Neringa ir jos kurortai pastaraisiais metais neabejotinai yra bene trokštamiausia vasaros atostogų Lietuvoje kryptis. Tačiau tokia ji – tik keletą mėnesių per metus. Koks tikrasis šio regiono veidas iš tiesų žino žino vos keli tūkstančiai žmonių. Dar mažiau gali nupasakoti, ką reiškia gyventi atokioje vienumoje ir kaip prisijaukinti marių kranto tylą.
„Kuršių nerijoje yra daug tylos, vienumos ir gamtos. Atvykus iš Vilniaus – iš ūžesio, triukšmo, iš kultūros – tai tikrai buvo pokytis“, – pirmuosius įspūdžius prisimena Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos specialistė UNESCO klausimams Justė Zavišaitė.
Pasak jos, gyvenimas Kuršių nerijoje – nuolatinis žmogaus susidūrimas su gamta, savimi ir laikinumo jausmu. Regiono bendruomenė – maža, bet įvairialypė, jautri atvykėlių bangoms, teigia J.Zavišaitė. Naujas veidas šiame krašte neretai priimamas atsargiu žvilgsniu, sako pati tai patyrusi, jau šešerius metus Preiloje gyvenanti pašnekovė, nes vietiniai žino – Kuršių nerija susižavėję atvykėliai, vis dėlto, ne taip jau retai iš čia ir išvyksta.
Pokalbis su J.Zavišaite – apie gyvenimo pusiasalyje ypatumus, turizme paskendusią Nidą, kaip regionui išsaugoti savo autentiką ir ką Kuršių nerijai suteikė 25 metai UNESCO.
– Kokių lūkesčių ar stereotipų turėjote čia atvykdama? Kas pasiteisino, o kas subliuško? O gal kaip tik jus Kuršių nerija kuo tais nustebino, ko nesitikėjote čia rasti ar atrasti?
– Man atvykus į Neringą buvo gili žiema, atvažiavau į namus, kurių dar nebuvau fiziškai mačiusi. Tai buvo labai staigus vietos, aplinkos ir viso ko pakeitimas. Žiemą, kaip visi turbūt ir žino, Kuršių nerijoje yra daug tylos, vienumos ir gamtos. Atvykus iš Vilniaus, iš ūžesio, triukšmo, iš kultūros, tai tikrai buvo pokytis ir pripratimas prie vietos užtruko. Pirmus metus tikrai galima vadinti ekstaze, kai žiemą naktį brendi iki jūros, nes juk faina, juk niekada to nedarei. Bet vėliau, kai supranti, kad nuolatos turi tą galimybę, kažkaip nurimsti. Bėgant laikui čia susidėlioja tokia dėlionė atsiranda tam tikri žmonės, tam tikri charakteriai, kurie papildo bendrą vaizdą.
Reikia pripažinti, kad pačioje pradžioje tikrai nesi laukiamas išskėstomis rankomis ir tai tikrai jaučiasi. Pati daug šitą klausimą „vietinis-nevietinis“ tyrinėjau – šiame krašte tai tikrai yra gaji diskusija. Kiek supratau, tikrieji vietiniai ir nuolatiniai Kuršių nerijos gyventojai patiria labai stiprų laikinumo jausmą. Nes žmonės čia atvažiuoja ir labai greitai išvažiuoja. Jie atvyksta, tu su jais susibendrauji, sukuri ryšį, o jie jau kitą dieną išvažiuoja. Ir nežinia, grįš jie ar negrįš.
Todėl užmegzti santykį su vietos bendruomene ir yra sunku – jie žiūri į tave su nepasitikėjimu, galvodami, kad vis tiek tu iš čia greitai išvažiuosi. Kad ir po kiek laiko, bet pamatysi, kaip čia sunku gyventi, ir išvažiuosi – ar po metų, ar po dvejų, ar po dešimties. Čia nuolat persekioja laikinumo jausmas. Mano draugė kažkada sakė, kad apskritai viskas Kuršių nerijoje yra laikina – ir paukščiai migruoja, ir smėlis migruoja, ir žmonės migruoja.
Gal dėl to ir man pačiai asmeniškai atsirado daug daugiau pagarbos čia, vietoje, gyvenantiems žmonėms. Nesakau, kad anksčiau jos neturėjau, bet ji tikrai pagilėjo, supratus, kad čia išgyventi yra sunku. Visų pirma, tiek laiko praleidžint tyloje, vienumoje, jei neįsitrauki į kažkokias veiklas, užsiėmimus, nori nenori tenka susidurti su savo vidiniais demonais. Tuo tarpu dideliame mieste nuolat leki, skubi, transportas, įsipareigojimai, renginiai, vakarai mieste, kultūra, visko daug – taip kartais pabėgi ir nuo savęs. O čia esi priverstas susitikti su savimi.
– Kokia yra vietos bendruomenė ir ko nemato čia atvykę poilsiautojai? Kiek laiko prireikė į ją įsilieti? Kokių vidinių pokyčių tai pareikalavo?
– Tai, ko gero, labai individualu. (...) Apskritai, juk visi myli Kuršių neriją. Ir visi turi kažkokią savo Neringos legendą. Kartais tie atvykę labai nori išreikšti šitą meilę ir kažką keisti, galbūt padaryti geriau ir panašiai. O čia yra vieta, kur neretai reikia elgtis atsargiai – pirmiau prieiti prie tų žmonių, suprasti jų ekosistemą, koks yra mikroklimatas. Staigūs drastiški pokyčiai čia yra atstumiami iškart, ar bent jau į juos žiūrima per padidinamąjį stiklą.
Apskritai tai yra labai maža bendruomenė – prisiregistravusių gyventojų Kuršių nerijoje yra apie 5000, bet kiek bandėme su ekspertais skaičiuoti nuolat čia gyvenančius, tokių yra gal apie 3500.
Mano atveju, aš iškart pradėjau dirbti institucijoje. Ir kadangi čia tų institucijų nėra daug, jos visos dalyvauja sprendžiant visus klausimus, todėl labai greitai galima susibendrauti su labai plačia bendruomene – nuo savivaldybės darbuotojo iki barmeno bare. Bet patirčių būna įvairių – kai kurie sako, kad jiems sunku įsilieti ir nusikratyti atvykėlio etiketės vietinių akyse – į tave žiūri per tam tikrą filtrą – kas tu, ko čia atvažiavai, ką čia darysi, ar reikši čia nuomonę, ar nereikši. Tai tikrai yra to, kad kai kuriais atvejais vietos gyventojas bijo atvykstančių žmonių.
Mano nuomone, Kuršių nerijoje, kadangi tai yra absoliučiai išskirtinė vietovė, atsitinka taip, kad mažas žemės lopinėlis pritraukia labai platų spektrą žmonių. Ir labai turtingų, kurie aplinką mato vienaip, ir galbūt ne tokių turtingų, taip pat jaunimo, menininkų, mokslininkų, buriuotojų. (...) Vienaip ar kitaip, tai yra savotiškas Lietuvos veidrodis – kas turi daugiau pinigų, gal vienoje vietoje labiau diktuoja sąlygas ar daro įtaką, kitur gal atsiskleidžia menininkai, mokslininkai, kuriems irgi čia atsiveria daugybė sričių, kurias gali tyrinėti. Tuo metu poilsiautojams čia yra atgaiva nuo triukšmo, su jūra, paplūdimiais, miškais ir pan. Tai sakyčiau, tai yra tam tikras Lietuvos veidrodis.
– Pabendravus su vietiniais, atrodo, kad Nida yra tarsi atiduota turizmui ir triukšmui. Kaip tokį šio miesto virsmą vertina vietos gyventojai?
– Yra įvairių nuomonių, tiesą sakant. Dėl to ir užsiminiau apie Neringos legendą, kurią kiekvienas susikuriame unikalią vieniems tai ateina iš vaikytės prisiminimų, kai keliaudavo su tėvais ir pan., o dabar jie atvyksta ir pamato pokyčius, kurie dažnai jiems yra nepriimtini. Nida tikrai yra daug triukšmingesnė, atsirado daugiau verslo subjektų, pramogų, čia kyla bruzdesys. Seniau Nida ir Kuršių nerija buvo daugiau vokiečių lankomas kraštas, bet tas atvykstančio turizmo kontingentas keičiasi, Nida niveliuojasi ir panašėja su kitomis vietomis. Gal dar, sakyčiau, prisideda ir tai, kad paprasčiausiai lietuviai pradėjo daugiau keliauti, jie kažką pamato kitose šalyse, nori tai kažkaip realizuoti ir Nidoje, ir taip atveža čia tolimų kurortų prieskonius.
Ko galbūt pasigendama – suvokimo, kad mes patys turime unikalų kuršininkų palikimą ir potencialą, kurį konvertavus į šių dienų žmogaus poreikius galima sukurti nuostabų produktą. Ir kad galima čia važiuoti ne austrių pavalgyti – su kuo viskas irgi yra gerai – bet galbūt paragauti kažkokio unikalesnio žuvies patiekalo, kuris ateina iš istorijos, tradicijų ir pan. Tai lygiai taip pat galima pateikti labai komerciškai ir patraukliai.
Iš tiesų, tai po truputį ir vyksta. Verslininkai jaučia, kad vienaip ar kitaip, šis kraštas diktuoja tam tikrą savo spalvą. O dėl Nidos – vieniems reikia to vakarėlio ir jie labai ramiai žiūri į tai, kad žmonės čia du mėnesius patriukšmaus, o likusius metus vėl bus tyla. Kiti gal skeptiškesni dėl to, kad keičiasi žmonių poreikiai – kad visiems čia reikia važiuoti tik prabangiais automobiliais, kad jiems reikia brangiausio šampano ir panašiai. Tuo požiūriu čia tikrai nuomonių margumynas. Manau, kad visa tai irgi atras savo lentynas ir vis tiek turės sueiti į kažkokią viziją. Jei tai nebus suvaldyta, Nida gali tapti tiesiog dar vienu kurortu, su tomis pačiomis paslaugomis, promenadomis ir kiniškais suvenyrais. Ar norime eiti tuo keliu? Ko gero, niekas to nenori. Todėl labai svarbu tai suvaldyti.
– Ar dabar Kuršių nerija turi kryptį, kokia ji nori būti?
– Na, aš jos negirdėjau. Nebijau to garsiai pasakyti – (...) Neringos, kaip kurortinės vietovės vizija, man nėra nepažįstama. Aš tikrai labai norėčiau žinoti, kur link einame. Taip, tą kryptį turėtų formuoti miesto valdžia ir realiai tai formuoja – tikrai yra daugybė strategijų. Bet norisi daugiau fokuso į bendruomenę – kur mes, kaip bendruomenė, norime judėti. Kad atrastume jungiančią kryptį, kur link eina šis kraštas. Ar einame į tai, kad išsaugotume tylą ir ramybę, tą prabangų poilsį, dėl kurio žmonės ir atvažiuoja – pabūti tyloje. Dabar sunku rasti tokių vietų, kur yra tokia harmonija. Taigi, ar tai mūsų vizitinė kortelė? O galbūt mūsų vizitinė kortelė yra pritraukti kuo daugiau turistų ir gerai pašėlti? O gal harmonija turi būti išlaikyta tarp abiejų? Tai tokios konkretesnės vertybinės krypties tikrai norėtųsi.
– Ar gali būti Neringoje per daug žmonių ir, apskritai, žmogaus?
– Gali. Pasakysiu gal nepamatuotai, bet Kuršių nerija yra viena labiausiai įstatymų, draudimų, ribojimų susaistyta vietovė Lietuvoje. Ir jei viso to nebūtų, turėtume čia turbūt visai kitą situaciją. Galime pradėti nuo sovietmečio – buvo noras visą marių krantinę užstatyti viešbučiais, kaip Odesoje, padaryti tokią neva slavišką rivjerą. (...) Bet tuo metu miesto valdžia ir paveldo sergėtojai tai sustabdė ir pasakė, kad ne ne, čia negalima to daryti. Tai turime būti dėkingi jiems, nes jie tą šviežiai sulietuvintą neriją , apgynė ir išsaugojo gamtinį paveldą, dėl kurio žmonės šiandien čia ir atvažiuoja. Todėl žmogaus tikrai gali būti per daug. Jei urbanistinė plėtra nebūtų valdoma, čia visi labai greitai norėtų turėti savo kampelį – Neringa tikrai yra geidžiamiausia vietovė. Ir srautai – automobilių jau dabar kolonos. Todėl būtina žiūrėti į priekį ir galvoti apie naujos viešojo transporto sistemos kūrimą. Čia reikia išspręsti daugybę dalykų.
Kitas dalykas, kiekvienas Lietuvos gyventojas turi turėti teisę atvykti į šią vietą. Todėl kartais tas užsibarikadavimas, kad ši vieta neva yra tik tiems, kas gali sau tai leisti, yra neteisingas. Ypatingai jauno žmogaus atžvilgiu. Jaunam žmogui turi būti sudarytos visos sąlygos atvykti čia, pamatyti ir pajusti šią vietą.
– Šiemet sukanka ketvirtis amžiaus, kai Kuršių nerija yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip regionas pasikeitė per šiuos metus ir kuo reikšmingas šis laikas ir statusas, ką jis davė ir ko išmokė?
– UNESCO statusas apskritai yra aukščiausias įmanomas įvertinimas vietovei. Tai yra pasaulinio lygio įvertinimas, kuris reiškia, kad šita vietovė vertinama ne tik nacionaliniu mastu, bet kad tai yra ir visos žmonijos vertybė, nepriklausomai nuo sienų, požiūrio ar įsitikinimų. Man atrodo, kad kaip tauta ir visuomenė dar augame to suvokimo link, kas tai per dalykas. Juk su tuo statusu ateina atsakomybė ne tik prieš save, kaimyną ar savo miestą, bet ir prieš visą pasaulį. Ir kartais tos atsakomybės nesinori prisiimti. Tai dar, manau, mes tik bandome suprasti, ką tas statusas reiškia.
Tai nenutrūkstamas procesas. Mūsų 25-metis rodo, kad jau tiek metų turime ryškų statusą, nuveikėme daug svarbių darbų, dėl kurių yra konsultuojamasi su daugybe organizacijų, profesionalų ir ekspertų iš viso pasaulio – kaip padaryti geriau ir kaip išsaugoti šį paveldą.
Kartais, kai sulaukiame strėlių, kad štai, atsiradus UNESCO, čia atsirado visokių apribojimų, kad dėl to bendruomenei kyla nepatogumų, pavyzdžiui, įsidėti tokį ar kitokį langą, nusidažyti fasadą ar pan., iš esmės UNESCO to nekontroliuoja – tai kontroliuoja mūsų teisės aktai. UNESCO, tuo tarpu, yra nukreiptas į žmones, nes tik žmonės gali tą paveldą išsaugoti. Ir vienas iš svarbių UNESCO momentų yra tai, kad reikia stiprinti bendruomenę ir padėti jai, kad ji norėtų tą paveldą išsaugoti. Tai kartais norisi ir tai ištransliuoti į viešumą, kai UNESCO kam nors kelia neigiamas asociacijas.
Tiesą sakant, mums nepaprastai pasisekė, kad turime tokį statusą, nes jei bandytume jo siekti šiandien, būtų gerokai sunkiau nei anuomet. Konkurencija gauti tokį statusą šiandien yra stipriai išaugusi, dėl jo tarpusavyje konkuruoja net valstybės. Todėl turime būti labai dėkingi tiems, kurie dirbo rengiant nominacinę byklą Kuršių nerijai. UNESCO statusas yra nuolatinė siekiamybė būti geresniems ir išsaugoti tai, ką paveldėjome – palikimą, kurį sukūrė net ne mūsų tautiečiai, o kuršininkai, kurį mes tiesiog perėmėme ir neturime kitos išeities, kaip tik tai išsaugoti.
