L.Nevinskienė šypsosi, kad vaikystėje neturėjo svajonių, kuo taps užaugusi, dar šiandien džiaugiasi girdėdama, kai jos amžiaus žmonės tikina tiksliai žinoję profesinį kelią. Bet pašnekovė nusijuokia, kad jos atvejis rodo, kad galima surasti savo kelią, net ir nenutuokus apie jį jaunystėje.
Moto: Ir tai išsispręs
– Ar jūs galvojate apie savo profesinės veiklos prasmę? Kaip jūs mokyklinukui paaiškintumėte, ką ir kodėl jūs darote?
– Trumpai ir paprastai kalbant, mes padedame žmonėms siekti kokybiško gyvenimo, mokymosi, savarankiškumo, nepaisant įvairių jų gyvenime susiklosčiusių aplinkybių. O tai yra labai prasminga, tą jaučiu kasdien.
– Kaip klostėsi jūsų karjeros kelias, kas jus atvedė čia?
– Nei vaikystėje, nei paauglystėje negalvojau, kad eisiu tokiu keliu. Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą mokytis prancūzų filologijos. Vėliau gyvenimas pasisuko kitu kampu, nes antroji mano specialybė yra buhalterinė apskaita ir vidaus auditas.
– Kaip sugalvojote studijuoti tokias skirtingas kryptis?
– Tiesą sakant, man regis, mūsų laikotarpiu to galvojimo nebuvo tiek daug, kiek dabar. Džiaugiuosi, kai iš savo kartos žmonių išgirstu, kad jie labai aiškiai žinojo savo profesinį kelią. Aš tikrai jo nežinojau – ieškojau. Tam tikri pasirinkimai buvo nulemti tėvų, o kai kuriuos dalykus tiesiog ilgainiui pajutau, pavyzdžiui, kad mane vis tik traukia skaičiai, matematika. Mėgstu remtis analizėmis, duomenimis. Galbūt prasiveržė ir mamos pavyzdys, kuri dirbo su buhalterija susijusį darbą.
– O vaikystėje apie ką svajojote, ar pamenate?
– Man atrodo, kad nei būdama maža, nei mokykloje apie profesijas nesvajojau, prisimenu tik kitas vizijas – visada norėjau turėti vaikų, šeimą. Labiau tokios buvo mano svajonės. Tiesa, mano pats pirmas darbas ir buvo vaikų priežiūra – dirbau aukle.
– Kiek iš viso darboviečių iki ESFA turėjote?
– Jei skaičiuosime su minėta auklyte – tris. Iš Alytaus atvykau į Vilnių studijuoti ir besimokydama prancūzų kalbos kažkiek ją panaudojau – metus dirbau vienoje prancūzų įmonėje, kuri vėliau bankrutavo. Galiausiai pasukau į skaičius, įsidarbinau vyriausiaja finansinke įmonėje, o tuomet kaip tik Lietuva ruošėsi Europos Sąjungos paramai, taigi ESFA ieškojo žmonių – tai buvo patys pirmieji agentūros steigimo žingsniai.
Tai buvo prieš dvidešimt du metus, aš prisijungiau ne visai pirmomis dienomis, bet vis tiek, galima sakyti, kad pradžioje. Taigi aš čia augau ir brendau profesine prasme.
– Visi mes turime įsivaizdavimą, kaip mus mato kiti. Arba gal greičiau, kaip norėtume, kad matytų. Kaip manote, kaip jus kolektyvas vertina kaip vadovę?
– Matyt, visi mes norime būti labai geri (juokiasi), bet vis tik, manau, kad mane mato kaip pakankamai konkretų žmogų. Esu racionali ir štai visai neseniai patys darbuotojai dalinosi, kad verčiu juos pasitempti.
Per tiek metų jau pajunti, kur vis tik reikėtų brėžti ribas.
– Kaip vadovui neužsivelti į vertinimų, santykių dalykus. Kaip išlaviruoti?
– Aš iš tikrųjų mėgstu atsitraukti. Vadovo darbas, juk visi žinome, yra nepopuliarus, ypač įvairių pokyčių momentu. Net jei mano ir komandos nuomonė nesutampa, aš stengiuosi klausyti. Net ne visada tam, kad atsakyčiau, bet siekdama suprasti – kokie motyvai veda žmogų, kodėl jis taip elgiasi. O galiausiai, per tiek metų jau pajunti, kur vis tik reikėtų brėžti ribas.
Jei klausiate, kaip įtampai sukilus neišprotėti, kaip minėjau – mėginu atsitraukti. Nors esu į rezultatą orientuotas žmogus, kai suprantu, kad informacijos per daug, sprendimą priimti sunku, stabteliu ir mėginu nurimti, apgalvoti. Stengiuosi nepriimti sprendimų emociniame fone.
– Kas geriausiai jus nuramina? Ką nuveikusi jaučiatės tikrai atsigavusi, pailsėjusi?
– Visai neseniai atradau plaukimą, kartu su vyru beveik kas antrą dieną po darbo einame į baseiną. Labai džiaugiuosi šia veikla, nes vanduo turi raminamą poveikį. Atsipalaiduoji pats, išsiventiliuoja įtampos, prašviesėja ir mintys.
Jei kalbėtume apie ilgesnius atsitraukimus, mums su šeima labai patinka slidinėti. Taigi vieną ar du kartus per metus stengiamės tam ištrūkti.
– Apie ką svajojate – ar profesine, ar asmenine prasme?
– Užsibrėžusi kažkokių grandiozinių tikslų nesu. Mano siekis atrasti gyvenime balansą – asmeninį ir profesinį. Dirbti darbą, kuris suteikia prasmę, motyvuoja. O jei ne karjeros prasme, svajoju ilgesnį laiką pagyventi kur nors ne Lietuvoje. Šiuo metu dėl darbo ir šeimos įsipareigojimų to nepavyktų įgyvendinti, bet viliuosi, kad ateityje tai bus. Tai galėtų būti Havajai, Australija, opcijų daug, bet yra vienas svarbus kriterijus – prie vandenyno.
Svajoju ilgesnį laiką pagyventi kur nors ne Lietuvoje.
– Ko pati išmokote per vadovavimo laikotarpį? Kokius svarbius klausimus sau atsakėte?
– Aš esu greita ir siekianti rezultato, todėl mokausi išbūti neapibrėžtume, nes kartais reikia ir to. Suvokiau ir sau neretai kartoju – ir tai išsispręs. Juk įvykiai, kurie kadaise atrodė pasaulio pabaiga, šiandien matomi visai kitaip. Net ir labai skaudžius patyrimus išgyvenus, po kurio laiko atrodo – taip ir turėjo būti.
– Kas jums gyvenime suteikia laimę, kada jaučiatės taip, lyg nieko daugiau nereikėtų?
– Apskritai kiekvieno žmogaus laimė priklauso nuo jo lūkesčių. Atsakyti nelengva, nes man tokius jausmus sukelia įvairūs dalykai – ir vieno ar kito tikslo pasiekimas, ir paprastas suvokimas, kiek tu vis tik turi – šeimą ir šalia supančius žmones.
– Jei šią sekundę galėtumėte 15-ai minučių atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje, kur tai būtų?
– Kažkur prie vandenyno, žiūrinčią į lūžtančias bangas.
– Jei galėtumėte pakviesti bet kurį Lietuvos vadovą pokalbiui, kuris tai būtų?
– Tokių vadovų yra daug, kuriuos galėčiau ir norėčiau pasikviesti kavos. Bet jei jau reiktų rinktis vieną, galbūt – Inovacijų agentūros vadovė Romualda Stragienė.
