„Čia aš ta pati. 2017 metais ir dabar. Kuri nepasidavė, siekė, ėjo savo tikslo link. Visada su mezgimu, visada su svajonėmis. Dirbti sau, būti sau vadove. Ir tikrai ne per naktį viskas atėjo – tam reikėjo 10 metų. Tikėkite savimi, net jeigu bus sunku ir norėsi viską paleisti ir nebedaryti“, – taip savo įraše feisbuke rašė moteris, galinti įkvėpti ne vieną ieškoti savo stiprybių ir jas paversti verslu.
„Reikia dirbti, reikia daryti ir nebijoti, ką pasakys kiti. Yra ir blogų, ir gerų komentarų. Aš klausau savo širdies ir tada pradeda sektis“, – sako mezginius pamilusi moteris.
Iš Marijampolės kilusi Deimantė pasakoja, kad mezgimas į jos gyvenimą atkeliavo visiškai natūraliai – jos močiutė ir mama mezgė. „Labai daug laiko praleisdavau pas močiutę. Ten aš iš pradžių pradėjau siuvinėti, o paskui pradėjau mokytis megzti. Mano mama turėjo savo siūlų parduotuvę, priimdavo kitų užsakymus mezgimui, o aš irgi norėjau pasipuošti. Kai man buvo 15 metų, su mamos pagalba nusimezgiau pirmąjį megztinį“, – pasakoja moteris.
Paskui prasidėjo mezgamų suknelių era, o jas pamačiusios Deimantės draugės irgi panoro tokių įsigyti. „Būdavo, kad draugės mane kviečia į kiną, o aš neinu, nes neriu, mezgu ir noriu kuo greičiau susikurti rūbą. O kadangi mano mama turėjo siūlų parduotuvę, aš, numezgusi drabužį, iškart turėdavau galimybę parduoti – taip užsidirbau pirmuosius pinigus ir neturėjau sukti galvos, kur tą gaminį realizuoti“, – apie mezgimo pradžią pasakoja moteris.
Nusimezgusi grožybių Deimantė jomis puošdavosi tik ypatingomis progomis, kasdien nevilkėdavo. Sako, kad būdavo gaila „trinti kasdien“. „Todėl labai nedaug kas iš pradžių žinojo, kad mezgu. Vėliau, kai pradėjau kiek reklamuotis, fotografuotis su numegztais drabužiais, nuolat sulaukdavau nuostabos – nejau tai tikrai mano darbas“, – juokiasi moteris.
Štilis ir tikra audra
Mezgimas visada buvo Deimantės gyvenimo dalis, tačiau kai laukėsi ir augino vaikus, tempą kiek sumažino. Sako, kad tuo metu nenorėjo prisiimti užsakymų ir įsipareigoti, kadangi veiklos pakako per akis. „Kai vaikai paaugo, tai mezgimas sugrįžo su audra ir šiuo metu vėl mezgu ir priimu užsakymus, kurių turiu ne vienam mėnesiui į priekį“, – kalba moteris.
„Ar sunku išmokti megzti? Man pačiai atrodo nesunku, tačiau pradedančiosioms turbūt yra ką veikti. Būna, kreipiasi į mane pagalbos ir man tie raštai išeina visai paprastai, o moterys numezga visai kitaip. Tad turbūt reikia „pagauti“, kaip tai padaryti. Visada sakau – pradėkite lavinti ranką ir megzkite paprastomis akimis vien tam, kad pajaustumėte rankų įtempimą. Vienos mezga labai suspaustai, o kitos kaip tik – laisvai“, – pastebi Deimantė.
Paklausta apie tai, ar mezgimas Lietuvoje populiarus, moteris sako, kad iš tikrųjų mezgančiųjų vis daugėja ir mezga vis jaunesni, net ir paauglės, tad mezgimas išgyvena tikrą renesansą. „Anksčiau nusimegzdavau megztinį ir tarsi būdavo gėda nešioti, kad neatrodyčiau kaip močiutė, bet dabar tas mezgimas toks šiuolaikinis ir modernu. Realizuoti save galite kaip tik norite“, – sako moteris. 
Beje, daugelį raštų ji sukuria pati. Sako, kad užtenka pamatyti ir iškart susidėlioja, kaip megzti. Daug patirties ir įgūdžių Deimantė perėmė iš mamos, įvairių žurnalų ir ten pateiktų schemų. Jai taip patiko analizuoti schemas, kad ji nuolat bandydavo ir žiūrėdavo, kas išeis, kokius raštus pavyks sukurti, kaip tai atrodys realybėje.
Mezgimas tapo verslu
Net ir pokalbio metu Deimantė iš rankų nepaleidžia virbalų ir mezga. Sako, kad tai kasdienis jos darbas, todėl reikia griežtos kontrolės ir dienos suskirstymo, kada ir kiek megzti. Sako, kad didžiausias jaudulys užklumpa tuomet, kai paima į rankas naują mezginį, tuomet kyla tikras azartas. „O sunkiausia man mezginio pabaiga, kadangi tenka susiūti, išskalbti ir padaryti visus likusius techninius darbus“, – apie darbo kasdienybę pasakoja moteris.
Vienu metu ji mezga maždaug keturis mezginius, tačiau laiko, kiek praleidžia prie kiekvieno, neskaičiuoja, kadangi skiriasi technikos, pats mezginys. „Būna, kad numezgu greičiau, ypač, jeigu klientui reikia – kažkada užtrukau gal penkias dienas. Kartais pasitelkiu ir mezgimo mašiną, tačiau tik techniniams darbams, pavyzdžiui, jeigu reikia išmegzti megztinio nugarą geromis akimis. O visa kita, visus raštus kuriu tik rankomis“, – dalinasi moteris.
Labiausiai jai patinka megzti kardiganus, paltus, ilgus megztinius, moheros megztukus, kadangi ir pati mėgsta juos vilkėti.
„Ilgą laiką mezgimas buvo tik hobis, megzdavau sau. Įkeldavau savo mezginius į internetą ir moterys pradėjo pirkti. Taip pamažu pradėjo tuos mezginius užsakinėti, o didžiausias bumas prasidėjo prieš pandemiją. Dabar maždaug jau pusantrų metų nuolatos turiu darbo. Stengiuosi visuomet įsiklausyti į klientės norus ir neprimetu savo nuomonės“, – darbo ypatumais dalijasi Deimantė.
Ji sako, kad labiausiai ją džiugina įvertinimas, nes tai padeda tobulėti, siekti daugiau. „Jaučiuosi įvertinta ir džiaugiuosi tuo, ką darau. Matyti, darau gerai, jeigu žmonėms patinka. Juolab kad sugrįžta ir tos pačios klientės, kurios megztinius įsigijo dar prieš ketverius penkerius metus“, – sako moteris.
Rankų darbas negali būti pigus
Deimantė sako, kad kaina – diskusijų objektas ir ji matanti, kad dažnai mezgėjos labai nusivertina ir savo darbą įkainoja nedidele suma.
„Aš visada sakau, įvertinkite, kiek kainavo siūlai, kiek valandų mezgėte? Kitas dalykas, o kokia suma tave tenkintų? Aš manau, kad mes save nužeminame bijodamos paprašyti daugiau. Aš taip pat bijodavau, tačiau paskatinta draugių nusprendžiau, kad reikia aiškiai komunikuoti. Vienam suma atrodys didelė, o kitam – visai maža. Pas mane pigiausias megztukas, kuriam mažiausiai reikia rankų darbo, kainuoja 50 eurų, o kiti kardiganai kainuoja ir 200 eurų. Man moterys sako, kad geras daiktas turi kainuoti daug, ir dėl jo verta palaukti. Tai mane tikrai džiugina“, – sako Deimantė.
Ji pastebinti, jog užsienyje žmonės dar labiau vertina mezginius, ypač rankų darbo, todėl jos kūriniai iškeliauja ir į svečias šalis, o šiuo metu norintiems Deimantės mezginio gali tekti laukti ir 3–4 mėnesių eilėje.
„Kai tave įvertina, kyla dar didesnis ūpas, noras tobulėti, todėl ir svajonių turiu ne vieną. Pavyzdžiui, labai norėčiau pabandyti vesti mokymus, mokyti megzti, pasidalinti patirtimi, tačiau, iš kitos pusės, tam reikia laiko ir „priaugti“. Tai tikrai nėra lengva“, – pasakoja moteris, svajojanti sukurti ir internetinį puslapį, kuriame galėtų sudėti visas savo numegztas grožybes.
Ji sako, kad jai svarbu sukurti ryšį su klientėmis ir apsikeisti teigiamomis emocijomis. „Su kiekvienu mezginiu atkeliauja atskira istorija. O parduodant dar svarbu ir jo pateikimas. Gali būt pats gražiausias darbas, bet jeigu netinkamai nufotografuosite, tai ir rezultato nebus. Žinote, kai kurie ir šaipydavosi, ko čia fotografuoju ir filmuoju, tačiau o kaip kitaip? Aš pati nešioju, testuoju savo mezginius, tai yra labai svarbu, jeigu noriu parduoti. Nereikia sėdėti ir laukti, reikia daryti“, – dalinosi Deimantė.
