Giedrė ir Gediminas yra nedidelio šeimos verslo įkūrėjai, kurių pagrindinė veikla – lietuviškos vilnos perdirbimas. Jų tėvai, seneliai karšė vilną, verpė siūlus, jais prekiavo. O šeima šį verslą prikėlė naujam gyvenimo etapui 2008 metais, suremontavę senus vilnos apdirbimo įrenginius.
Šeima yra apsilankiusi įvairiose pasaulio šalyse, matę įvairių avių ir kitų vilną auginančių gyvūnų. Susipažinę su kolegomis iš kitų pasaulio šalių, jie išmano apie daugybę vilnos perdirbimo būdų.
Idėja brandinta 9 metus
„Bendraujant su žmonėmis pastebėjome, jog žmonės labai noriai klausosi, jiems yra įdomi vilnos atsiradimo istorija, iš kokio ūkio atkeliavusi, kaip buvo plaunama, kaip pilnai visas šis gamybos procesas atrodo. Tad norėdami pasidalinti savo sukauptomis žiniomis ir patirtimi su visais, kam tik tai gali būti įdomu, sukūrėme edukacinę programą „Vilnos kelias“. Ją vedame patys, gyvai demonstruodami visus vilnos perdirbimo etapus nuo avies kailio kirpimo iki kol gaunamas gatavas gaminys“, – pasakoja Giedrė.
Juokdamasi Giedrė pamini, jog gyvūnų ūkio idėja, kuriam jau yra 3 metai, buvo brandinta visus 9 metus! „Manėme, kad labai gerai viską išmanome, tad sugalvojome padaryti edukaciją. Po pirmosios edukacijos gavome rimtą pastabą – „kokia čia edukacija, jei net avies neparodėte?“ Sutikęs su šia pastaba nupirkau avį, tačiau ta viena avis nei šis, nei tas, tad teko pirkti daugiau. O tuomet ūkis pradėjo plėstis...“, – juokiasi Gediminas.
Šiuo metu ūkis yra išsiplėtęs iki daugybės rūšių gyvūnų. Pasak Giedrės ir Gedimino dukros Gabijos, jame yra 15 triušių, daugiau nei 20 avių, 5 ožkos, 6 alpakos, 1 lama ir 1 arklys. O taip pat šeima laukia pagausėjimo – greitu metu atvyks dar keletas naujų, Lietuvoje neatrastų veislių avių. Jos, anot Gabijos, ypatingos savo garbanotu kailiu, kurio garbanos išlieka net nuveltuose gaminiuose. Kitos atkeliausiančios avytės yra įspūdingos savo išvaizda – turi triušiuko ausis bei kengūros nosį, tad lankytojams pamatyti tikrai bus ką.
Be, atrodo, įprastų gyvūnų, tokių kaip ožkos ir avys, šeimoje galima rasti net vilninių triušių bei pačių mažiausių pasaulyje avyčių, kurios sveria vos 15 kg. Taip pat yra avių, kurios niekada nebliauna, o nepatenkintos atkartoja triušių judesius ir trepsi. Dar viena naujovė, visai neseniai pasiekusi šeimą, yra garbanotasis arkliukas, atkeliavęs iš Olandijos. Jis – vienintelis toks Lietuvoje!
Edukacijos metu – visi „vilnos kelio“ žingsniai
„Šis ūkis ir šis hobis yra visiška meditacija, o kai jame gimė pirmasis alpakiukas, jo akyse aš galėjau paskęsti“, – plačiai šypsodamasi kalba Giedrė. Tačiau nuo sunkumų, anot jos, pabėgti neįmanoma. Mat čia nuolat pasirodo vilkai, kurie papjauna avis: „Bendradarbiaujame su kitose šalyse esančiais ūkininkais ir zoologijos sodais, laukiame, kada gims būtent mums tinkamos veislės gyvūnai ir parsivežame juos į Lietuvą...“
Tvarte aptvare gyvūnai vaikštinėja laisvi, tačiau smalsiai nužvelgia kiekvieną atėjusį, turbūt maisto laukia, juk edukacijų metu kiekvienas iš jų pamaitinamas. „Edukacija trunka apie 4 valandas. Yra ne tik pasakojama, kokie gyvuliai duoda vilną, tačiau taip pat leidžiama patiems išbandyti vilnos kirpimą, turbūt vieną įdomiausių pramogų! Ne atsitiktinai edukacija pavadinta „vilnos keliu“, juk tuomet seka visas ilgas procesas – vilnos plovimas, karšimas ir norimo gaminio vėlimas“, – įdomybes atskleidžia Giedrė.
Jai antrindamas Gediminas papildo, jog edukacijų metu iš buteliuko taip pat galima maitinti mažučius ėriukus: „Tai yra labai specifinis užsiėmimas, bet emocijos – neįkainojamos. O ir vaikams labai patinka – ne tik paglostyti, pačiupinėti ir nukirpti gyvūną, bet pabandyti ir sužinoti, kaip reikia jį maitinti.“
Edukacijų vyksta daug, tad stebėdama avis nesuprantu – kaip jų visų nenukerpa? „Edukacijų metu yra nukerpama tik labai maža dalelė vilnos, dažniausiai užtenka vos dviejų avių“, – juokdamasi paaiškina Gabija. Pasak jos, gyvūnus vis tiek reikia kirpti pačiai. Avis ir lamas – du kartus per metus, alpakas – vieną kartą.
„Tai didelio fizinio pasiruošimo reikalaujantis darbas. Viena avis yra kerpama nuo 3 min. iki 8 min., tačiau fiziškai jas išlaikyti tampa itin sudėtinga, nes didžiausia avis sveria net 170 kg“, – pasakoja Gabija atskleisdama, jog gyvūnams nukirpti dažniausiai prireikia net 2 savaičių.
Ateities planai – vilninių gyvūnų zoologijos sodas
Šeima, gyvendama Vilniuje, nuolat važinėja į Ukmergės rajone esantį kaimą, nes tenka rūpintis gyvūnais, tačiau, kaip jie patys sako, tikrai neketina sustoti, o planuose yra idėja dar labiau išsiplėsti. „Planuojame įsigyti dar keletą skirtingų rūšių, o už gamyklų greitu metu bus įrengtos ganyklos – vilninių gyvūnų zoologijos sodas, kuriame lankytojais galės ne tik pabendrauti, bet ir smagiai praleisti laiką gamtoje, pasigaminti valgyti ir pasigrožėti įvairių rūšių vilniniais gyvūnais“, – ateities planais dalijasi Giedrė.
Gabija atskleidžia, jog lankytojų ateityje laukia ir pramoga – jodinėjimas ant lamos, kuri šiuo metu yra dresiruojama: „Lamoms ir alpakoms puikiai tinka poniams skirti daiktai, tad greitu metu lankytojai galės išbandyti ir šią nestandartinę pramogą.“ O taip pat aplankyti įrengtą muziejų, kuriame bus galima susipažinti su visais vilnos vėlimui skirtais įrankiais. Tad klientai galės išbandyti ir pramogas, ir atrasti vilnos vėlimo paslaptis bei užsisakyti paslaugų.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
