Mieste, apsuptame ežerų ir pušynų, vaikai ne tik mokosi, bet ir repetuoja su orkestrais, koncertuoja kartu su filharmonijos solistais, dalyvauja ir laimi įvairiuose konkursuose. Mažame mieste viskas arčiau – ne tik pastatai, bet ir žmonės, palaikymas, galimybės.
Jaunimas kviečiamas į Kūrybos ir menų akademiją, kurioje sudaromos profesionalios sąlygos tobulėti muzikoje, teatre, šokyje, dailėje ir technologijų srityse. Taip pat išvystyta sporto infrastruktūra: nuo tradicinių šakų iki ekstremalių veiklų. Visagine veikia ir vienintelė Lietuvoje akrobatikos sporto mokykla.
Mokė ne vieną žinomą solistą
Mokytoja Vita Pimpienė – ilgametė Visagino kūrybos ir menų akademijos dainavimo mokytoja ekspertė. Tris dešimtmečius ji ugdo jaunuosius talentus, mokydama populiariosios, klasikinės muzikos bei džiazo.
Tarp jos buvusių auklėtinių – Ona Kolobovaitė, Ilja Aksionovas, Julija Samsonova, Maksimas Pogrebniakas, Simona Skrebutėnaitė, grupė „Baltos varnos“ ir kiti profesionalūs atlikėjai. 2024-aisiais jos ugdytinė Sijana Naidionova atstovavo Lietuvai „Sanremo Junior“ jaunųjų atlikėjų konkurse.
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, – apie savo mokinius sako muzikos pedagogė. Su šypsena priduria, kad nesijaučia mokytoja – mokiniai jai tarsi šeimos nariai.
Į Visaginą Vita Pimpienė atvyko prieš trisdešimt metų iš netoliese esančio Ignalinos rajono. Tiek pat metų ji čia gyvena ir dirba – moko vaikus dainuoti, išdrįsti, pasitikėti savimi. Nors kilusi iš kitur, Visaginą vadina savu miestu. „Visaginas švenčia penkiasdešimtmetį, aš taip pat. Tais pačiais metais gimėm.“
Mokytoją džiugina ne tik ugdytinių pasiekimai ir noras tobulėti, bet ir pats miestas.
„Visaginas auga, keičiasi, bet jausmas išlieka tas pats. Net grįžusi po atostogų jaučiu tą patį jaukumą, kaip ir prieš trisdešimt metų“, – sako ji.
Visaginas, pasak pašnekovės, – puiki vieta jaunoms šeimoms. Gyventi čia patogu, o vaikams sudaromos plačios galimybės neformaliajam ugdymui: „Užimtumas – nuo ryto iki vakaro. Viskas arti, nėra atstumų. Mano buvę mokiniai dažnai su pavydu prisimena Visaginą, kai išvyksta į didmiesčius: ten visur toli, čia – viskas pasiekiama ranka.“
Dirbdama su jaunimu auga pati
Per tris dešimtmečius Vita Pimpienė išugdė ne vieną talentą, kuris šiandien koncertuoja didžiosiose scenose – nuo filharmonijos iki Operos ir baleto teatro bei užsienio scenų. Vis dėlto ji niekada neskirstė vaikų į „labiau“ ar „mažiau“ gabius. „Skirtumas ne talente, o pasitikėjime. Dabar vaikai labiau moka mylėti save. Mūsų laikais buvome auklėjami dirbti, atiduoti save kitiems. O jie – drąsesni, sąmoningesni. Ir tai gerai.“
Dirbdama su jaunimu ji keičiasi kartu su jais. „Keičiasi mokiniai, keičiuosi ir aš. Mes bręstame kartu“, – pastebi mokytoja.
Be to, paneigia vieną iš dažniausiai kartojamų mitų – esą čia visi kalba tik rusiškai. „Pamokos vyksta lietuvių kalba. Pastebiu, kad vis daugiau visaginiečių kalba lietuviškai. Tėvai vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas, darželius – tai keičia miesto kalbinį veidą.“
Vita džiaugiasi, kad jos auklėtiniai – motyvuoti, ieškantys, o kasmet sulaukiama ir naujų gabių vaikų.
Kalbėdama apie Visaginą pašnekovė išsklaido dar vieną mitą – kad miestas nevieningas, kad jame trūksta bendrystės. „Netiesa. Dalyvavome supermiesto konkurse – tikrai nesitikėjau tokio bendruomeniškumo! Miestas „sirgo“ kaip viena šeima. Čia, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna visko, bet paskui susitaikai ir gyveni toliau.“
Karina: tarp muzikos ir karybos
Karina – Visagino kūrybos ir menų akademijos dainavimo programos auklėtinė.
Ar ateityje sieks dainininkės karjeros, dar nežino. Galbūt taps aktore, o gal pasirinks karybos kelią. Apie savo miestą mergina kalba kaip apie seną pažįstamą – su prieraišumu, šypsena ir... vidiniu nusiteikimu vieną dieną išsiskirti: „Norisi patirti naujų dalykų, išvažiuoti, pažinti pasaulį. Bet tikiu, kad sugrįšiu.“
Karina priklauso Lietuvos šaulių sąjungos jaunųjų šaulių kuopai, todėl svarsto galimybę studijuoti Lietuvos karo akademijoje.
„Visagine yra daug patriotinio jaunimo, vyksta įvairios veiklos. Kiekvieną savaitgalį ką nors veikiame – mokymai, išvykos. Susirenka daug žmonių. Taip pat čia daug kūrybiško jaunimo, nestinga veiklų, kuriose galima atsiskleisti“, – sako ji.
Anot Karinos, šiandien daug jaunų žmonių Visagine savo kelią pradeda būtent per kūrybą. „Bent pusė mano bendraamžių yra kažkuo susiję su menais – muzikantai, dainininkai, sportininkai. Lankome ir dainavimą, ir akrobatiką – turime puikias galimybes.“
Kalbėdama apie miestą, Karina prisimena ne tik tai, ką mato šiandien, bet ir ką girdėjo apie Visaginą anksčiau, kai pati dar nebuvo gimusi. „Žurnalistikos mokykloje kalbinome žmones, kurie grįžo čia gyventi. Jie pasakojo apie vaikystę: apie senas parduotuves, senukus, kurie šaukdavo, kad vaikai nedaužytų langų, apie lakstymus po miškus.“
Adrija: kad miestas švytėtų
Adrija – būsimoji abiturientė. Nors gimė Utenoje, Visaginas jai seniai tapęs tikraisiais namais. Čia augo, pradėjo dainuoti, čia subrendo.
Dainavimas tebėra jos pasaulio centras, o su mokytoja Vita Pimpiene merginą sieja ypatingas ryšys: „Labai suartėjome. Ir nors po mokyklos teks išvažiuoti, viena didžiausių širdies nuoskaudų bus palikti Visaginą vien dėl jos.“
Gyvendama Visagine Adrija, kaip ir kiti jos bendraamžiai, jaučiasi kiek atitolusi nuo tipiškos paaugliškos kasdienybės: „Mes čia vaikštome, bėgiojame, sportuojame, einame į mišką. Ne į diskotekas, o į kultūros renginius, kiną, koncertus. Bėgant metams tokių renginių tik daugėja. O gal tiesiog miestas taip veikia – čia įpratome gyventi kurdami. Be to neįsivaizduojame savęs.“
Adrija stebi ir kitus savo bendraamžius – kiekvienas eina savu keliu. Vieni kuria muziką, kiti šoka, treti pasineria į sportą. Visagine jauni žmonės ieško ne tik laisvalaikio, bet ir saviraiškos.
Paklausta, ko palinkėtų savo miestui, mergina trumpai susimąsto. „Augti, kurti ir kad miestas švytėtų. Ne dėl saulės.“
V.Pimpienę kalbino Jurgita Skiotytė.
