Nepaisant to, užsakymų kryždirbiui netrūksta. Įtempčiausias – vasaros sezonas, mat tuomet visi puola dekoruoti savo namus ar sodybas, sako A.Zienka.
„Pernai ar užpernai skaičiavau, kad per metus išleidžiu apie 30 kūrinių. Tai per savaitę-pusantros darai vieną kūrinį ir išveži. Dabar jau ir įranga leidžia dirbti greitai, o pas mus dar ir kai vasara trumpa, saulė tik pašvietė – jau visi skambina, kada užsakymus atiduosiu. Dabar irgi – per šią savaitę reikia tris darbus padaryti. Tai tik užtaisai pjūklus ir varai“, – interviu portalui „15min.lt“ teigė A.Zienka.
– Krydžirbio profesija nėra tarp populiariausių. Kaip jūs pats atsidūrėte šiame kelyje?
– Matyt genas toks buvo iš dieduko – meilė medžiui ir kryždirbystei. Prisimenu, kaip man kvepėjo medis, skiedros. Jis dar buvo ir bitininkas, tai ir medus labai kvepėdavo, pušis. Buvo baldininkas, graborius, ir namus statė. Man tai paliko labai didelį įspūdį. Atsimenu save 4 klasėje, kaip kukurūznykus iš plintuso konstruodavau. Nuo to ir prasidėjo dailė, darbeliai, medis traukė labiau nei tikslieji mokslai. Prisimenu, baigiau 9 klases, auklėtoja sakė – nu jau tu, Artūrai, nekrimsk tų 12 klasių, eik gal į vakarinę. Apsidžiaugiau ir išėjau savo keliais, į dailiųjų amatų mokyklą. Ten taip atsitiko, kad pasimokiau 2 metus, padariau pertrauką. (...) Taip praėjo gal 4–5 metai, dirbau įvairius darbus, bet pas tėvuką garaže vis tiek būdavo įdomu tas lentas pakrapštyti, ką nors sukonstruoti. Tada atsirado šeima ir vis galvodavau, kad vis tiek kažkaip reikia baigti tuos mokslus. Taip ir išėjo – dirbau tuometinėje „Snaigėje“, štampavimo ceche ir dar mokiausi specialybės. Gerai su mokytoju sutarėme, jis įžvelgė, kad tikrai noriu to mokytis, vėliau pakvietė mane ir į pirmus plenerus, kur ir susipažinau su visais mūsų bičiuliais. Vėliau natūraliai prasidėjo kūrybinis kelias ir nebeturėjau kur trauktis, be to, patiko laisvas menininko gyvenimas, o dar kai ir ant duonos užsidirbi, visai stimulas atsiranda.
O kaip atsirado būtent kryždirbystė, tautodailininkystė – mano tėvai buvo pabažni, eidavome sekmadieniais į bažnyčią. Kažkada parašiau apie tai mokykloje rašinėlyje, tai gavau iš mokytojos reakciją – kaip čia tu, spaliukas, tau gi negalima eiti į bažnyčią. Bet man tai vis tiek labai patiko, vėliau mane ir praminė kunigėliu. Kurį laiką buvo tokia kažkur giliai paslėpta mintis, kad gal užaugęs ir norėčiau būti kunigu. Tai irgi davė savo – sakralinė tema kryždirbystėje dabar yra mano pagrindinė. Aišku, darau viską, bet koplytstulpiai, šventieji man jau labiau prie dūšios. Tada jau darai visai kitaip, ne tik dėl to, kad reikia padaryti.
– Ar dirbate pagal užsakymus, pagal progą, ar įgyvendinate idėjas?
– Labai norėčiau idėjomis gyventi, kaip kad kiti menininkai, kurie padaro parodas. Bet neturiu tam laiko, nes dirbu nuo užsakymo iki užsakymo. Dabar mano klientai – kavinės, kaimo turizmo sodybėlės, užsakymų daug. Jau lyg ir atrodo, kad čia apsidroži, bet vis tiek neatrandi laiko kūrybai. Nebent sekmadienį, bet tada geriau į bažnyčią nueiti ar su šeima pabūti. Negaliu pasakyti vaikams, kad palaukit, dabar nevalgysim, nes aš čia parodai kažką dirbsiu. Gal kada nors ir ateis laikas, bet dabar ir užsakymų netrūksta. Rudenį jau galvoji, kad gal va per žiemą tas kūrybines idėjas įgyvendinsi. Tik šast koks didelis užsakymas ir viskas. Jau net tarp drožėjų mane vadina darboholiku. Bet toks jau mano būdas, matyt (juokiasi).
Apie 70 proc. užsakymų eina sakralinės visokios temos, antkapiniai ir kaimo kryžiai. O likę – visko būna – ir kokį pijoką tenka nudrožt, ir mešką – ką jau žmonės sugalvoja, tą ir bandai. Daug kas nori didelių paukščių – sodybose, ant akmenų.
– Tarp jūsų naujausių viešų darbų – koplytstulpis Padusio kaimo tragedijai, suoliukas muzikologei Zitai Kelmickaitei atminti – ar tai buvo užsakymai, ar jūsų savarankiška iniciatyva įprasminti šiuos minėjimus?
– Į Padusio koplytstulpį dėjau metalinių detalių, kad reikėtų jam mažiau priežiūros ir pan., suolelį Z. Kelmickaitei, vėlgi, dariau paprašytas – seniūnija kreipėsi, sako, gal gali padovanoti suolelį. Tada meti visus šonan užsakymus ir darai dovanų – būna tokių protrūkių pas mane. Ką jau sugebu, tuo ir stengiuosi džiuginti žmones. Geriems žmonėms negaila paaukoti kelių dienų darbo, jei kažkam tai džiugu bus. Gal tai ir yra savotiškai krikščionybės pavyzdys – kad žmogus gyvas ne tik duona.
Visada labai smagu, kai atvažiuoja užsakovas ir padaro tokį užsakymą. Pirmiausia sėdi, pasišneki, išklausai žmogaus. Vėliau bandai neatitrūkti nuo tradicinių kanonų, nes vis tiek stengiuosi išsaugoti tas tradicijas, ne tik dzūkiškas, bet apskritai lietuviškas. Taip ir gimsta tie kūriniai.
– Kokia situacija su kryždirbyste Lietuvoje ir kokias perspektyvas šis amatas turi išlikti?
– Tai visiškai nepopuliari kryptis. Tiesą sakant, ir nežinau, kuo tai baigsis. Nes už mane jaunesnių Alytaus krašte, pietų Lietuvoje, yra nebent vienas dar kryždirbys, bet mes ir taip esame panašaus amžiaus. Nežinau, ko trūksta ir ko reikia, kad tai sudomintų jaunąją kartą. Vyresnioji karta dar bando, nori atstatyti tą tradiciją. Matau tai ir pagal užsakovus – mano klientai yra nuo 55 metų amžiaus. O jaunimas, matau tai ir ant savo vaikų – nors ir tėvas kryždirbys, bet tie socialiniai tinklai, matyt, dar išmuša iš vėžių. Tai iš tikro bus liūdna kada nors netolimoje ateityje.
Mes, lietuviai, kryždirbystę esame labai išpuoselėję – pasaulyje nėra kitų tokių. Net Lenkijoje, kur krikščionybė dar stipresnė nei Lietuvoje, kryžiai yra primityvūs, nepuošiami, o pas mus tie raštai, puošyba yra unikumas. O jei ir pas mus ateis laikas, kai visi statys tik paprastus kryžius? Tai tik duokdie, kad išliktų užsakovų, kurie norės liaudies raštų ir meistrystės ir kad neliktų mūsų kryžiai tik muziejuose. Bet tendencijos prastos – kryžių mažėja. Neseniai buvau susirinkime, tai kryždirbių, saugančių tradicijas, per visą Lietuvą suskaičiavo gal 30–40. Bet vyresnieji išnyksta, o jauniesiems, bent jau kol kas, tai neįdomu. O gal ateis branda ir viskas bus gerai. Tikėkimės.
– Gal trūksta to kaip pasirinkimo ir mokymo įstaigose?
– Alytaus amatų mokykla žinau, kad nesurinko mokinių į meno dirbinių iš medžio gamintojų specialybę. Žinau, kad kažkiek jų ruošia Veisiejai, tik daugiau kaip stalius, su dalimi liaudies meno krypties, tik mažai. Aišku, gal ir patiems pedagogams trūksta tų medžio drožybos įgūdžių. Šiandien medį dirbantis žmogus turi turbūt būti ir stalius, ir drožėjas, ir vadybininkas, o iš tikro tai labai sunki duona, nes turi kiekvienam įtikti. Gal jaunajai kartai to nereikia.
Kartais būna, atvažiuoja ir pas mane, pravedu edukacijas, jiems lyg ir įdomu, bet tik tol, kol greitas rezultatas. Kol tik gėlytę kokią iškalei, gal ir įdomu dar, bet pabandė ką daugiau, nelabai gavosi ir baigėsi įdomumas. Tai kol droži pats, jie dar žiūri, bet pabando patys ir viskas.
Aš ir pats norėčiau kam nors perduoti tas žinias, pamokyti. Dabar užtenka mėnesio pasimokyti, padirbti ir gali jau būti šioks toks meistrelis. Bet niekas to nenori.
– Lyginant su kitomis profesijomis, ar pakanka kryždirbystės pragyvenimui?
– Aš drožiu jau 25 metus ir iš to gyvenu. Tai kai toks stažas, tikrai įmanoma. Bet iki to turi praeiti krūvą kelių ir kelelių – šaukštai, mediniai bliūdai, baldus kažkada dariau. Reikia atrasti sau tinkamą klientą ir tapti matomu. Mano klientai yra didėjantis ratas, tie patys žmonės grįžta vis ko kito. Tėvukas pradžioje sakė irgi – eik dirbti normalų darbą, kur nors į gamyklą, bet dabar jau, man atrodo, džiaugiasi, kad jo nepaklausiau. Nes kaip sakoma – geriau vilkas truputį alkanas, bet laisvas.
– Kur žmonės stato koplytstulpius ir kokių dažniausiai prašo skulptūrų?
– Stato namų globėjus, sakralinius kūrinius, vilkus, prašo Medeinių. Gal turi namų, gal sodybos kampelį, kuriuos nori papuošti. Yra tokių ir ekskliuzyvinių variantų – pavyzdžiui, per Petrines šventinome šv. Petrą – žmogus paprasčiausiai prie namo vartų pastatė didžiulį šv. Petrą su stilizuotais raktais, vartais, skulptūra išėjo gal 3,5 metrų aukščio. Esu ir du laiminančius Kristus padaręs – vienas Molėtų krašte, kitas Suvalkijos lygumose. Kartais žmonės turi kokį nors kalnelį, kur nori kažką padaryti, atvažiuoja pas mane ir sako – noriu Kristaus ant kalnelio. Ir tenka daryti. O jei ta tematika dar man tinka ir patinka, tai jau dirbu visu 120 proc.
– Ar sunku būti kryždirbiu ir kas labiausiai motyvuoja jus darbe, procesas ar visgi rezultatas?
– Nors ir sunku, bet tiek procesas, tiek rezultatas. Kaip aš tai suprantu – tau duotas genas ir tu negali nuo to pabėgti. Kartais pasvajoju, kad gal būtų smagu akmenį pamėginti, bet medis mieliau man ir viskas. Dirbdamas kaifuoji, jauti malonumą. Kažkas tave tempia ten ir viskas, duota tau būti kryždirbiu ar kunigu, ir būsi juo. Tūlas drūtas gali būti drožėju, sunkus, aišku, tai darbas, dabar kiek lengviau, kai yra pjūklai. O seniau, būdavo, tik rankomis juk mėnesiais daužydavo tą medį – juos tai tikrai kažkas tempė prie to, nors ir buvo trigubai sunkiau dirbti. Bet va užtai kokius kūrinius Lietuvoje turime. Kai kažkas paprasčiausiai duota, tai ir darbuojiesi.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
