„Ką pasakytų kaimynai“ – taip pavadintas Tamkevičių šeimos kuriamas prekinis ženklas. „Tai – sąsajos su mums nuo seno į galvą įkaltu posakiu: „Nedaryk nesąmonių, ką kaimynai pagalvos“ ir tuo pačiu duoklė labai mylimai kaimynei Irenai, kuri visada turi nuomonę apie mūsų pirkinius ir psichologines bėdas.
Tai ne tiesiog verslas, o labiau projektas, kuriuo sau ir kitiems noriu įrodyti, kad darbas ir verslas gali būti smagus, lengvas ir kad ne visi dalykai gyvenime turi būti labai rimti. Be to, jei šuns guolis gali būti stilingas, tai kas dar pasaulyje neįmanoma? Mūsų gaminiai – kaip ir mūsų „bajeriai“ – mediniai“, – juokiasi Justė.
– Juste, ar Jurbarko rajone esanti Skirsnemunė – jūsų gimtasis kraštas?
– Ne, tačiau esame iš nelabai toli – vyras jurbarkietis, aš iš Šakių rajono, kitos Nemuno pusės. Pati esu užaugusi nuosavame name, tačiau miestelyje, ne vienkiemyje.
Vyras užaugo bute, penktame aukšte, jam gal ir būtų tikęs toks gyvenimo būdas. Bet aš šiuo klausimu buvau labai tvirtos pozicijos – norėjau nuosavo namo, vienkiemio. Neįsivaizduoju gyvenimo kitaip, be kiemo. Ypač, kai turi vaikų. Džiaugiuosi, kad galime juos išleisti į kiemą, kur jie saugiai, savoje aplinkoje, leidžia laiką. Mūsų sūnui Simui – septyneri, ką tik iškeliavo į pirmą klasę. Dar turime penkerių metų dukrytę Agotą.
– Vyras palaikė idėją, kad šeima gyventų name?
– Taip, ir namus įsigijome labai greitai, praėjus maždaug mėnesiui po santuokos. Beje, daug esminių sprendimų mūsų gyvenime ateina greitai.
Vieną savaitgalį buvome pas vyro sesę ir ji užsiminė, kad netoliese parduodamas senas namas ir galbūt mums bus įdomu pažiūrėti. Atvažiavome, apėjome kiemą. Namas buvo pradėtas statyti, bet nepabaigtas: be langų, be durų, stogas pilnai neuždengtas, žolės iki langų. Bet labai patiko vieta – vienkiemis, miškas, laukai, nuošali aplinka. Pajutau, kad čia norėčiau gyventi.
Suradome pardavėjo numerį. Paskambinau, pasiūliau kainą, jis sutiko ir labai greitai jį įsigijome. Mano vyras statybininkas, tad savo rankomis suremontavo, rekonstravo ir dabar galime gyventi taip, kaip norisi.
– Gyvenate ūkiškai?
– Jaunesni žmonės dabar retai taip gyvena. Mes turime didelį kiemą, augalų, bet didesnio ūkio ar gyvulių ne.
– Kuo anksčiau užsiėmėte jūs ir Gediminas?
– Aš esu baigusi turizmo administravimo studijas, pastaruosius trejus metus dirbau saugomų teritorijų sektoriuje, aplinkosaugos srityje. Mano vyras – statybose.
– Kaip atėjo verslo idėja – guoliai augintiniams?
– Kai atsikraustėme į Skirsnemunę, buvau prisižiūrėjusi nuotraukų „Pinterest“ ir labai norėjau daržo – gražaus, su pakeltomis lysvėmis. Paprašiau vyro, kad padarytų. Jis nupirko lentų… ir tuo viskas pasibaigė. Atsirado įvairių reikalų, daržo idėja vis nusikeldavo į ateitį, kol vieną dieną paprašiau, kad Gediminas pamokytų naudotis pjūklu. Pamaniau, kad pasidarysiu pati, o kai pabandžiau pjauti lentas – labai patiko. Taip pradėjau meistrauti, gaminti, o daržo įrengimą pabaigėme kartu.
Tačiau greitai pajutau, kad trūksta žinių, tad po dukters gimimo sugalvojau rimčiau pasimokyti dirbti su medžiu. Įstojau į profesinę mokyklą, baigiau medienos apdirbimo staklininko specialybę.
Pasvarsčiau, kad man gal patiktų dirbti ne administracinį darbą, o su mediena. Aišku, į lentpjūvę nesinorėjo eiti ir taip po truputį atsirado verslo idėja, prekinis ženklas „Ką pasakytų kaimynai“.
– Ar daug merginų, moterų mokėsi kurse?
– Aš viena.
– Kaip reagavo kurso draugai, mokytojai?
– Tolerantiškai, netgi paglobodavo truputį labiau. Tačiau man baisiausia buvo pasakyti vyrui ir mamai, kad sugalvojau eiti mokytis tokios specialybės.
– Tad ką pasakė vyras?
– Tikėjausi, kad sakys: išprotėjai. Bet sureagavo ramiai: „Jeigu nori ir patinka – mokykis.“ Mes abu palaikome vienas kito idėjas.
– Nesigailite baigusi šias studijas?
– Ne, džiaugiuosi – man patiko, daug sužinojau, išmokau, pamačiau ir kitą šio darbo pusę. Tai buvo naudinga patirtis.
– Kaip atsirado pavadinimas „Ką pasakytų kaimynai“? Kaimynė Irena – tikras žmogus ar išgalvotas personažas?
– Taip, tikra kaimynė, tik jos vardas ne Irena, o Jurgita. Kai atsikraustėme čia, į kaimą, pirkome beveik vienkiemį ir galvojome, kad gyvensime vieni. Bet tuo pačiu metu kaimynai greta nusipirko sklypą ir pradėjo statytis namą. Labai susidraugavome, jų šeima dabar – kaip antroji mūsų šeima.
– Kodėl kaimynė Jurgita tapo kaimyne Irena?
– Vieną dieną besišnekučiuodamos pradėjome juokauti, kad mūsų vardai – Justina ir Jurgita – kaime tarsi nedera. Juokaudamos tarpusavyje pasivadinome labiau, kaip mums atrodė, kaimiškais vardais – ji Irena, o aš Aldona. Taip ir liko: mes viena kitą taip vadiname, o mūsų vaikai, bėgdami pas kaimynę, visada šaukia: „Irena!“
Ši frazė mūsų žodyne atsirado kaip humoras ir labai natūraliai.
Pavadinimas „Ką pasakytų kaimynai“ irgi gimė iš mūsų pokštų. Esame artimos, dažnai juokaudavome, kad mūsų tėvai, kalbėdami apie pirkinį, poelgį, mėgdavo kartoti: „O ką kaimynai pasakys?“ Ši frazė mūsų žodyne atsirado kaip humoras ir labai natūraliai.
Kai reikėjo sugalvoti prekės ženklo pavadinimą, pasirodė, kad šis – ir linksmas, ir įtraukiantis. Mūsų gaminiai kartais tokie, kad gal ne visi suprastų, kodėl verta į juos investuoti ir ar tikrai šuniui reikia guolio? Pagalvojau, kad apie tokį pirkinį irgi tinka posakis: ką pasakytų kaimynai?
– Kaip apskritai atėjo gyvūnų guolių idėja? Jūsų namuose irgi yra gyvūnų?
– Šiuo metu dar neturime, bet tikiuosi, kad netrukus turėsime šunį. Tad idėja kilo ne iš to, kad norėjome guolio savo augintiniui, o galvojome, ką galėtume gaminti, nes abiem su vyru patinka darbas su medžiu. Norėjosi kurti ne pagrindinę veiklą, bet kažką gražaus, estetiško labiau savo laisvalaikiui.
Aš labai mėgstu dekoruoti namus, rūpintis jų jaukumu. Tada pradėjome svarstyti – ko trūksta, nes pasiūla yra labai didelė. Natūraliai atėjo mintis: būtų gražu sukurti tokią vietą augintiniui, kur šuo ar katinas turėtų patogų guolį, o kartu jis gražiai atrodytų interjere ir kad nereikėtų, svečiams atėjus, guolio slėpti į kampą – priešingai, jis galėtų stovėti matomoje vietoje kaip namų akcentas.
Pradėjome gaminti, išbandėme įvairius dizainus. Ne viskas pavyko iš pirmo ar net iš antro karto, bet ieškojome, kol radome tinkamą variantą.
– Ar turite sukūrę keletą dizainų, ar darote individualiai pagal užsakymus?
– Turime kelis sukurtus dizainus, kuriuos siūlome savo elektroninėje parduotuvėje. Bet lygiai taip pat esame atviri individualiems užsakymams – jei klientas nori ko nors kito, tikrai galime pagaminti.
– Kaip su vyru pasidalijate darbus?
– Aš labiau atsakinga už viešinimą, komunikaciją, vyras prie gamybos darbų, nes yra labai tikslus, viską matuojasi milimetrų tikslumu. Kiti darbai – šveitimai, dažymai, kojelių prisukimai – lieka man. Aišku, abu galėtume, jei reikėtų, padaryti viską nuo A iki Z, bet kartu dirbti visada smagiau.
– Kiek laiko jau gyvuoja jūsų verslas?
– Mes dar labai jauni! Pradėjome gegužės mėnesį, kol kas rinkoje tik apšilinėjame kojas. Norėjome ištestuoti idėją, nes nebuvome tikri, ar kažkam to reikės, ar kas nors pirks. Bet mes esame iš tų žmonių, kurie, jei turi idėją, nori ją įgyvendinti.
Aišku, ne visiems tinka kaina ir ne visi supranta, kam gyvūnui reikalingas toks daiktas.
Esame ne iš verslo pasaulio – viską daryti ir kurti reikėjo nuo nulio. Tai pareikalavo daug domėjimosi, skaitymo, ir, aišku, klaidų.
– Tad ar perka žmonės išskirtinius guolius savo augintiniams?
– Taip, tikrai domisi, perka. Aišku, ne visiems tinka kaina ir ne visi supranta, kam gyvūnui reikalingas toks daiktas.
Manau, kad mūsų močiutės irgi stebėtųsi: anksčiau niekas šitaip nešvaistė pinigų šunims. Tačiau šis požiūris kinta.
Gaminiai nėra pigūs, nes mes naudojame tikrą medžio masyvą – ąžuolą arba termiškai apdorotą uosį, o ne plokštes. Tai ir sudaro pagrindinę gaminio kainą. Norime, kad daiktas būtų ilgaamžis: jei šuo gyvens penkiolika metų, esame tikri, kad ir guolis tiek pat atlaikys.
Kitas dalykas – darbas. Neskaičiuojame kiekvienos minutės labai smulkmeniškai, bet vis tiek įsideda ir mūsų sugaištas laikas. Be to, naudojame brangias medžiagas, įrankius. Tad tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl gaminiai kainuoja tiek, kiek kainuoja.
– Jūsų „Instagram“ mačiau jūsų paviešintą gautą žinutę: viena moteris dėl kainos pasiūlė jums persišviesti galvą. Esą nesvarbu, kad rankų darbas, šuo vis tiek to nesupranta...
– Suprantama, kad žmonių lūkesčiai labai skirtingi. Vienam tai tik vieta, kur atsigula šuo, o kitam – ir interjero akcentas, kuriame miega šeimos narys. O dėl komentarų – taip, pasitaiko visokių. Gal pilnatis veikia, gal dar kas nors... Bet į viską žiūriu su humoru, tad pasiūlymas persišviesti galvą mane prajuokino. Pati nerašyčiau tokių komentarų niekam – kam to reikia? Bet yra žmonių, kurie sau leidžia pasakyti, ką galvoja. Viskas gerai!
– Kur jūsų dirbtuvės? Turite tam atskiras patalpas?
– Šalia namų turime ūkinį pastatą, kuris seniau turbūt buvo skirtas gyvuliams. Mes jį pritaikėme: nugriovėme sieną, susinešėme pjūklus, visą techniką ir dabar ten darbuojamės.
– Ar šiai veiklai reikėjo didelių investicijų?
– Ne, viską darėme iš savo pinigų – skolintis neteko. Pastaruosius kelis metus per visas šventes – Kalėdas ar gimtadienius – vyro prašydavau, kad dovanotų man kokį nors įrankį medienai. Pavyzdžiui, pjūklą, frezavimo stakles. Taip pamažu susikaupė visa įranga, todėl dabar, kalbant apie dovanas, jau grįžome prie kvepalų ir gėlių.
– Panašu, kad jūsų šeima nebijo imtis pokyčių gyvenime.
– Tikrai nebijome, o sprendimus priimame lengvai: pasikalbame, pasijuokiame. Mūsų šeimoje labai smarkiai išreikštas humoro jausmas, tad daug iš ko juokiamės. O kai palaikai vienas kitą – daug lengviau priimti sprendimus. Jie ne visada būna šimtu procentu „protingi“, bet kai dviese pasitari ir nusprendi, tada nebėra ko kaltinti.
