Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Iš Chersono pabėgusi Anastasia žino, ką reiškia gyventi okupuotoje teritorijoje

Padedant Lietuvoje gyvenančiam ir dirbančiam draugui, Anastasiai pavyko palikti Ukrainą, bet ji ir jos vaikai patyrė, ką reiškia gyventi priešo okupuotoje teritorijoje, ką reiškia gyventi šalia okupantų, kurie jaučiasi tikrais šeimininkais. Anastasios nepilnametis, bet dėl aukšto ūgio vyresniu atrodantis sūnus negalėjo išeiti į gatvę – moteris jaudinosi, kad jį gali suimti, tardyti. Ketvirtą mėnesį Šiauliuose gyvenanti ukrainietė nori čia ir likti – ne tik jos vaikai, bet ir ji pati planuoja mokytis. Vaikams mokytis Lietuvoje daug įdomiau – iki vasaros atostogų į mokyklą Šiauliuose jie keliavo su dideliu noru.
Anastasia su dukra
Anastasia su dukra / Asmeninio archyvo nuotr.

Paauglį sūnų stabdydavo gatvėje

„Kai prasidėjo karas, namuose likome ir gyvenome dar du mėnesius, nes neturėjome finansinių galimybių išvažiuoti. Tuo pačiu, žinoma, galvojome, kad viskas greitai baigsis – nenorėjome palikti namų, visko, kas susikurta sunkiu darbu. Vaikai taip pat nenorėjo išvažiuoti. Slėpėmės miesto ligoninėje. Ligoninėje dirba mano pažįstama – padėjau jai rūpintis sužeistaisiais. Tuo tarpu vaikai likdavo ligoninės rūsyje – nenorėjome, kad jie visa tai matytų, – pasakoja du vaikus auginanti Anastasia. – Į ligoninę vežė labai daug civilių, kurie bandė bėgti – kai kuriuos sužeisdavo, o kai kuriuos atveždavo jau mirusius – ir suaugusius, ir vaikus.“

Anastasia su 15-ečiu sūnumi ir 7-erių dukra gyveno Chersono apskrityje, Novaja Kakhovka mieste, labai arti Krymo. „Viskam prasidėjus, rusų kariuomenė veržėsi pro mūsų miestą. Iš pradžių buvo sąlyginai ramu, bet vėliau darėsi vis blogiau ir blogiau. Į miestą atgabeno daug karinės technikos ir pradėjo leisti raketas giliau į Ukrainą. Žinoma, supratau, kad jei jau leidžia iš mūsų teritorijos, mes sulauksime savų atsako“, – pasakoja Anastasia.

Ji ypatingai jaudinosi dėl paauglio sūnaus: „Nors dar paauglys, jis aukštas, iš išvaizdos gali pasakyti, kad jam jau yra 18-a. Kai išeidavo į lauką, kareiviai sustabdydavo ir prašydavo dokumentų.“

Eilėse prie maisto praleisdavo 3–4 valandas

„Tuo metu, kai dar buvome namuose, žinojome ne vieną atvejį, kai rusų sustabdyti ukrainiečiai būdavo apiplėšiami. Jei sužinodavo, kad tu – už Ukrainą, ir sumušdavo. Tuos, kurie garsiai sakydavo, kad myli Ukrainą, sumušdavo vien už tai. Mušdavo ir tyčiodavosi – jautėsi tikrais šeimininkais. Suimdavo. Kai kuriuos paleisdavo tik po kelių savaičių. Kai kurių iš viso nepaleido – iki šiol niekas jų nerado“, – pasakoja Anastasia.

Mieste šeimininkaujant okupantams, 37-erių moteris eidavo pirkti maisto produktų – vienur 3–4 val. eilėje laukdavo duonos, kitur tiek pat laiko – pieno. Pieno produktų iš viso sunku būdavo gauti, bet savanoriai jų atveždavo iš netoliese esančių kaimų.

Anastasia nuolat ieškojo produktų ir stengėsi jų sukaupti, nes nežinojo, kiek viskas tęsis, ar iš viso galės kada išvažiuoti su vaikais. „Kai darbo nėra, nežinai, kur uždirbti ir kaip išmaitinti vaikus, supranti, kad reikia išvažiuoti. Tai padaryti padėjo šeimos draugas, gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje. Tuo metu dar veikė bankai, buvo galima padaryti pavedimus. Galėjome važiuoti ir į Krymą, kuriame gyvena mama – ji ten išvyko prižiūrėti močiutės, o jai mirus – liko. Vis tik Kryme labai daug žmonių, nusistačiusių prieš Ukrainą ir ukrainiečius, palaikančių specialiąją operaciją, kaip jie tai vadina. Nenorėjau ten važiuoti“, – atvira Anastasia.

Vaikai noriai eina į mokyklą Šiauliuose

Ji pasirinko atvykti į Lietuvą: „Šeimos draugas, kuris nuo pat pradžių kvietė atvykti, Šiauliuose mums rado butą – sakė, jog dėl nieko nesijaudinčiau, gyvensiu mieste, vaikai galės toliau lavintis, šalia ir parduotuvės, ir paslaugos, ir pramogos.“ Į Šiaulius Anastasia su vaikais atvyko pro tą patį Krymą. – „Su tais pačiais vežėjais, su kuriais kiekvienais metais vykdavome paviešėti pas mamą, nuvykome į Krymą, iš jo traukiniu – į Maskvą. Maskvoje įsigijome bilietus į Rygą, o ten jau mus pasitiko draugas ir parsivežė į Šiaulius.“

Šiauliuose sūnus baigė devintą klasę, taip pat lankė lietuvių kalbos kursus. Anastasios dukra Šiauliuose baigė pirmąją klasę: „Lietuviai mokiniai labai šiltai priėmė dukrą. Kai balandžio pabaigoje atėjome į mokyklą, dukros klasėje jau buvo dvi mergaitės iš Ukrainos. Iš 15 lietuvių vaikų gal 10 moka rusų kalbą. Labai nustebau. Jie sako, kad patys išmoko, mama, tėtis išmokė. Tai iš tiesų malonu“, – pasakoja ukrainietė.

Ji taip pat dalinasi, kad vaikai į mokyklą labai norėjo eiti: „Mes Ukrainoje į mokyklą taip neskubėdavome kaip čia. Čia pamokos kitaip vedamos, viskas žaidimo forma, viskas įdomu – ne tik mokslas: vaikai ir mokosi, ir žaidžia. Tuo tarpu Ukrainoje pamokų metu vaikai tik sėdi ir mokosi. Mokytojų santykiai su vaikais čia taip pat labai šilti.“

Atsidėkodama padėjo vaikų vasaros stovykloje

Anastasią maloniai nustebino ir neseniai pasibaigusios vaikų stovyklos turinys: „Apie stovyklą sužinojau iš „Gelbėkit vaikus“ Šiaulių struktūrinio padalinio vadovės. Man pasirodė įdomu: juk kitu atveju dukra būtų tiesiog namuose leidusi laiką, o čia tiek daug veiklos. Kur tik nekeliavome! Vaikai ir vieni, ir su tėvais vyko į įvairias išvykas, pavyzdžiui, vaikus lydėjau į indėnų stovyklą. Aš, kaip visada, į ekskursiją įsidėjau maisto, bet viską parsivežiau namo. Vaikai nenorėjo valgyti, ką mamos suruošė, nes stovyklos organizatoriai pasirūpino pica ir viskuo kitu. Taip pat kartu su auklėtojomis ir vaikais vykome važinėtis rogučių trasa. Gyvenime nesu tiek kartų leidusis nuo kalniuko su rogutėmis! Su kiekvienu vaiku po kelis kartus teko nusileisti“, – džiugiai dalinasi Anastasia.

37-erių moteris vienur 3–4 val. eilėje laukdavo duonos, kitur tiek pat laiko – pieno.

Ukrainietė pati pasisiūlė padėti stovykloje rūpintis vaikais – taip stengiasi atsilyginti už pagalbą, kurios tik atvykusi į Šiaulius sulaukė iš organizacijos „Gelbėkit vaikus“: „Kai atvažiavome, turėjome finansinių sunkumų ir iš karto sulaukėme pagalbos. Vaikai tik pradėjo lankyti Šiauliuose mokyklą –organizacija aprūpino kanceliarinėmis prekėmis, kuprinėmis, taip pat bute reikalingų daiktų. Iš namų Ukrainoje juk išvykome su trimis lagaminais – kiekvienam po vieną, visko ėmėme po truputį, tad visko reikėjo“, – dalinasi Anastasia.

Nori likti gyventi Lietuvoje

Nors Ukrainoje, Novaja Kakhovka, liko Anastasios tėtis, kuris nenori išvykti, ir brolis, moteris kol kas grįžti nesiruošia: „Ten viskas dabar tik prasideda. Ukraina bandys išvaduoti Chersono apskritį – vyksta daugybė ukrainiečių organizuojamų antskrydžių, rusai ginasi – šaudo į Ukrainos pusę. Tad važiuoti nerizikuosiu. Planuoju čia likti, bent jau kol situacija taps aiškesnė. Iki žiemos čia tikrai būsime. Iš tiesų norėčiau su vaikais čia likti visam laikui, jei tik bus tokia galimybė“, – prisipažįsta Anastasia.

Padėdama vaikų stovykloje, organizuotoje Šiaulių profesinio rengimo centre, ji sužinojo apie galimybę čia įgyti kosmetikės profesinį išsilavinimą. „Seniai apie tokį darbą svajojau, bet privalėjau dirbti tam, kad išlaikyčiau vaikus. Augindama mažametę dukterį galėjau dirbti tik ten, kur darbo grafikas leido ja pasirūpinti – išlydėti ir pasiimti iš darželio, mokyklos. Dabar, tikiuosi, pavyks suderinti darbą ir mokslus. Įgijusi kosmetikės specialybę, visada turėsiu pajamų, net jei vyks karas. Merginos, kurios Ukrainoje teikė grožio paslaugas, čia greičiau susiranda darbą“, – ateities planais dalinasi ukrainietė.

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ ragina nenustoti teikti pagalbą Ukrainos žmonėms. Padėti pasirūpinti Ukrainos vaikais Lietuvoje galima skambinant trumpuoju telefono numeriu 1486 ir skiriant vienkartinę 3 eurų paramą. Daugiau galimybių paremti ir išsami informacija, kaip tai padaryti, skelbiama www.gelbekitvaikus.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius