Projektas „Savanorių koordinavimo kokybės gerinimas“ yra finansuojamas Šveicarijos Konfederacijos ir Lietuvos biudžeto lėšomis pagal 2022-2029 m. bendradarbiavimo programą. Nuo 2007 m. Šveicarija su pasirinktomis ES valstybėmis įgyvendina skirtingus projektus, kurie padeda mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus.
Prisimindama savanorystės pradžią M.Lukoševičiūtė pastebi, jog infrastruktūros bei įstatymo, kuris atsirado tik 2011 metais, savanorystei nebuvo. „Savanorystės anksčiau buvo itin mažai, tačiau tuomet gyvavo neformali savanorystė, kuri, beje, vis dar yra išlikusi iki šių dienų. Atspirties tašku tapo jaunimo savanorystė, ypač padedant vyresnio amžiaus žmonėms. Visgi per daugybę metų savanorystė išsiplėtojo į įvairias formas ir įgavo daugiau profesionalumo organizacine prasme“, – apie socialinės pagalbos savanorystę pasakoja pašnekovė.
Priežastys, atvedančios žmones savanoriauti, anot I.Rusinaitės-Vaitkuvienės, yra skirtingos – vieni ieško būdų laiko realizavimui, kiti – tobulėjimo, augimo galimybių: „Žmonės nori padėti bei prisidėti prie gerų darbų. Savanorystė gali būti puikus būdas užmegzti naujus kontaktus, susirastų draugų ir bendraminčių. Nelaimės taip pat žmones skatina vienytis. Matome, kaip pandemijos laikotarpiu ar prasidėjuss karui savanorystės skaičiai ženkliai išaugo.“
Nors savanorystė dažnai suvokiama kaip savanoriavimas gyvūnų prieglaudose arba senelių namuose, tačiau savanorystė nėra vien tik apie tai. Pasak regionų koordinatorės, šiais laikais yra daugybė organizacijų, kuriose galima savanoriauti: „Nuo kultūrinių organizacijų, tokių kaip teatras, mokyklos, vaikų dienos centrai, iki įvairiausių sportinių renginių ar ligoninių.“
Deja, bet pastebima tendencija, jog dažniausiai savanoriauti ryžtasi jauni žmonės, o vyresnio amžiaus žmonės, kurie galėtų įgyti naujų kompetencijų ir susirasti bendraminčių, savanorystės vengia. „Vyresnių žmonių savanorystei kelią užkerta jų suprastėjusi sveikata bei nežinojimas, kuo ir kokioje srityje jie galėtų būti naudingi. Tačiau svarbiausia jausti norą duoti, padėti. Tad šis keblus klausimas yra kompleksinis, kultūrinis, nes žmonės dažnai nerimauja, jog nebus įdomūs ir negalės pagelbėti. Tačiau savanorystės galimybių yra begalė, tad reikia bandyti ir atrasti tai, kas pačiam labiausiai tinka ir kelia džiaugsmą, juk ribų šioje srityje tikrai nėra“, – šypsodamasi pabrėžia M.Lukoševičiūtė.
„Pensinio amžiaus savanorių yra vos 13 proc., tačiau jie turi ir laiko ir resursų, tad labai mielai kviečiame ir skatiname prisijungti į įvairias organizacijas, nes jų rankos ir šildys labai laukiamos“, – gražiu kvietimu dalijosi I.Rusinaitė-Vaitkuvienė.
Taip pat šiemet pirmą kartą Lietuvoje kuriamas nacionalinis savanorių koordinavimo standartas, kurio tikslas, anot M.Lukoševičiūtės, savanorius telkiančioms organizacijoms atsakyti į rūpimus klausimus apie savanorių motyvaciją, jų pritraukimą bei išlaikymą: „Valstybės skatinimas savanoriauti dažniausiai turi priešingą efektą, tad kuriant šį standartą norime apibrėžti konkrečius būdus, kaip reikėtų dirbti su savanoriais. Vadovaudamasi šiuo standartu, organizacija turėtų tikslus, uždavinius bei gebėtų stiprinti savo infrastruktūrą.“
Tikslus vadybinis planas, anot jos, atneša daugiau naudos investuojant mažiau laiko, o standartas padėtų organizacijoms susireguliuoti santykius su savanoriais. „Organizacijos dažnai nežino kaip elgtis su savanorių motyvacijos nukritimu, nežino, kaip sukurti savanoriams erdvę, kurioje jis jaustųsi laukiamas. Pradėjus aiškintis priežastis, aiškiai matomas žinių, metodų trūkumas, tad standartas galėtų apibrėžti visiems aiškias taisykles“, – kolegei antrina I.Rusinaitė-Vaitkuvienė.
O taip pat standartas padėtų ne tik įstaigoms, bet ir patiems savanoriams suprasti, kas yra tikroji savanorystė. „Tai yra gyvybiškai svarbus procesas – suprasti bei susitarti, kas yra savanorystė, kokios jos naudos, tačiau taip pat, kokios ir kiekvieno savanorio pareigos“, – teigia M.Lukoševičiūtė.
Juk savanorystė, pasak regionų koordinatorės, tampa tiltu ugdyti visuomenę, spręsti problemas, kurių nespėja išspręsti organizacijos: „Stichinių nelaimių metu, skurdo metu pirmose gretose padėti stoja savanoriai. Savanorystė moko įvairių įgūdžių, o taip pat gerųjų pavyzdžių iš kitų šalių yra daugybė.“
Plačiau apie savanorystę, vis dar gajus mitus, kitų šalių gerąsias praktikas bei šiuo metu kuriamą nacionalinį savanorių koordinavimo standartą žiūrėkite laidoje.
Nuo 2007 m. Šveicarija su pasirinktomis ES valstybėmis įgyvendina skirtingus projektus, kurie padeda mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus. Šveicarija tiesiogiai bendradarbiauja su šalimis partnerėmis, kad nuspręstų, kurias programas ir projektus remti.
Pagal Pagrindų susitarimą, kurį 2023 m. pasirašė Šveicarijos Federalinė Taryba ir Lietuvos Vyriausybė, Lietuvai yra skirta 45,2 mln. Šveicarijos frankų (53,86 mln. Eur) ir jais bus finansuojama sveikatos apsaugos, pameistrystės ir pilietinio aktyvumo projektai.
