės problema išspręsta?
– Ilgas laikotarpis be lošimų yra labai svarbus pasiekimas, tačiau savaime dar nereiškia, kad žmogus nebegrįš prie lošimo. Priklausomybė nėra tik elgesys, todėl svarbu suprasti, kas jį palaiko, o su tuo gali padėti psichologai/psichoterapeutai, anoniminių lošėjų grupės.
Jeigu per nelošimo laiką žmogus išmoko atpažinti situacijas, kurios jam kelia atkryčio riziką, suprato, kokį poreikį lošimas jam atliepė, bei atrado kitų būdų tvarkytis su emociniais sunkumais, tada atkryčio rizika mažėja. Tačiau jei lošimas tiesiog buvo nutrauktas, o naujų įgūdžių žmogus neišmoko, pagrindiniai sunkumai liko neišspręsti, tam tikromis aplinkybėmis noras lošti gali sugrįžti net ir po kelerių metų.
Ypač pavojinga gali būti mintis: „jau pasveikau, todėl vienas kartas nieko nepakeis“.
Atkrytį po ilgos pertraukos nebūtinai reikėtų vertinti kaip „grįžimą į pradžią“. Veikiau tai signalas, kad tam tikrose situacijose žmogus vis dar yra pažeidžiamas. Ypač pavojinga gali būti mintis, kad „jau pasveikau, todėl vienas kartas nieko nepakeis“.
Savo klientams sakau, jog jie gali save kontroliuoti iki lošimo, tačiau vėl pabandžius lošti savęs kontroliuoti jau nebepavyks. Net ir vienas lošimas gali vėl suaktyvinti ankstesnį elgesio modelį, ypač jei žmogus anksčiau turėjo rimtų lošimo problemų.
Todėl pajutus, kad patiriate lošimo problemų arba grįžta mintys apie lošimus, svarbu nelikti vienam ir kreiptis pagalbos į specialistus, artimuosius, Anoniminių lošėjų grupes.
