Moto: lengvas kelias – ne mano kelias
– Ar dar prisimenate darbą, kuris atnešė jums pirmuosius nuosavus pinigus?
– O taip. Mano tėvai buvo ūkininkai, tad aš jaunystėje uždirbdavau pinigus skindamas daržovės iš savo daržo ir jas parduodamas vietiniame turguje. Prisimenu, kad tą darydamas labai greitai supratau, jog man tai atima labai daug laiko. Todėl palyginti greitai sugalvojau kitą modelį – ryte prisirinkdavau daržovių (svogūnų laiškų, ridikėlių, braškių ir kitų), atvykęs anksti ryte į turgų, parduodavau jas kiek pigiau močiutėms, kurios vis tiek prekiaudavo visą dieną, ir laimingas sau galėdavau važiuoti namo.
– Kokiu keliu sukote baigęs mokyklą?
– Vidurinę pabaigiau gimtuosiuose Šiauliuose, o tada nusprendžiau stoti į istoriją Vytauto Didžiojo universitete. Į istoriją stojau iš susižavėjimo ja, dar vaikystėje perskaičiau knygą apie Egiptą, archeologiją ir labai susidomėjau, vėliau Napoleonas, pasauliniai karai mane visa tai tiesiog užbūrė.
Pabaigęs bakalaurą, nors meilė istorijai nedingo, supratau, kad „duonos iš jos neprivalgysi“.
Pabaigęs bakalaurą, nors meilė istorijai nedingo, supratau, kad „duonos iš jos neprivalgysi“. Vėliau tęsiau mokslus Vilniaus universitete, kur įstojau į verslo vadybą ir rinkodarą, po šių studijų išvykau gilinti lyderystės žinių į Švediją, o jau toliau tobulinausi verslo vadybos, administravimo ir finansų srityse „BMI Institute“ .
– Kol kas esate vienintelis vadovas, kurį fotografavome šokantį į orą. Juokaujate, kad pabūti minutę ramiai jums nelengvas uždavinys. Tas polėkis padeda vadovavimui ar truko?
– Šiaip, manau, kad netrukdo, tik ilgainiui pradėjau suprasti, kad vedamas savo entuziazmo „prišaudau“ kolektyvui net per daug idėjų. Taigi šiuo klausimu jau stengiuosi save kontroliuoti, net jei turiu dažniausiai ne vieną, o penkias ar šešias į priekį, jas pasilaikau, kol neįgyvendinome artimiausių tikslų.
Bet kalbant apie polėkį, manau, mūsų srityje tai privalumas, mes siūlome apie 4 000 skirtingų įspūdžio dovanų, nemažą dalį jų aš pats esu išbandęs, todėl man lengviau suprasti vartotoją, kaip jis reaguos, kokia tai patirtis ir pan. Vieną dieną mes sprendžiame oro balionų nusileidimo Vilniuje klausimus, kitą – apie masažus, o trečią gilinamės į viešbučių reikalus, ar super automobilių specifiką trasoje, man toks platus darbo spektras labai patinka. Lyg atrodo, kad dirbi tą patį darbą, tačiau jis net negali atsibosti.
– Vadovaujate jau ne vienerius metus. Ar išmokote atsijungti nuo darbinių iššūkių ir vakare ramiai užmigti?
– Neišmokau, neslėpsiu, kad neretai vakare, kai visa šeima užmiega, mėgstu vienas sau prisėsti prie kompiuterio ir dar kelias valandas padirbėti. Tačiau manęs tai neerzina, nes jei būna viskas gerai, jei ramu, man neįdomu, aš tada prisikuriu iššūkių pats sau (juokiasi).
– Vadovo darbas iš esmės yra darbas su žmonėmis. Kas yra sunkiausia?
– Aš seniai supratau, kad man labai svarbu nepalikti nei savęs, nei kito žmogaus labai nelaimingo. Noriu, kad po kiekvienų derybų tiek vienai, tiek kitai pusei būtų vienodai gerai arba panašiai blogai (šypsosi). Aišku, man nepatinka ir kai mane „nulaužia“, tada jau įsijungia kiti ego dalykai. Taigi man svarbu, kad ir aš pasiekčiau tikslus, bet ir žmonėms, partneriams būtų gerai. Per ilgą laiką, aišku, pradedi šiek tiek nuspėti žmones, galbūt anksčiau įžvelgti problemas ir užbėgti joms už akių.
– Vadinatės maksimalistu, todėl įtariu, kad 24 valandų paroje jums tikrai negana.
– Iš vienos pusės, taip, visada norisi padaryti daugiau. Aš ir darbe toks, ir namuose, ir atostogose. Kai keliaujame, visada noriu pamatyti kuo daugiau, aplankyti kiek tik pajėgiame, net žmona kartą ruošdama savo tėvus į bendrą kelionę su manimi sakė – jūs žinokit, kol jūs nepasakysite „ne“, jis mus ir temps visur, kur tik įmanoma (juokiasi). Vis dėlto, turiu pasakyti, kad mane labai gelbėja tai, kad kažkodėl man reikia labai mažai miego.
Iki vaikų aš darbo dienomis galėdavau miegoti po 4 valandas.
Iki vaikų aš darbo dienomis galėdavau miegoti po 4 valandas. Aišku, savaitgalį tuomet išmiegodavau kokias 13 val., bet ir vėl šviežias. Dabar, auginant su žmona tris vaikus, miego poreikis šiek tiek pasikoregavo, tačiau vis tiek esu iš tų žmonių, kuriems jo nereikia labai daug, tai man leidžia šiek tiek prailginti parą.
– Esate kontroliuojantis vadovas ar laisvės šalininkas?
– Manyčiau, kad esu laisvės šalininkas. Dažniausiai iš pradžių visiškai pasitikiu žmogumi, ir suteikiu laisvę veikti, keisti dalykus, kol jis nesuklysta. Aišku, yra įvairių situacijų, reikia aiškintis, kodėl taip nutinka, bet įsivesti nuolatinę kontrolę – ne man. Man patinka žinoti, kas vyksta kiekviename skyriuje, kaip kas daroma, bet tai yra daugiau dėl mano paties smalsumo nei noro kontroliuoti.
– Ką darote juodomis dienomis, kai atsiduriate aklavietėje? Kaip išsivalote mintis?
– Aš kaip tik tuomet negaliu atsitraukti – nei sportuoti, nei važiuoti į kelionę, nei dar ką daryti. Mano toks būdas – tada visiškai susikoncentruoju į problemos išsprendimą. Aš niekada nepailstu ieškoti sprendimų. Žinau, kad nėra situacijų be išeičių, ir galiu įdėti tikrai labai daug pastangų, kad jas rasčiau ar padėčiau rasti komandai. Net kai išgirstu žodį „ne“, mano galvoje įsijungia mechanizmas, kaipgi jį paversti saldžiu „taip“.
– Kurį Lietuvos įmonės vadovą pasikviestumėte išgerti kavos?
– Yra ne vienas, su kuo būtų įdomu, bet labai gerbiu Tomą Okmaną. Galėčiau su juo ir išgerti, tik vis neprisiruošiu ir nepakviečiu (šypsosi).
– Jei galėtumėte atsidurti 15-ai minučių bet kurioje pasaulio vietoje ir nuveikti bet ką. Kas tai būtų?
– Norėčiau susitikti su Volodymyru Zelenskiu Kyjive ir bent trumpam pajusti, kaip jis bei jo komanda gyvena. Jie visi daro nerealų darbą kovodami už savo šalį, ir tai yra tikroji gėrio kova prieš blogį. Ir jie tai daro labai logiškai, net, sakyčiau, per ramiai, tikrai strateguodami. Manau, grįžęs pilnai įsitikinčiau, kad mes visi neturime jokių problemų gyvenime.
