Konferencija „(ne)Tobula moteris“ niekada nebūna vienoda – kiekvienais metais tema vis kita ir labai aktuali būtent šiuo laiku. Šiemet bus liečiama „Moters balsas“ tematika, nes tylėti moterims darosi per sunku – laikas išgirsti ir būti išgirstoms. Perdegimai, nuopoliai, griūtys, pašliję santykiai, sveikata – prarasto arba neišgirsto balso pasekmės.
Konferencijoje „(ne)Tobula moteris“ kaip niekada bus gvildenama moters balso tema visapusiškai – kūnas, emocijos, kalba, tad kiekviena atvykusi į konferenciją moteris išgirs, atpažins save ir išsineš impulsą veikti savo labui.
To nebūtų, jeigu konferencijos neorganizuotų moterys, kurios kadaise pačios prarado balsą ir yra liudininkės, kad galima pakilti, išgirdus save, pakeitus mąstymą, įpročius. Savo patyrimu ir sėkmingu pakilimu iš sudėtingų gyvenimo situacijų sutiko pasidalinti viena iš organizatorių Laura Taučiūtė.
Moteris, dviejų vaikų mama, restoranų bei viešbučių konceptų kūrėja, verslininkė, gimusi šeimoje, kuri viena iš pirmųjų Palangoje pradėjo vystyti restoranų verslą. Dvidešimt metų gyvenusi Vilniuje bei užsienyje, kur, sukūrusi savo vardo brandą „PUZZLE by Laura Taučiūtė“, sėkmingai tęsė karjerą viešbučių ir restoranų versle kurdama naujus konceptus ar konsultuodama kitas įmones. Jos portfolio yra tokios žinomos vietos, kaip KukuMuku vaikų kavinė, Sugarmour desertinė, Dione ledainių tinklas Dubajuje, bendradarbiavimas su SPA Vilnius (Druskininkai) ir daugelis kitų restoranų ir erdvių, prie kurių prisilietė Lauros kūryba.
2021 m. Laura grįžo į Palangą, kur perėmė vadovauti šeimos verslui priklausančiam Palangos viešbučiui „Kerpė Hotel & SPA“, 2023-iaisiais buvo išrinkta Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos vadove, o šią vasarą atidarė naują restoraną Palangoje „Besso“ bei toliau tęsia savo kūrybines veiklas, kurių spektras plečiasi nuolatos. Laura taip pat yra viena iš konferencijos „(ne)Tobula moteris“ organizatorių.
Kaip ji tapo to dalimi, kas turėjo nutikti, kad teko pradėti viską iš naujo ir kodėl svarbu turėti didelių norų, kurie išsipildo gražiausiu metu – per Kalėdas, kokia investicija moteriai labiausiai atsiperka, pokalbyje su Laura.
– Pradėkime nuo vieno iš paskutinių tavo projektų. Konferencija „(ne)Tobula moteris“ – kaip tu ją atradai? Ar stebėjai kurį laiką ir laukei tinkamo momento? Gal tave konferencija surado? Kodėl prisijungei?
– Aš jau 9 metus gyvenu kitaip, nes teko rinktis – sudužti galutinai ar surinkti save atgal į vienį. Pasirinkau antrą variantą – sąmoningesnę save. Kai grįžau vėl į Palangą, pradėjau matyti, ko trūksta šiam miestui. Aš be galo myliu Palangą. Matydama Vilnių ir kitus miestus, supratau, kad čia ir aplinkiniuose miestuose Kretingoje, Klaipėdoje, visoje Žemaitijoje trūksta saviugdos renginių moterims. Pažįstami vis klausdavo, kodėl tu pati nevedi jogos, meditacijos ir panašių užsiėmimų, bet aš mieliau išnaudojau savo talentą sujungti žmones. Kviečiau į Palangą savo erdvę mokytojus Maya Grey, Giedrę Pukienę ir kitus, kurie vedė užsiėmimus, mokymus, kursus. Net elektros saugikliai neatlaikydavo kartais, kokie galingi vykdavo procesai bei susirinkusių dalyvių transformacijos. Vėliau manifestavau, kad labai noriu suburti moteris ir kažką didelio, reikšmingo bei įdomaus padovanoti Palangai. Mačiau naudą tiek moterims, tiek Palangos verslui. Ir visata išgirdo.
Tai buvo gražiausia Kalėdinė dovana – 2023 m. gruodžio 25 dieną viena iš konferencijos „(ne)Tobula moteris“ įkūrėjų Rasa Povilavičienė man parašė žinutę. Organizatorės norėjo daryti renginį Palangoje ir savo vizijoje matė mane kaip šio renginio ambasadorę. Aš negalėjau patikėti. Mes susitikome gyvai tarpušventyje ir tada Rasa sako: „Laura, tu ne ambasadorė. Mes norim, kad tu būtum mūsų partnerė ir kartu organizuotume konferenciją“.
Tai buvo gražiausia, kas galėjo įvykti ir dar per Kalėdas. Aš buvau be proto laiminga ir iškart priėmiau pasiūlymą. Paskui į komandą pasikviečiau ir Ramintą Lilaitė-Sbalbi. Rasa atsitraukė nuo šios veiklos. Dabar esame trys – Gerda, Raminta ir aš.
– Kaip konferencija pasikeitė prisijungus tau? Kodėl svarbu, kad moterys dalyvautų tokiose konferencijose? Ar verslo moterims dvasingumas irgi turėtų būti aktualus?
– Aš žavėjausi konferencijos organizatorėmis Rasa Povilavičienė ir Gerda Statkevičiūtė – Gylienė, ką jos padarė dviese per 5 metus. Organizatorės viską darė iš pajautos, iš vidinio vedimo. Aš, būdama 20 metų versle, mačiau, kad verslioms moterims labai trūksta tokio renginio. Man pačiai trūko gylio, dvasingumo. Atrodo, kad verslas ir sąmoningumas nesuderinami dalykai, bet iš tikro ta dermė būtina – man padėjo ir praktikuojant padeda kasdien. Neįsivaizduoju nė dienos be to.
Savo aplinkoje matau, kad dažnai verslios moterys patiria perdegimą, yra išsekusios, negirdi savo vidinio balso, o tik reikalavimus iš išorės. Aš labai norėjau pritraukti moteris būtent iš verslo sektoriaus ir paraginti išdrįsti ateiti į konferenciją, atsigręžti į save, leisti sau sužinoti, kad galima ir kitaip suktis versle, gyvenime. Viena mano draugė yra pasakiusi: „Jeigu yra dvejonė eiti ar neiti kažkur, tai signalas, kad eiti.“ Jeigu žinutė apie konferenciją moterį pasiekė, tai yra ženklas, kad laikas kažką keisti, pradėti mokytis ar įsiklausyti į save, sustoti. Kitas momentas – nieko nėra blogiau nei per anksti. Viskam savas laikas. Kada moteris bus pasiruošusi iš vidaus, ji ateis į konferenciją, nes kančia darosi nebepakeliama. Jeigu moteris ateis iš smalsumo, džiaugsmo, ji išsineš kitus dalykus iš konferencijos – gyvenimo šventę. Manau, man pernai pavyko šią žinutę paskleisti tarp verslo ir kitų moterų.
Konferencija išsiplėtė savo tūriu ir matymu. Mes ją užauginome. Ir mane labai sužavėjo, kad praeitais metais apie 60% dalyvių buvo moterys, kurios dalyvavo pirmą kartą. Džiaugiuosi, kad prisidėjau ir įkvėpiau, pasitarnavau toms, kurios iki šiol nedrįso.
– Esi be galo veikli moteris. Verslo pasaulyje sukiesi kelis dešimtmečius. Kas tave įkvepia nuolatos veikti, kurti, vystyti verslą, naujus projektus?
– Aš manyčiau, kad mano pagrindinė gyvenimo misija šiame gyvenime, per šitą moters kūną yra kūryba. Man tai yra mano absoliuti gyvastis. Be kūrybos aš tiesiog nerealizuoju savęs.
Kai paneriu į kūrybinius procesus, aš tiesiog kaip ant sparnų. Ir gal dėl to man pakankamai lengva daryti dalykus, kuriuos darau. Jų yra begalė. Bet aš atsirenku, ką norėčiau daryti. Kai kviečia mane kur nors jungtis, aš išjaučiu, ar tai yra apie mane. Ir lygiai taip pat, ar tie žmonės, kurie kviečia, ar sutampa mūsų matymai, vertybės. Ir jeigu sutampa, tai viskas, mes važiuojame ir darome.
Aš negaliu sustoti ir nieko nekurti. Aš tą dariau nuo mažumos, nuo vaikystės ir tęsiu, esu visiškai savo stichijoje. Ir turbūt dėl to tie projektai yra tokie gražūs, sėkmingi, gyvi, kupini emocijos, nes ten kiekviename projekte yra dalelė manęs. Atėję žmonės į erdves, į renginius, į restoranus, kavines – jie jaučia tą gyvastį.
Man yra be galo gera pamatyti ne tai, kad renginys yra sėkmingas, o pamatyti, kad žmonės yra laimingi, kurie atėjo pasimėgauti skaniu maistu, bendravimu, bendryste arba pavyzdžiui konferencijoje „(Ne)Tobula moteris“ jaučiant dalyvių vidinę euforiją. Ir kai matau kitos moters, kito svečio švytinčias akis – man tai yra pati didžiausia dovana. Tada suprantu, kokia viso to prasmė, kodėl aš tai darau, nes duodu ir man sugrįžta atgal. Tai mano didžiausia varomoji jėga.
– Kada pirmą kartą supratai, kad turi vidinės duotybės, talentą žmonėms sukurti tą gėrį?
– Manau, kad jisai atėjo pakankamai anksti ir tai įvyko mokykloje. Dešimtoje klasėje tapau mokyklos prezidente. Gana anksti, nes dažniausiai tą postą užimdavo vienuoliktokai, dvyliktokai. Nuo tada pradėjome kurti mokykloje nuostabią atmosferą ir kūrėme neįtikėtinus projektus.
Ko mes tik neprigalvojome: riedučių čempionatai, madų šou iš antrinių žaliavų, visokios tarpmokyklinės veiklos, apjungiant ne vieną mokyklą, o visą Palangos jaunimą. Tada jau supratau, kad man svarbu suburti daug žmonių į kažką daug didesnio nei vien draugų ratas. Supratau – aš nesu apie mažus dalykus ir man tai labai patinka, mėgaujuosi darydama bei puikiai sekasi.
Ir dabar – reikia vienu metu daug dalykų koordinuoti, pvz. sceną, žmones, visą scenarijų. Man gimsta galvoje vaizdiniai ir tada prasideda dėlionė iš daug detalių. Tas procesas yra mano mėgstamiausia dalis. Aš žinau, kad bus nuostabus kūrinys, bet mane labiausiai veža procesas.
– Vidinio balso paisai nuo mažumės. Ar visada turėjai palaikymą iš aplinkos: tėvai, artima aplinka, mokytojai, kolegos? Ar nuo pat vaikystės esi palaikoma ir išgirsta? Ar visada tame palaikyme pati save girdėjai?
– Palaikymą iš tėvelių turėjau 100 procentinį. Aš buvau labai disciplinuota, tą man įskiepijo tėtis. Disciplina man padėjo daugelyje sričių: moksle, versle, sporte, kūryboje ir pan. Disciplina mažina triukšmą, nekelia chaoso, tad save girdėti ir daug nuveikti yra lengviau. Ir, žinoma, nuo pat pradžių aš supratau – vienas lauke ne karys.
Aš niekada nelaikau savęs aukščiau kitų. Aukščiau yra Dievas arba visata, o mes esame absoliučiai visi lygūs. Aš ir dabar, atidarant restoraną „Besso“ Palangoje, sakiau kolektyvui, kad aš nesu nei aukščiau, nei žemiau. Aš vedu projektą, bet be jūsų aš esu niekas. Visi darbuotojai – nuo indų plovėjos iki padavėjo – visi yra labai svarbūs.
O mokykloje mes griovėme mitus, kad yra susipriešinimas tarp mokinių ir mokytojų. Mes labai gerai bendravome ir sutarėme su mokytojais. Mokytojai matė, kiek mes indėlio įdedame į popamokinę veiklą, kiek sukuriame gėrio mokiniams – nuo akcijų prieš narkotikus iki lytinio švietimo. Mes tapome kolegomis ir ėjome išvien.
Darydama daug dalykų, kad ir labai disciplinuotai, aš paslydau ir praradau pusiausvyrą, nusigręžiau nuo savęs. Jau minėjau, kad man pradėjo trūkti gylio ir supratau, kad kažką ne taip darau.
– Turbūt klaidų, nesėkmių neišvengta, stabdymo ženklų nepastebėta laiku. Kokia tavo didžiausia nesėkmė gyvenime virto reikšmingiausia sėkme? Kas padėjo išgirsti save, išbūti tą virsmą ir pakilti?
– Mano „pažadinimas“ buvo labai skausmingas. Turėjau prarasti viską, kad atrasti save iš naujo. Tiek šeimos, tiek verslo, tiek sveikatos situacijos – viskas per vienus metus apsivertė. Nenoriu plėstis. Gyvenimas man siuntė ženklus, bet aš jų negirdėjau, buvau užslopinusi savo vidinį balsą.
Šiandien dienai tai yra pačios gražiausios mano pamokos ir dovanos. Tos nesėkmės virto sėkmėmis, kurių dėka aš atsigręžiau į save. Kas padėjo? Tinkamu laiku atėjo tinkami žmonės. Mano draugė, su kuria 1,5 metų planavome susitikti, bet vis abi reikaluose užsisukusios buvome ir atidėliojome, susitikome, kada labiausiai to reikėjo. Tada draugė supažindino mane su Milda Sabiene – mano pirmąja vedle. Abi su Milda prisimename mano pradžią, kokia ji buvo skausminga, bet pokyčių pradžia žadino smalsumą, gaunama vertė davė rezultatų. Po to tęsiau savo dvasinę kelionę su dr. Rasa Katiliene, Ala Tamuliene. Šios moterys, beje, konferencijos „(ne)Tobula moteris“ pranešėjos, man labai stipriai padėjo. Su Ala bene ilgiausiai esu, neseniai baigėme šešis metus trukusį moterų ratą.
Ir, aišku, mano vaikai – tai yra didžiulis palaikymas ir prasmė. Vaikams esu pavyzdys ir įkvėpimas klausytis savęs, tad jie taip pat kartu su manimi mokosi ir praktikuoja, pavyzdžiui, meditacijas. Jau 9 metus investuoju į save, savęs pažinimą ir tai yra geriausia investicija, kokią tik esu padariusi. Gyvenimo kokybė klausantis savęs kardinaliai pasikeitė ir tik į gera, nors buvo labai daug nepatogių virsmo momentų.
– Pati daug keliavusi po pasaulį pasirinkai mokytojas lietuves. Kodėl ne užsienio mokytojus, kaip dažnai pasitaiko?
– Kai buvo labai blogai, man reikėjo pagalbos, negalvojau apie tai, nesuvokiau dar, kur einu, kas bus, kaip man gali padėti aplamai kas nors. Tad draugės rekomendacija atvedė pas lietuvę Mildą Sabienę ir ji man labai padėjo suprasti, kas aš esu, užvedė ant kelio, Rasa Katilienė – užaugino man vėl sparnus, Ala Tamulienė – pažadino, įžiebė mane iš naujo. Jeigu man padeda, tai kam ieškoti kitur? Kiek vėliau, supratau, kad niekas nevyksta šiaip sau. Lietuva yra mano gimtas kraštas, mano šaknys ir čia turiu pabusti. Be to, Lietuva yra labai stiprioje energetinėje vietoje. Aš esu žemaitė ir, pavyzdžiui, Lopaičiai Žemaitijoje yra viena stipriausių energetinių vietų Lietuvoje. Žmonės ne tik iš Lietuvos ten atvyksta.
– Moterims patartum ieškoti palaikymo savo rate, bendrystėje? Gal konferencija „(ne)Tobula moteris“ yra tobula vieta susipažinti su Lietuvos mokytojais, vedliais, specialistais?
– Taip. Žinoma, kad verta, nes per vieną dieną konferencijoje moterys išgirs net 15 pranešėjų. Ir jeigu moteris pagalvoja „eiti ar neiti?“ į konferenciją – reiškia, tu jau esi pasiruošus žengti žingsnį išgirsti savo balsą. Ar žengsi, spręsk pati. Kiek priimsi informacijos, priklausys nuo to, kiek būsi atvira. Tai yra pati didžiausia dovana moteriai – pajusti save tikrą.
– Moterys dažnai skuba, bėga ir nieko nespėja. Kaip tau pavyksta? Gal turi kokią paslaptį, kaip rasti laiko sau?
– Disciplina yra geriausia dovana sau. Mano pirmas žingsnis buvo pradėti keltis 15 minučių anksčiau negu visa šeima. Tai yra laikas sau. Pradžioje būna sunku, bet po kurio laiko kelių dienų pajunti didžiausią dovaną. Man tos 15 minučių virto į pusantros valandos laiko sau.
Ryte, kai visi pabundame kartu, yra stresas – pusryčiai, aprengti vaikus, pačiai susiruošti. O kai turi laiko sau, visa diena pasikeičia. Aš išlydžiu ramius vaikus į mokyklą ir pati esu rami. Aišku, dienos metu visko būna, bet aš jau moku save sugrąžinti į balansą – turiu įrankius ir žinau kaip. Pavyzdžiui, meditacija, kvėpavimas yra nemokami ir geriausi pagalbininkai.
Man sportas ir šokis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Aš sporte pasikraunu energijos, o šokdama atsipalaiduoju. Renkuosi tokį sportą, kur galiu negalvoti apie jokius reikalus – tiesiog sportuoju, išsikraunu ir pasikraunu. Konkrečiai – važinėju riedučiais, žaidžiu padėlį, užsiimu vandenlenčių sportu. Ir tada galiu kalnus nuversti. Aš žinau, kas man labiausiai tinka ir linkiu kiekvienai moteriai atrasti tai, kas joms padeda. Gali pasirodyti, kad tik sportuoju ar šoku, o kada dirbti. Iš tikro laikausi produktyvumo didinimo darant pertraukas principo. Leidžiu sau atsitraukti valandai nuo įtemto darbo ir grįžusi po treniruotės atlieku užduotis daug greičiau nei dirbčiau nuolat po 18 val per parą.
Ir aš tikrai didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Lietuva yra labai stipri energetinė vieta, o mūsų moterų šaknyse yra galinga gyvastis. Mes buvome užmigusios, o dabar prabundam. Ir man, o gal ir kitoms moterims nereikia ieškoti įkvėpimo kažkur kitur – aš turiu viską čia.
– Koks tavo įkvėpimas ar palinkėjimas moterims?
– Man labai rezonuoja, kokia galinga yra šių metų konferencijos tema – „Moters balsas“. Tai bus gražiausia, kad mes visom kalbos formom – ir per kūną, ir per vidinį balsą, ir per rūbą, ir per judesį, ir per dainą – paliesime moters vidų. Kiekviena galės pajusti, kuri yra jos kalba, kaip ji transliuoja save. Aš linkiu kiekvienai atrasti savo balsą ir įsižiebti tą vidinę šviesą. Tai yra gražiausia dovana sau.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje. Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.
Bilietus galite įsigyti čia.
