Kai S. Velykis rimtai ėmė nagrinėti savo giminės medžio šakas, suprato – ranka piešti genealoginius medžius nėra tikslinga. Kiekvienas turime tūkstančius protėvių ir giminaičių, kuriuos susisteminti pavyks tik virtualiu būdu. Vien savo giminės medyje jis jau skaičiuoja per 15 tūkstančių giminaičių per aštuonias kartas.
Naujausios technologijos palengvina paieškas
Pomėgis tyrinėti praeitį įgavo sparnus būtent tada, kai atsirado internetas. Pastaruoju metu pomėgis vystosi dar sparčiau, nes tapo prieinami suskaitmeninti archyvai. Kadaise Vaškų seniūnas Kęstutis Jasėnas jį suvedė su klebonu Raimondu Simonavičiumi, kuris leido susipažinti su bažnytinėmis knygomis ir archyvais. Čia teko skaityti lotyniškai, lenkiškai, rusiškai. Žinoma, ir lietuviškai. Svarbiausius dokumentus nusifotografavo ir ėmė atidžiai smulkmeniškai nagrinėti.
Jei šiandien šiaurės Lietuvos gyventojas užsimano sužinoti daugiau apie savo kilmę, kreipiasi į S. Velykį. Dažniausiai per jo valdomas Facebook grupes „Žiemgala (Šiaurinė Lietuva)“ ir „Šiaurinės Lietuvos bajorai arba šlėktos“.
„Dabar savo šaknų gali ieškoti kiekvienas panorėjęs. Tam yra visos sąlygos, viskas lengvai prieinama. Tiesa, reikia ir patirties. Be jos sunku nagrinėti senovinius dokumentus“, – pasakoja S. Velykis, jau du dešimtmečius gyvenantis netoli Joniškėlio, Švobiškyje.
Taigi, Pasvalio, Pakruojo ar Biržų kraštuose giminių susiėjimai ir pokalbiai apie artimuosius dažnai neapsieina be S. Velykio. Jis ne giminė, tačiau daugeliui gali padėti rasti gimines. Ypač tuos, kurių jau seniai nebėra tarp gyvųjų.
Bendravimas su giminystės žinovu vyksta pačiu paprasčiausiu būdu. Kažkas prisijungia prie feisbuko grupės. Netrukus pasisveikina pats grupės kūrėjas. Jis pamato naują narį ir netrukus jam atsiunčia kone visą giminių sąrašą. Gal net iki pat 17 amžiaus. Žmonės žiūri, ar viskas sutampa, sužino, ko anksčiau neįtarė. O kokia mamos mergautinė pavardė? Prašom – dar kelios dešimtys šeimos gijų.
Entuziastas pateikia ne tik chronologiškai surikiuotą giminių sąrašą, bet ir kai kurias bažnytinių metrikų nuotraukas. Štai čia ir supranti, kokių antgamtiškų įgūdžių turi šis žmogus. Suskaityti šiuos bažnytinius dokumentus sena carine rusų kalba – ne juokai. O dar rankraštis.
Kaip viskas prasidėjo? „Visada norėjau daugiau sužinoti apie savo giminę. Jaunystėje klausinėjau artimųjų, tačiau tikras darbas prasidėjo prieš du dešimtmečius, kai ėmiau aktyviai naudotis internetu, – pasakoja entuziastas. – Daugelis mūsų stengiamės išsiaiškinti, kas buvo mūsų seneliai proseneliai. Kartais vadovaujamės artimiausių žmonių pasakojimais, kurie nebūtinai būna tikslūs. Čia mums į pagalbą ateina vis labiau skaitmenizuojami archyvai, internetas, ryšiai su visu pasauliu ir net į virtualų pasaulį keliamos kapinės.“
Gyvenimas su bajoraite
Suprantama, kad kiekvienam vyrui jo žmona yra karalienė, tačiau S. Velykis ką tik rado ir oficialų žmonos Vilmos bajorystės įrodymą. Kai pavyko susisiekti dėl šios publikacijos, S. Velykis kaip tik netvėrė džiaugsmu. Jis ką tik buvo radęs oficialius raštiškus įrodymus, kad jo žmona – tikra Šiaurės Lietuvos bajorų Žukovskių palikuonė.
Džiūgavo ne dėl titulo, o gero atradimų jausmo. Anksčiau tai numanė tik teoriškai. Nuo šios Žukovskių giminės netoli ir kiti šiaurės Lietuvos didikai: Šilingai, Grotusai. Visa bajoriška puokštė.
„Kaip tik šiandien radau žmonos protėvių istorijos dalelę. Pavyko rasti Ukmergės pavieto bajorų genealogijos fragmentų, – džiūgavo S. Velykis. – Dabar viskas yra internete. Metrikos, bažnytinės knygos. Net kapinės suskaitmenintos ir tiesiog iš namų visus užrašus ant akmenų galima paskaityti.“
Manoma, kad po kruvinai numalšinto prūsų sukilimo prieš Kryžiuočių ordiną 1242–1248 m. kai kurie prūsų didikai pabėgo į Piastų žemes. Jiems buvo suteiktos bajoriškos privilegijos ir Prus herbas. Prus III Żukovskių giminės pavardė kilusi iš šeimos kaimo, esančio Plocko vaivadijoje buvusioje Mazovijoje, pavadinimo.
Žukovskiai dalyvavo daugelyje karų prieš Kryžiuočių ordiną, Maskvą, Turkiją, totorius ir multus. Giminės pirmtakas Jurgis Žukovskis Ukmergės paviete 1704 m. valdė Steponėlių arba Dzievošų dvarą (dabar Steponiai netoli Panemunio miestelio Rokiškio rajone).
Pašnekovas teigia, kad jo žinomi protėviai yra kilę iš Linkuvos krašto, o pavardė asmenvardinė iš vardo Velykis. Tai išsiaiškino ne jis: „Kai atsirado internetas, tiesiog ieškojau visko pagal savo pavardę ir radau, kad dalį giminės istorijos jau surinko signataras Vidmantas Povilionis – etnologės Veronikos Povilionienės vyras. Pasirodo, esame giminės. Iki tol nežinojau, kad dalis mano giminės kilę nuo šio krašto. Maniau, kad visos mano šaknys Vaškų krašte“, – pasakojo švobiškietis.
S.Velykis pats yra kilęs iš Dvarlaukių kaimo – netoli Vaškų. Namuose turi pasvaliečio menininko Jurės Baliūno nutapytą gimtinės vaizdą. Taip pat turi įdomią savo giminaičio – senelio pusbrolio – Antano Velykio nuotrauką.
„Įdomus žmogus buvo. Tiems laikams jis galėjo pasirodyti keistuoliu. Gyveno neįprastos architektūros name be kampų, o iš balkono per patefoną leisdavo muziką. Antanas Velykis buvo Vaškų būrio partizanas. Žmogus tiems laikams buvo labai išsilavinęs, turėjo biblioteką, domėjosi technologinėmis naujovėmis ir buvo aršus kovotojas už Lietuvos laisvę“, – apibūdino vieną šeimos nuotrauką S. Velykis.
Žmonės migravo vangiai
S. Velykis savo žinias mėgsta papildyti ne tik archyvine medžiaga. Bando nagrinėti ir žinomą populiariai nagrinėjamą informacija apie genetinius duomenis. O jie sako, kad mes, baltai, į savo kraštus atkeliavome iš šiaurės pusės, tačiau vietinė migracija visada buvo menka, nes valstiečių perkėlimas iš vieno kaimo į kitą buvo daromas dvarininkų nuožiūra.
Taip pat domisi archeologija bei istorija. Šios žinios leidžia suprasti kai kuriuos dalykus, kurie dabartiniame pasaulyje atrodo nesuvokiami. Pavyzdžiui, anksčiau mūsų genetinis medis plėtėsi gana lėtai ir lokaliai. Priklausė nuo dvarininkų, ar jie išleidžia gyventi į kitą dvarą, ar priima pas save kitus. Bajorai vengė poruotis su valstiečiais. Ištekėti į kitą kaimą irgi nebuvo paprasta.
„Mano protėviai dvarininkų Karpių perkelti iš Linkuvos parapijos į Vaškų parapiją. Meilė čia mažai ką reikšdavo. Svarbiau – pritraukti į savo dvarą daugiau vyriškos jėgos ir sumanumo. Buvo svarbu turėti sūnų. Jei šeimoje nėra pajėgaus žemdirbio, tai ir paskutinį sklypą galėjo atimti, perleisti pajėgesniems.
Vieni kaimai buvo karališki. Kiti tiesiogiai priklausė bajorams. Dar kitos gyvenvietės turėjo bažnytinę priklausomybę. Karališki kaimai būdavo pažangūs, vystydavo naujausias technologijas. Todėl jaunuolis iš šio kaimo taip pat ieškodavo sau poros iš karališko kaimo“, – dėstė entuziastas.
Natūralu, kad pastaruosius du ar tris šimtus metų žmonių pavardės susipindavo kažkur netoliese. Laisvai keliauti žmonės nelabai galėjo.
Beje Žiemgaloje, toliau šešiolikto amžiaus apie savo giminę nelabai ką sužinosi. Net jei esi bajoriškos kilmės. Valstiečiai bus laimingi radę gimines iš 18 amžiaus pradžios. Panašu, kad taip yra dėl siautėjusių marų, po kurių išliko labai mažai gyventojų. Vėliau čia apsigyveno atvykėliai. Netrukus atsirado ir įvairūs dokumentai, iš kurių šiandien galime kažką sužinoti.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
