Dieną, kai prieš 19 metų išgirdo vieną liūdniausių žinių savo gyvenime, vilnietė Ida vis dar prisimena aiškiai ir ryškiai. Moteris sutiko pasidalinti savo jautria istorija.
Atviru laišku ji ragina susimąstyti, koks svarbus ir lemtingas gali būti net mažiausias prie vairo priimamas sprendimas. Ir kaip negrįžtamai tai gali pakeisti tiek jūsų, tiek artimųjų gyvenimus.
19 metų tavęs ilgiuosi
„Man buvo septyniolika. Tuomet, kai atsisveikinome su tėčiu ir mama oro uoste, išlydint mane į mokyklos kelionę, niekas nesuvokė, kad tai paskutinė mūsų trijų pilnatvės ir laimės akimirka.
Lietuvoje siautėjo gūdus lapkritis. Prieš porą dienų, per visus šventuosius, naktį, lankėme kapus. Eilinį kartą stebėjomės, kaip gražiai atrodo tas milijonas švieselių...
Prabėgus vos kelioms kelionės dienoms, paankstintai nupirktu reisu skubiai skrendu namo. Lėktuve sužinau, kad į tėčio šermenis. Nuo tos minutės pasaulis niekada nebebuvo toks pat. Ilgai atrodė, kad išskridau iš laimingo gyvenimo ir paskridau tiesiog nebe ten.
Nuo tos minutės pasaulis niekada nebebuvo toks pat.
Tą pirmą mamos apkabinimą salėje labai gerai prisiminsiu. Toks pilnas skausmo, toks gilus. Kas vyko vėliau, daug jau išsitrynė – gal smegenys taip saugosi nuo skausmo. Daugiausiai ir pamenu mamą. Ir dar mūsų sunkią kasdienybę po to, bandant prisijaukinti visiškai staiga, atrodo, visiškai be pagrindo sugriautą gyvenimą.
Nes galiausiai su tuo dorotis likome aš ir ji. Paramos ir atjautos buvo daug, už ką buvome ir esame tikrai dėkingos. Bet ji dažniausiai palydi kurį laiką ir žmonės, natūralu, ima gyventi savo gyvenimus.
O savo giliausias žaizdas lieki spręsti pats, kai kas kartą, diena iš dienos, ir metai iš metų, grįžti į tuštesnius namus. Ir tai, aišku, ne apie tai, kas pagamins vakarienę ar išneš šiukšles, tai iš esmės apie sugriuvusią gyvenimo viziją. Sugriuvusią per sekundę.
Turėjo būti tik trumpa kelionė
Tėčio žūtį galėčiau pavadinti atveju, kai „trumpas suvažinėjimas pirmyn atgal“ virto paskutine kelione. Tai buvo laikai, kai besisegančių diržą buvo gerokai mažiau nei tą darančių. Labai gerai įsiminiau tų metų reklamas ir šūkius „karas keliuose“ – tai buvo būtent tie labai daug skaudžių atvejų fiksuojantys metai.
Tėčio planas buvo gana įprastas – aplankyti mamą, tuomet dirbusią prekyboje. Atstumas buvo toks nedidelis, kad, rodos, šoktelsi pirmyn atgal ir jau čia.
Atstumas buvo toks nedidelis, kad, rodos, šoktelsi pirmyn atgal ir jau čia.
Niekada nekaltinau jo, kad nesisegė to diržo. Aišku, ir neteisinu. Juk visada mums atrodo, jog visos nelaimės ne apie mus.
Autobusas, į kurį atsitrenkė tėčio automobilis, sumėtytas pirmo sniego, iš tiesų net nejudėjo ar tik vos pajudėjo iš stotelės.
Aplink pievos ir laukai, tai buvo vienas autobusas per valandą...
Bet stengiuosi sau sakyti, kad tai mano tėčio istorija. Tokia ji. Per gyvenimą mes, net būdami visiškai suaugę, inertiškai, atsainiai ar kaip kitaip padarome begalę ne visai teisingų pasirinkimų. Kartais mums pasiseka ir praslystame, o kartais jų kaina būna tiesiog nesuvokiamai brangi.
Klausimų „kodėl“ buvo daug, bet jų neverta užduoti, nes atsakymų nėra.
Kai tėtis žuvo, jam buvo 38-eri. Tuomet, iš savo septyniolikmetės perspektyvos nesupratau sakinio, kurį per laidotuves girdėjau ištisai „Dieve, koks jaunas“.
Šiandien man 36-eri. Po kelerių metų būsiu nugyvenusi tiek, kiek buvo skirta mano tėčiui ir galėsiu aiškiai suvokti, kiek per mažai, nors ir dabar man tai aiškiau nei aišku.
Visada kažkur viduje tyliai verkia maža mergaitė, laukianti tėčio apkabinimo
Tikrai niekada ant jo nepykau, tik tūkstančius kartų gyvenime iki ašarų, iki stringančio gomurio buvo gaila.
Mažyčiai kasdieniai džiaugsmai ir didelės gyvenimo šventės. Tiek Kalėdų be jo, išleistuvių, vestuvės… Visada kažkur viduje tyliai verkia maža mergaitė, laukianti tėčio apkabinimo.
Aišku, jo meilės niekada nepamiršiu, nes ją tikrai labai smarkiai jaučiau. Visada pavykdavo save paguosti ir net iš tiesų suvokti dovaną to, kad mes vis tik praleidome 17 metų kartu. Per kuriuos jis paliko gražių įspaudų. Ir vertybinių, ir patriotinių, ir tiesiog keliančių šypseną – žiūrėdama krepšinį visada prisimenu jį.
Kaip gaila, kad jo šilumos ir meilės nepajuto mano dukros.
Tik taip galvojant, visada mintys apsisuka ir kitu kampu – kaip gaila, kad jo šilumos ir meilės nepajuto mano dukros. Dalelė pasaulio tampa tokiu menamu. Kalbuosi su jomis ir bandau spėti, ką jam sakytų, kaip džiaugtųsi, ką darytų.
Tiesą sakant, laikas tiek visko ištrynė. Ilgą laiką prisiminiau jį judesy, dabar jau liko tik nuotraukos. Amžinai jaunas, amžinai gražus mano tėtė. Jau tuoj gal net jaunesnis už mane.
Vidinių traumų, kurias palieka tokios nelaimės dalies, matyt, net nesugaudysi. Jos tiesiog tampa tavo asmenybės dalimi. Bet yra tokių, kurias labai aiškiai žinai, suvoki jų kvailumą, bet jausmo ištrinti negali.
Pavyzdžiui, išskristi į kelionę, ir neduokdie grįžti vėl į kitą pasaulį, kur ko nors tokio artimo ir kertinio nebėra.
Mokytis, kol ne vėlu
Kuo šiandien džiaugiuosi, kad tėčio ir daugelio kitų per tą karą keliuose išėjusių žmonių bent viena pamoka tikrai išmokta. Retai kada sutinku žmogų, kuris sugalvotų nesisegti diržo. Mano vaikai net nesuvokia, kad apskritai galima važiuoti neprisisegus. Tai gal net atrodo labiau savaime suprantama nei ryte išsivalyti dantis.
Vadinasi, per sekundę sugriuvusių pasaulių jau mažiau. Mažiau mergaičių ir berniukų, tapusių moterimis ir vyrais, viduje ištisai besiilginčių artimų apkabinimų.
Aišku, dabar keliuose turime kitų pamokų, kurias taip pat sunku kaip ir tuomet išmokti. O jas verkiant reikia mokytis, kol ne vėlu.“
Kiekvienas mūsų sprendimas prie vairo formuoja ne tik mūsų pačių likimą.
Kiekvienas mūsų sprendimas prie vairo – prisisegti ar neprisisegti saugos diržą, sustoti ar „prašokti“ geltoną šviesoforo signalą, paimti į rankas telefoną ar susikoncentruoti į vairavimą – formuoja ne tik mūsų pačių likimą.
Važiuodami esame atsakingi ir už tuos, kurie mūsų laukia namuose, už vaikus, kurie dar tikisi tėvų apkabinimų, už partnerius, su kuriais planuojame bendrą ateitį, už tėvus, laukiančius grįžtančių vaikų.
Lygiai taip pat esame atsakingi už kitus eismo dalyvius – pėsčiuosius, dviratininkus, motociklininkus, norinčius saugiai pasiekti savo tikslą.
Kartais viena sekundė, vienas sprendimas gali lemti, ar šiandien kažkieno namuose skambės juokas, ar riedės ašaros.
Šiemet, nuo sausio 1 d. iki rugpjūčio 31 d., Lietuvos keliuose žuvo 80 žmonių. Tai – 8 asmenimis daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, rodo naujausi Transporto kompetencijų agentūros duomenys. 2024-aisiais žuvusių eismo dalyvių skaičius šalyje, lyginant su ankstesniais metais, mažėjo 24 proc. (atitinkamai 121 ir 159 žuvusieji).
