Tiesa, dėl to, kad antroji mama J.Juškaitė išeitų vaiko priežiūros atostogų, jai teko teistis su „Sodra“. Apie tai portalas 15min rašė anksčiau.
Šįkart su Jūrate pasikalbėjome apie tai, ką jai asmeniškai reiškia galimybė išeiti vaiko priežiūros atostogų, taip pat kaip tai galėtų paveikti kitų vienos lyties partnerių, jau auginančių ar dar tik svajojančių apie vaikus, gyvenimą Lietuvoje.
– Kaip jautiesi išėjusi vaiko priežiūros atostogų, – portalas 15min paklausė Jūratės.
– Prieš pirmąją dieną buvo palengvėjimas, kad nereikės į darbą (juokiasi – past.). Bet yra keletas dalykų, kurie svarbūs ir verti paminėti. Mes Elą (taip vadiname Eleną) nuo gruodžio leidome į darželį. Norėjome, kad ji iš lėto adaptuotųsi. Taip buvome suplanavusios, nes teismų ir valstybės sprendimai mūsų klausimu buvo visiškai neaiškūs, t.y. nežinojau, ar turėsiu galimybę išeiti vaiko priežiūros atostogų ir būti su Ela.
Todėl kai atėjo mums palankus sprendimas dėl mano motinystės pripažinimo ir paaiškėjo, kad galimai gal ir man, antrai mamai, pavyks išeiti į vaiko priežiūros atostogas, mes Elos „nebetraukėme“ iš darželio. Juolab kad jos adaptacija buvo labai lengva: nuėjusi į darželį ji net „viso gero“ nesako, tiesiu taikymu į grupę.
– Kaip vaikų turintis žmogus, pasakysiu, kad čia tikra sėkmės istorija!
– Na, reikia turėti omenyje, kad gruodį buvo Kalėdos, ji sirgo, tad dalį laiko nėjo į darželį. Bet adaptacija tikrai greit įvyko. Todėl dabar, kai mes kalbamės, ji yra darželyje. Teoriškai turėčiau turėti daugiau laisvo laiko, bet ir vėl: kadangi nebuvo aišku, ar aš tikrai galėsiu išeiti vaiko priežiūros atostogų, visa situacija buvo neaiški, o gyventi reikia iš kažko, žmonėms reikia vykdyti pažadus. Todėl bent dvi tris savaites tą pusdienį, kol Ela darželyje, aš sėdėsiu prie kompiuterio ir dirbsiu. Džiaugiuosi, kad taip įvyko – aš gavau teisę išeiti „atostogų“, bet žmonės tokius dalykus planuoja iš anksto, ko mes padaryti negalėjome. Yra įsipareigojimai, pažadai, kuriuos reikės tęsėti.
– Kiek laiko būsi vaiko priežiūros atostogose?
– Iki birželio 18 d., kol vaikui sueis pusantrų metų, aš turiu galimybę išeiti. Kol kas „atostogausiu“ mėnesį, o paskui pažiūrėsime.
– Esi sakiusi, kad tėvystės atostogas turi gauti kiekviena šeima – nesvarbu, ar joje mama ir tėtis ar dvi mamos, ar du tėčiai, o dėl to turėtų nereikėti bylinėtis teismuose. Taip pat ir kitas teises. Kaip jautiesi, kai esi oficialiai pripažinta Elos mama?
– Atsiranda saugumo jausmas. Vaiko priežiūros atostogos eis ir praeis. Bet dabar aš žinau, kad visada galėsiu pasiimti „biuletenį“. Tai elementarus dalykas, bet labai svarbus.
Kaip tik neseniai kalbėjau su kita moterimi, kuri gyvena su partnere ir turi vaiką. Ji sako: „Man taip nusibodo, kad mano partnerė negali pasiimti „biuletenio“, todėl vaikui susirgus aš visada turiu juo rūpintis.“ Darbdavys į tai žiūri palankiai, bet ne tai esmė. Galvodama apie ateitį aš dabar tikrai jaučiuosi saugesnė. Turiu pasakyti, kad tikėjau, jog mūsų valstybė žengia į priekį.
Bet negaliu pasakyti, kad 100 proc. buvau tikra, jog teismo sprendimas mūsų šeimai bus palankus ir kad aš dar spėsiu pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis. Teisminiai procesai prasidėjo prieš metus. Jei atvirai, esu tarp pykčio, kad siekti savo teisės reikėjo per teismus, kad apskritai reikėjo tai daryti, ir tarp džiaugsmo, kad tai įvyko.
– Kaip manai, kas lėmė tokį teismo sprendimą? Kiek įtakos turėjo tai, kad jūs su Birute esate drąsios, viešumoje matomos? Ar tai galėjo būti lemiamas veiksnys? O gal visuomenėje įvyko lūžis ir nuo šiol palankių sprendimų gali tikėtis ir kitos vienos lyties poros, auginančios vaikus?
– Sunku kažką sakyti dėl ateities bylų. Taip jau yra, kad mums palankus sprendimas yra priimtas apylinkės teisme. Jis neformuoja precedento. Jeigu byla būtų nagrinėta Aukščiausiajame Teisme arba Konstituciniame Teisme, toks sprendimas formuotų aiškią teisinę praktiką.
Tiesą pasakius, esame pavargusios nuo viešumo ir kartais tikrai nebesinori pasakoti savo gyvenimo aplinkybių viešai. Kita vertus, mes suprantame, kad tiek teismo sprendimo komunikavimas, tiek „Sodros“ sprendimas dėl vaiko priežiūros atostogų buvo sąmoningas. Man atrodo, kad be kalbėjimo, savo pavyzdžio parodymo, joks lūžis neįvyks. Žinoma, valstybinės institucijos, teismai, priimdami sprendimus, remiasi teisine logika, praktika, bet lygiai toks pat svarbus ir visuomenės požiūris.
Aš nemanau, kad mūsų šeimos žinomumas lėmė palankų teismo sprendimą – tai padarė teisiniai argumentai. Bet kad tas sprendimas turėtų poveikį visuomenei ir kad galėtų padėti ir kitoms poroms, mes apie tai kalbame viešai.
– Kalbant apie kasdienybę (darželį, mokyklas, kitas viešas įstaigas), kur dar norėtum matyti postūmį? Arba kur dar reikėtų „pralaužti“ ar „praspardyti“ ledus?
– Aš tikiuosi, kad esu labai ilgose nesibylinėjimo atostogose (juokiasi – past.). Iš tiesų visi procesai pareikalavo nemažai laiko ir emocinių resursų. Norėčiau, kad tokius klausimus mes spręstume politiniais sprendimais, o ne atskiromis bylomis. Deja, jos eiliniam žmogui, kuris nesusipažinęs su teisine sistema, tiesiog nori gyventi savo gyvenimą, tokie sprendimai neprieinami. Taip kaip aš buvau pripažinta Elos mama ir kaip man pavyko išeiti vaiko priežiūros atostogų, taip neturėtų būti.
Aš nemanau, kad mūsų šeimos žinomumas lėmė palankų teismo sprendimą – tai padarė teisiniai argumentai.
– Ar galėtum atsakyti sąžiningai: kai rinkote dukrai darželį, ar sąmoningai ieškojote platesnio akiračio įstaigos? Ar tiesiog rinkotės tą įstaigą, kuri patogiausia pagal lokaciją ir kur yra vietų?
– Mes nieko specialiai neieškojome. Ela lanko eilinį Vilniaus darželį, jis yra valstybinis. Žinau, kad daug tėvų renkasi privačius darželius. Mes pasiskaičiavome, kad šiuo metu mums tai būtų per brangu. Jeigu matytume, kad dukra sunkiai adaptuojasi, arba pajustume, kad yra problemų su kažkokiomis išankstinėmis nuostatomis, aišku, būtume galvojusios, ką daryti. Vaiko gerovė šiuo atveju visada yra prioritetas.
Ela darželyje puikiai jaučiasi, jos auklėtojos nuostabios. Tai yra eilinis darželis Naujininkuose, tad ir dėl vietų nebuvo jokių problemų. Mes visada pirmiausia žiūrime į valstybinį sektorių, nes manom, kad jis turi išgyventi, laikytis. Privatus sektorius – kaip alternatyva. Darželis mums – penkios minutės kelio.
Beje, noriu padėkoti Elos auklėtojoms: kai sulaukėme teismo sprendimo, kuriuo buvau pripažinta Elos mama, sulaukiau labai gražios žinutės iš vienos auklėtojos. Ji parašė, kad labai džiaugiasi, taip pat, kad jų požiūriu žmonės gyvena įvairius gyvenimus, todėl labai džiaugiasi, jog mūsų šeimai šitas klausimas išsisprendė. Joms net nekilo klausimų, ar mes esame šeima.
– Ar sulaukėte reakcijų iš vienos lyties asmenų šeimų, kuriose auga vaikai?
– Žmonės jaučia pakilimą, nori spręsti tas situacijas, kurios nebuvo sprendžiamos ilgus metus. Kaip kad mano paminėta pora, kurios vaikui netrukus bus dešimt. Per visą tą laiką nedarbingumą imdavo tik viena mama... Čia yra ir praktinis klausimas, bet kartu ir orumo klausimas.
Po teismo ir „Sodros“ sprendimo tikrai buvo nemažai reakcijų. Kai kurie tiesiog klausė dėl vaikų, kaip mes pasiryžome, ar nebijojome, nes tikrai yra daug baimių, pvz., susilaukti ir auginti vaiką Lietuvoje.
Mūsų viešas pasakojimas apie tai, ką praėjome, savaime aišku, pirmiausia susijęs su parodymu, koks tas teisinis kelias. Bet aš galvoju, kad dėl to šalyje gims keletas vaikų (juokiasi – past.). Žinau porą, kuri laukiasi, kitą, kurioje neseniai kūdikis gimė. Taip yra keletas porų, kurios planuoja, klausia.
Žinoma, tas teisinis neaiškumas yra vienas iš aspektų, apsisprendžiant dėl vaikų. Kaip ir sakiau, tas kelias, kuris dabar pramintas, nėra prieinamas ir palankus žmonėms, kurie uždirba vidutinius atlyginimus, o už visas teisines paslaugas reikėtų mokėti, kas yra kelių tūkstančių eurų klausimas. Mes nieko nemokėjome, nes mums teisme atstovavusi advokatų kontora suprato šio klausimo aktualumą.
Žvelgiant į visa tai, man atrodo, kad situacija vis dar išlieka pakankamai sudėtinga – reikia politinių sprendimų, Seimo valios, o ne žmones po teismus tąsyti.
Šie sprendimai būtini kasdienybei, pvz., nuvežti vaiką į ligoninę – daugybė situacijų, kur tėvai gali (o vienos lyties asmenų atveju vienas iš tėvų kol kas negali – past.) „dėti parašą“ ir atstovauti jam kaip globėjas. Tuos klausimus būtina išspręsti. O sprendžiant juos, kalbant apie tai, manau, ir visuomenės požiūris normalizuotųsi ir neatrodytų taip baisu. Vaikų, augančių vienos lyties šeimose, Lietuvoje yra ne vienas, ne du ir ne trys. Ir jie visą tą pyktį, homofobiją mato ir supranta, kad tai yra ir prieš juos.
