Menininkės Adelės tapyba nepasitiko staiga, ji nebuvo atradimas. Vaikystėje tai buvo žaidimas ir paslaptis: „Užaugau tarp drobių ir dažų. Mano tėtis, Vytautas Kaunas, yra tapytojas, tad teptukas ar aliejiniai dažai man buvo toks pat natūralus dalykas kaip šaukštas ar pieštukas. Prisimenu, kaip dar visai maža piešdavau ne ant popieriaus, o ant visko aplink – stalų, sienų, žemės kieme.“
Tapytoja sako tik vėliau, paauglystėje, supratusi, kad tapyba nėra vien vaizdai, tai būdas kalbėti su pasauliu be žodžių. „Vaikystėje mane tapyti išmokė tėtis, o vėliau sekė dailės mokykla, studijos. Mokiausi pati – instinktyviai, per bandymus, klaidas. Tapyba tapo išsigelbėjimu nuo vienatvės. Ir iki šiol, kiekvieną dieną, aš ją vis dar atrandu iš naujo“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Tapyba iliustruoja aktualijas
Adelės tapyba nėra lengvai suprantama, joje vyrauja spalvos, kurios, anot pašnekovės, nepaklūsta taisyklėms: „Nėra vienos taisyklės ar formulės – kiekvienas paveikslas gimsta su skirtinga idėja ir virsmu. Nėra vienodų darbų, o visi mano paveikslai yra gyvi ir skirtingi – juose verda vis kita istorija, vis kitas konceptas.“
Juose dominuoja ekspresyvūs potėpiai, daug figūrų, kurios, anot pašnekovės, kartais aiškiai atpažįstamos, o kartais – fragmentiškos, specialiai paslėptos. „Žmogaus figūra mano darbuose dažnai susilieja su gamta – moteris tampa upe, gyvūnas – balsu, dangus – žeme“, – pasakodama Adelė pabrėžia, kad jai artimos temos yra gyvybiškai svarbios visam pasauliui.
Nėra vienos taisyklės ar formulės – kiekvienas paveikslas gimsta su skirtinga idėja ir virsmu.
Jos apima laukinę prigimtį, ekologiją, mišką, dvasines būsenas, kurios netelpa į kasdienybės rėmus. „Gamtos naikinimas, kultūrinė trauma, vienatvė skaitmeniniame pasaulyje. Aš reaguoju į pasaulį per tapybą – ne šūkiu, o vaizdu, kuris verčia sustoti ir grįžti į tai, kas tikra, gyva.“
Tapytojos darbai nėra paviršutiniški ar dekoratyvūs, jie reikalauja visuomenės dėmesio, laiko ir netgi tam tikro pasiryžimo „įeiti“ į kitą realybę: „Paveikslai dažnai kalba ne iš karto – jie reikalauja būti pajausti, ne tik suprasti. Kai kurie žmonės prieina ir iš karto pajunta ryšį, ilgai stovi, tarsi ne žiūri, o klausosi. Kiti – praeina pro šalį, nes ieško aiškumo, pasakojimo, paaiškinimo. Bet aš manau, kad tapyba neturi visko paaiškinti“, – Adelė sako, jog menas turi būti gyvas ir neprivalo visiems patikti ar visiems būti suprastas. Svarbiau, kad jis būtų tikras.
Galerija gimė iš noro nutolti nuo rutinos
Kad ir kaip svajingai Adelė pasakotų apie tapybą, ji pabrėžia vieną esminį akcentą – tapyba nėra mūzos laukimas, tai pastangos, disciplina ir kartais net kova su savimi. „Kuo toliau, tuo labiau suprantu – tapytojo laisvė gimsta iš atsakomybės. Ne iš įkvėpimo, o iš ištikimybės darbui. Tai, kad nepavyksta – yra proceso dalis. Aš nebijau pradėti iš naujo“, – mintinis dalijasi pašnekovė.
Menininkė keliauja į įvairias parodas užsienio šalyse, dalyvauja tarptautiniuose simpoziumuose ir bienalėse, o taip pat su vyru savo sodyboje Lukšiuose yra įkūrusi „Mėnulio galeriją“: „Ji buvo įkurta dar 2010 metais. Tiesa, iš pradžių neturėjo stabilios fizinės vietos – tai buvo keliaujanti paroda, mano pačios sukurta meno pristatymo forma. Tapybos darbai buvo eksponuojami ne tik galerijose, bet ir laukuose, miškuose, miestuose, pievose – kur tik atsirasdavo erdvės gyvam susitikimui su menu“, – pašnekovė šypsosi, kad kartais tuos darbus matydavo tik tie, kurie tuo metu atsitiktinai praeidavo – lyg būtų juos pastebėję gyvenantys mėnulyje.
Anot tapytojos, mintis apie kitokį žvilgsnį, nutolimą nuo rutinos ir tapybos buvimą ne ten, kur ją diktuoja rinka, o kur ji gimsta iš poreikio, tapo pagrindu pavadinimui „Mėnulio galerija“: „Šiuo metu galerija veikia laikinai – pagal susitarimą. Žmonės parašo, suderiname laiką, ir aš juos priimu į savo studiją, kur galima pamatyti naujausius darbus, pakalbėti apie kūrybą, tapybą ir pabūti su menu be spaudimo. Galeriją aplanko visokiausi žmonės – kaimynai, menininkai, kultūros tyrėjai, vaikai iš mokyklų.“
Tapybos darbai buvo eksponuojami ne tik galerijose, bet ir laukuose, miškuose, miestuose, pievose.
Adelė atskleidžia, kad „Mėnulio galerija“ nėra tik fizinė vieta. Tai idėja apie meną be sienų, apie kūrybos tikrumą, apie artumą. Čia rodomi darbai, kurie iš mažos erdvės pasiekia garsiausias galerijas, meno muges ir bienales. Šiuo metu menininkė turi naują paveikslų ciklą – „Ievos sonata Čiurlioniui“, o taip pat ruošiasi rudenį laukiančiai parodai Briuselyje. „Ruošiam ir naujas patalpas tapybai. Vyras – architektas, tad jis suprojektavo tikrai ypatingą erdvę, kurioje vyks parodos, susitikimai, gal net naujos meninės stovyklos“, – besidalindama ateities planais šypsosi pašnekovė.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
