Psichologė D.Ridzevičienė sako, kad į jos vedamus seminarus atėję žmonės atranda ilgai ieškotus atsakymus ir kitaip pamato šeimos istorijas.
– „Antrojo pasaulinio karo psichologinės pasekmės dabartyje“ – į taip pavadintus seminarus kviečiate kauniečius. Kaip jūsų profesiniame akiratyje atsirado tema apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes dabarties kartoms?
– Tai – psichologo darbo lauko tema. Vilniaus universiteto profesorės Danutė Gailienė ir Gražina Gudaitė su savo kolegomis jau seniai tiria šią sritį – Antrojo pasaulinio karo ir pokario pasekmes Lietuvoje, antroje bei trečioje gyventojų kartoje. Atliekami tyrimai, analizuojami žmonės, kurių tėvai ar seneliai tiesiogiai išgyveno karo siaubus ir pokarį.
Aš pirmiausia kviečiu žmones į paskaitas, kuriose teoriškai pristatau temą – kaip pasireiškia pasekmės, ką su tuo galima daryti. Po to siūlau dalyvauti praktiniuose seminaruose. Juose, dirbdami grupėje, skiriame laiko pasakoti asmenines istorijas.
– Ar teisinga sakyti, kad ši tema tapo ypač aktuali dabar, dėl vykstančio karo?
– Iš dalies taip. Kai šalia karas, natūraliai jaučiame grėsmę, pažadinamos senos giminės patirtys. Tai vadinama psichologine transgeneracine trauma – kai karo ar pokario išgyvenimai, kuriuos patyrė mūsų seneliai ar tėvai, pasiekia trečiąją kartą. Jei esu tokios traumos paveldėtoja, dabartinė grėsmė ją suaktyvina. Ji ima labiau reikštis.
– Kuo pasireiškia ši trauma?
