A.Urazovas taip pat yra ir gidas, savo miestą drąsiai vadinantis išskirtiniu. Ir ne be pagrindo: jis turi bene keisčiausią istoriją šalyje, o šiemet pasitinka 50-ies metų jubiliejų. Tad kol vieni didžiuojasi tolima praeitimi, Visaginas žvelgia į ateitį. Čia netrūksta nei planų, nei tikslų, nei – svarbiausia – potencialo.
Jei Visaginas būtų krepšinio komanda, Aleksas būtų vienas iš jos lyderių. Nors čia atvyko būdamas vos trejų, šią vietą vadina savais namais. Kelerius metus gyveno užsienyje, tačiau šiandien kitos krypties jo gyvenimo žemėlapyje nebelikę.
Čia galiu kurti, pasakoti apie miestą, per kultūrą atskleisti jo spalvas. Esu ne tik Visagino, bet ir visos šalies patriotas. Jei kiltų karas – kovosiu už Lietuvą ir neketinu niekur išvykti.
– Aleksai, kas jums yra Visaginas?
– Mano misija ir truputį svajonė. Žmogus juk turi skirtingų svajonių: kažkur nukeliauti, kažką nuveikti arba pastatyti namą. Prieš daugelį metų pradėjau čia dirbti su jaunimu, įkūriau vaidmenų žaidimų klubą. Taip jau nutiko, kad nuo Visagino nutolusias svajones paleidau. Liko tik tos, kurios aplink šį miestą ir jo jaunimą.
– Ar miestas pasikeitė per tą laiką, kai augote?
– Labai. Išskirčiau kelias pokyčių bangas. Visų pirma – 1990-ieji, kurie buvo sunkūs ir visai Lietuvai. Tada – vadinamasis Europos laikas, kuomet daug žmonių iš Lietuvos išvažiavo. Dar vienas pokytis vyksta būtent dabar – tai geopolitiškai nesaugus metas.
Pastebiu didesnį žmonių norą keistis, ieškoti naujo Visagino veido – tokio, kurį norėtų parodyti kitiems ir kur norėtų gyventi patys.
Kai buvo priimtas sprendimas uždaryti Ignalinos atominę elektrinę – mes, visaginiečiai, likome tarsi be mamos ir tėčio. Kilo mintys: ką reikės daryti toliau?
– Tačiau, nepaisant pokyčių, jūs pats visada žinojote, ką daryti. Ar galite daugiau papasakoti apie savo veiklą?
– Viskas prasidėjo nuo vaidmenų žaidimų. Tai – tarsi teatras miške, į kurį eidavome su savo kurtais kardais, kalavijais, šarvais. Kai organizavau vieną pirmųjų tokių žaidimų, į kurį susirinko apie septyniasdešimt jaunuolių, man pačiam tebuvo vos septyniolika. Nuo to ir prasidėjo ši kelionė.
Dirbti su vaikais ir jaunimu man visada buvo lengva. Nors sakoma, kad paauglystė – sunkiausias metas, kalbant apie savo ugdytinius to pasakyti negaliu. Randame bendrą kalbą. Mūsų veikla – teatras, muzika, komunikacija ir asmeninis augimas per meną. Būdų kalbėtis ir susikalbėti per meną – daugybė.
Manau, buvau jauniausias neformalaus ugdymo mokytojas Visagine – oficialiai pradėjau dirbti būdamas aštuoniolikos. Mano ugdytiniai – 16–17 metų paaugliai, tad mūsų ryšys buvo draugiškas. Beje, toks jis išlikęs ir dabar. Žiūrime tuos pačius filmus, klausomės tos pačios muzikos, o bėgant metams, įgytas patyrimas leidžia geriau padėti žmogui, ypač jei iškyla asmeninių klausimų.
Organizuojame vaikams ir paaugliams skirtus renginius. Netrukus bus atidaryta nauja vaidmenų žaidimų teritorija netoli Visagino. Mūsų vaikai savanoriauja ir kitų organizacijų renginiuose, kur esame partneriai.
Dalyvaujame „Comic Con“ renginiuose, vykstame į kitus didelius kultūrinius projektus. Prieš karą savo veiklą pristatėme ir Ukrainos „Comic Con“. Viskas, kas susiję su šiuolaikine kultūra, su šiuolaikiniu menu – tai „Taško“ laukas. Apibendrintai – esu ten, kur noriu būti.
Turime ir kelias aiškias taisykles: rezidencijoje negalima gerti, rūkyti ir būtina gerbti kitus žmones. O gerbti kitus – nėra lengva. Jie gali būti kitokios religijos, kitokios seksualinės orientacijos, turėti kitokį požiūrį į meną, į elgesį. Tačiau mus vienija bendruomenė – noras kartu kurti, organizuoti renginius, veikti Visagine ar parodyti savo darbus kitur.
– O ką jaunam žmogui čia veikti penktadienio vakarą?
– Susitikti su draugais, nueiti į kavinę ar naktinį klubą. Tačiau daugelis vasaros metu eina prie ežero. Būtent prie ežero vyksta gyvenimas. Pirma meilė, pirmas bučinys, svarbūs esminiai pokalbiai. Jis – mūsų deivė, mūsų būtybė. Seniau, mano ankstyvos jaunystės laikais, čia irgi buvo daug bendruomeniškumo, susitikimai su gitaromis.
– Jūs este kitoks žmogus. Tarkime, vaikštote basas.
– Jau dešimt metų.
– Paaugliai čia irgi kitokie?
– Yra filmas „Lost Boys“, kuriame nagrinėjama savotiška „pasimetėlių“ idėja. Būtent tokie jaunuoliai ir ateina pas mane. Jei myli sportą – Visaginas suteikia viską, ko tam reikia. Jei mėgsti muziką, meną – veikia meno mokyklos, tad ir čia nestinga galimybių. Jei tau tiesiog patinka eiti į mokyklą ir žinai, ką nori studijuoti – viskas puiku. Tačiau ką daryti tiems, kurie yra pasimetę, kurie nežino, ką veikti, kuria linkme pasukti? Jie tiesiog paskendę savo emocijose.
Būtent tokie vaikai ir paaugliai ateina pas mane. Kodėl? Nes jaučia, kad aš juos suprantu. Mes daug kalbamės, diskutuojame, pokalbiuose neturime ribų. Sakyčiau, kad susikalbėti padeda populiarioji kultūra.
Kai kuriems jauniems žmonėms stengiuosi padėti tarsi sugrįžti į šeimas, nes jie neranda bendros kalbos su tėvais. Kitoks, nei įprasta mūsų visuomenei, žmogus kartais tampa nepatogus savo bendruomenei, netgi savo šeimai. Mes nežinome, ką su tokiais vaikais daryti – žinome tik, kaip elgtis su tais, kuriems viskas gerai.
Tenka kalbėtis su tokių vaikų šeimomis, jais pačiais. Būna, paaugliai bando bėgti iš namų, nes mano, kad tėvai jų nemyli. Bet taip nėra – juos tikrai myli, tik galbūt dėmesį reikia parodyti kitaip.
Prisimenu ir save. Vaikystėje išbandžiau įvairius būrelius, veiklas – visur po truputį. Mano tėtis buvo sportininkas, todėl labai norėjo, kad ir aš juo tapčiau. Mama – labiau menininkė. Pasukau jos pėdomis. Man reikėjo erdvės fantazijai, saviraiškai, menui.
– Jūsų nuomone, ar Visaginas saugus kitokiems žmonėms?
– Dabar taip. Situacija keitėsi, žmonės lengviau priima kitokius. Dar turime pakankamai konservatyvumo ir kuo vyresni žmonės – tuo labiau konservatyvūs. Tačiau atskirtis tarp „tokių“ ir „kitokių“ nyksta.
Pas mus lankosi jaunimas, kurie yra hipiai, gotai. Jie sako, kad gatvėje saugu ir retai kada pasitaiko nemalonių komentarų. Net atvirkščiai: pasakoma, kad gerai atrodo. Džiugu, kad paaugliai turi galimybę išreikšti save ir nereikia bėgti nuo gaujų vyrukų, dėvinčių sportinius kostiumus.
– Koks Visaginas atrodo svečiams ir turistams?
– Kaip gidas galiu pasakyti, kad jie labai greitai įsimyli Visaginą. Tiesa, pirmieji žingsniai čia dažnai būna nedrąsūs, lydimi stereotipų: dėl rusakalbių daugumos, tariamo konservatyvumo, atominės elektrinės kaimynystės.
Kyla klausimų: kas tai per vieta, kodėl ji tokia? Atvykusiuosius labai greitai sužavi gamta, kurios čia išties daug. Juk miestas ir buvo kurtas taip, kad atominėje elektrinėje dirbantys žmonės po sunkaus ir atsakingo darbo galėtų pailsėti jaukiose erdvėse.
Svečiams pasakoju istoriją: pradedant nuo Černobylio avarijos ir jos sąsajų su Visagino plėtra, baigiant iššūkiais, kuriuos patyrė ir kurie jį pakeitė. Kol žmonės viso to nežino, jie vadovaujasi išankstine nuomone. Tačiau kai papasakoji apie Visagino kelią – viskas tampa daug aiškiau.
Tada jie supranta, pamato jį kitomis akimis. Manau, vėliau ir savo draugams apie tai papasakoja – kaip apie lietuvišką, o ne rusišką miestą, kuris dabar auga. Tiesa, auga iš labai savitų šaknų, bet virsta progresyviu, gražiu ir šiuolaikišku.
Visagine verta apsilankyti tiems, kas domisi sociologija, antropologija ir nori suprasti, kaip laikui bėgant keičiasi vietovės kultūra bei gyventojai. Sakyčiau, čia verta atvykti vien dėl, ko gero, įdomiausios miesto istorijos Lietuvoje.
Kalbant apie ateitį, tikiu, kad Visaginas bus miestas, kuriame kiekvienas gyventojas moka lietuviškai, priima ir supranta Lietuvos kultūrą. Tai, man rodos, yra svarbiausia.
Matau miestą, kuriame pasirodymus rengia aukšto lygio menininkai. Domiuosi atominės energetikos naujovėmis pasaulyje ir tikiu, kad Visaginas išlaikys savo inžinerinį vaibą. Jis tam puikiai tinka.
O visaginiečiams norėčiau palinkėti: nebijokite pokyčių.
