Informacijos kiekis auga eksponentiškai, o riba tarp fakto ir klaidinančio turinio tampa vis sunkiau atpažįstama.
Kokią įtaką tai daro žurnalistikai, auditorijai ir pačiai tiesos sampratai? Ar žurnalistus pakeis DI? Apie iššūkius, atsakomybes ir ateities perspektyvas kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto partnerystės docentu, dirbtinio intelekto mokytoju Kristijonu Jakubsonu.
– Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos kokybę šiandien ir ar pati auditorija darosi reiklesnė, ar visgi lengviau manipuliuojama?
– Nors šios temos detaliai netyrinėju, manau, kad Lietuvos žiniasklaidos laukas yra labai įvairus. Ieškantys kokybiško turinio tikrai gali jo susirasti, lygiai taip pat apstu ir prastesnės kokybės informacijos. Viskas priklauso nuo žmogaus noro ir gebėjimo atsirinkti.
Kalbant apie auditoriją, technologijos veikia dvejopai. Viena vertus, jos leidžia daug lengviau ir greičiau kurti paveikų, manipuliacinį turinį. Kita vertus, pati auditorija dabar turi galingus įrankius informacijai tikrinti ir sudėtingoms temoms analizuoti. Technologijos ir tam tikri sprendimai gali padėti vertinti kritiškiau, bet tam reikia paties žmogaus pastangų ir kryptingo mąstymo.
– Kiek socialiniai tinklai pakeitė tradicinės žiniasklaidos darbotvarkę?
– Pokytis didelis. Siekdama matomumo, tradicinė žiniasklaida dažnai priversta žaisti pagal socialinių tinklų diktuojamas taisykles, dėl ko kartais tenka laviruoti tarp populiarumo ir savo vertybinio stuburo išlaikymo.
Be to, žiniasklaida prarado pirminio šaltinio monopolį – šiandien bet kas, pavyzdžiui, politikai, gali tiesiogiai komunikuoti su savo auditorija, aplenkdamas žurnalistų filtrą. Dėl atsiradusių naujų kanalų žiniasklaida tampa reaktyvi ir dažnai yra priversta tiesiog reaguoti į tai, kas jau paskelbta socialiniuose tinkluose.
– Ar socialiniai tinklai jau praeitis ir didžiausias iššūkis dabar – dirbtinis intelektas (DI)? Ar jis jau keičia žurnalistikos esmę?
– Nemanau, kad socialiniai tinklai yra praeitis – žmonių aktyvumas ten vis dar labai didelis. Tačiau DI išties yra didžiulis iššūkis. Pačios žurnalistikos pamato – tiesos paieškų, kas vyksta pasaulyje, ir visuomenės informavimo – jis nekeičia. Atvirkščiai, žurnalistų misija tikrinti faktus tampa kaip niekad svarbi.
Iššūkis tas, kad DI drastiškai padidina generuojamos informacijos srautą, o žmonėms darosi vis sunkiau atsirinkti, kur yra faktai, o kur – dezinformacija ar „prihaliucinuoti“ tekstai.
Geras pavyzdys: žmogus paprašo DI surinkti informaciją, DI pateikia netikslius duomenis (remiantis jau anksčiau kažkieno sugeneruotu netiksliu turiniu ar pasenusiais šaltiniais), ir toks turinys be patikrinimo publikuojamas bei indeksuojamas paieškos sistemų.
Vėliau kiti vartotojai ar DI algoritmai šią klaidą randa ir pateikia jau kaip faktą. Taip netiksli informacija yra nuolat dauginama, kartais net visiškai be žmogaus įsikišimo.
– Kokie didžiausi pavojai kyla taikant dirbtinį intelektą žiniasklaidoje? Ar visas DI sugeneruotas turinys yra blogis?
– Tikrai ne visas su DI sukurtas turinys yra blogis. Kaip kažkas taikliai pasakė – DI sukurtas turinys yra jį naudojančių žmonių atspindys. DI tėra įrankis. Jei jis naudojamas duomenų analizei ar vizualizacijoms, jis gali labai palengvinti ir paspartinti darbą.
Blogis ir didžiausias pavojus atsiranda tada, kai įrankis naudojamas paviršutiniškai ir aklai pasitikima rezultatais. Jei turinio kūrėjai iki galo nesupranta, kaip veikia DI, jie gali lengvai pražiūrėti daromas klaidas ir patys prisidėti prie klaidinančios informacijos platinimo.
DI nėra visažinis – jo duomenys dažnai būna pasenę, o rasti šaltiniai nebūtinai teisingi.
– Kas turėtų prisiimti atsakomybę už klaidingą DI informaciją ir ar reikėtų šią sritį griežčiau reguliuoti?
– Atsakomybė visada tenka tam, kuris tą informaciją inicijavo. Dirbtinis intelektas pats iš savęs nieko nekuria – žmogus ar organizacija duoda pirmąjį impulsą, parašo užklausą ar paleidžia automatizuotą algoritmą. Būtent jie ir sprendžia, ką publikuoti.
Kalbant apie reguliavimą, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Pačių DI įrankių, kaip pagalbinės priemonės, riboti nereikėtų.
Iš esmės situacija turėtų būti sprendžiama taip pat, kaip ir bet kokios kitos informacijos atveju: jei paskelbta informacija yra klaidinanti, šmeižianti ar tai yra dezinformacija, visiškai nesvarbu, ar ją sukūrė žmogus, ar technologija.
Už ją atsako ją inicijavęs, publikavęs ir platinęs asmuo ar organizacija.
– Kaip auditorijai atskirti kokybišką turinį nuo klaidinančio ir kaip patys žurnalistai turėtų dirbti su DI sugeneruotais šaltiniais?
– Paprasto ar stebuklingo būdo atskirti DI turinio nėra. Kadangi neturime laiko rankiniu būdu tikrinti kiekvieno straipsnio ar reportažo, kritiškai svarbi tampa žiniasklaidos priemonės reputacija. Jei kyla dvejonių, geriausia išeitis – rinktis tuos kanalus ir žurnalistus, kuriais jau pasitikime.
O kalbant apie pačius žurnalistus, dirbančius su DI – nors dabartinės sistemos ieško informacijos internete ir pateikia nuorodas, DI vis dar gali išgalvoti netikrų šaltinių.
Žurnalisto pareiga yra atsidaryti kiekvieną nuorodą ir įsitikinti, ar toks šaltinis iš tiesų egzistuoja, ar jame rašoma būtent tai, ką teigia DI, ir ar informacija nėra pasenusi.
Ir svarbiausia – ar tai pirminis šaltinis.
– Ar reali baimė, kad DI visiškai pakeis žurnalistus ir žurnalistika taps technologijų, o ne žmonių profesija?
– Kol kas tokį scenarijų sunkiai įsivaizduoju. Žurnalistika išlieka žmonių profesija. Manau, vis labiau auga poreikis patikimam, žmogaus sukurtam turiniui. Šiandien net ekspertams darosi nebeįmanoma atskirti tikro vaizdo nuo sugeneruoto, todėl vertinti informaciją tik iš to, ką matai, beprasmiška – tenka vertinti kontekstą ir šaltinio patikimumą.
Svarbiausia priežastis, kodėl DI nepakeis žurnalistų: jis neturi supratimo, kas iš tiesų vyksta pasaulyje realiuoju laiku. Jis neturi emocijų, penkių juslių ar santykių patirties. Jo turinys paremtas tik didžiuliais tekstinės informacijos kiekiais (įskaitant ir internetinį šlamštą), kur DI tiesiog statistiškai spėlioja labiausiai tikėtiną atsakymą.
Jis negali suvokti realaus pasaulio taip, kaip žmogus. Bent jau artimiausius porą metų profesija tikrai liks žmonių rankose.
– Kaip vertinate jaunąją kartą – ar studentai šiandien labiau pasitiki technologijomis, nei savo kritiniu mąstymu?
– Matome įdomią tendenciją: pati jaunoji karta teigia, kad nori daugiau gyvo kontakto ir mažiau DI sugeneruoto turinio. Tačiau praktikoje dažnai matome, kaip jie naudoja šiuos įrankius atlikdami rašto darbus.
Dalis technologijas išmanančių studentų jas vertina kritiškai. Visgi yra ir tokių, kurie įsivaizduoja, kad DI – tai kažkoks visažinis „debesų protas“ ar duomenų bazė, iš kurios visada gaunami tik absoliučiai teisingi atsakymai. Jiems trūksta edukacijos, kaip šios technologijos realiai veikia. Dėl šios priežasties dėstytojams tenka keisti atsiskaitymo formas – pereinama prie žodinių atsiskaitymų, kur studentas turi paaiškinti savo išvadas ir įrodyti, kad iš tiesų supranta analizuojamą temą.
– Ar būsimieji žurnalistai ir komunikacijos specialistai universitete gauna pakankamai žinių apie dirbtinį intelektą?
– Manau, kad nepakankamai. Nors apskritai sunku pamatuoti, kas būtų „pakankamai“. Net jei skirtume tam po dvi valandas kasdien, turbūt vis tiek trūktų, nes technologijos keičiasi žaibiškai.
Jei prieš metus mokėmės, kaip rašyti tikslias užklausas (promptus), šiandien jau kalbame apie visiškai autonomines sistemas, kurios užduotis atlieka be žmogaus įsikišimo, ir jos prieinamos kiekvienam.
Neišmanant, ką šios sistemos gali ir ko negali, galima pridaryti labai daug klaidų.
– Ką patartumėte studentams, kurie ateityje planuoja dirbti žiniasklaidoje?
– Patarčiau daug bendrauti, diskutuoti, mokytis kritiškai tikrinti informaciją ir visada ieškoti pirminio šaltinio. Žinoma, labai svarbu suprasti ir pačias technologijas. O taip pat – skaityti grožinę literatūrą.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 220 000 Eur.
