Kino teatras „Dainava“ pastatytas 1960 m. Šiemet buvo suremontuotas jo vidus.
Paskutinį kartą kino teatras buvo remontuotas prieš dvidešimt septynerius metus, tad pokyčių šiai alytiškių pamėgtai vietai tikrai reikėjo ir jie įvyko!
Dabar kino teatre „Dainava“ veikia ne viena, o trys salės. Didžioji – joje įrengtos 193 vietos ir dvi 15 ir 25 vietų salės.
– Simona, kaip prasidėjo Jūsų kelias į kiną ir kultūrą?
– Mano kelias į kultūrą prasidėjo vaikystėje, už tai turiu dėkoti savo tėvams, nes nuo mažumės buvo lankyta daugybė spektaklių, koncertų ir kitų veiklų. Mokykloje taip pat buvau aktyvi, įsitraukdavau į įvairias veiklas ir projektus, kurie skatino pažinti naujus dalykus ir plėsti akiratį. Prie viso to prisidėjo ir mokymasis muzikos mokykloje, aplankytos Dainų šventės, festivaliai ir kita, todėl natūraliai kultūra, drauge ir kinas, nuolat yra mano gyvenimo dalis.
Labai simboliška, kad pirmasis kino teatras, į kurį atėjau, buvo būtent „Dainava“. Dar iš kino juostos žiūrėjau Algimanto Puipos filmą „Dievų miškas“. Šį faktą prisiminiau, kai režisierius A. Puipa dirbo mūsų organizuojamoje stovykloje jaunimui „24 per sekundę“.
– Ką pavyko nuveikti per tuos metus, kai esate vadovė?
– Vos pradėjus dirbti, susidūrėme su pasauliui nematytu pandemijos iššūkiu, išbuvome ilgus kino teatro uždarymus ir veiklos ribojimus, tai gerokai pristabdė galimybes įgyvendinti savo idėjas. Tačiau pandemija baigėsi ir galėjome kibti į darbus. Be populiariausių Lietuvos ir pasaulio kino premjerų, per pastaruosius keletą metų savo festivalių pasiūlą, be „Kino pavasario“, papildėme „Scanoramos“ ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalių filmais, žiūrovams pateikiame ir kino programą „Lokys, liūtas ir šakelė“.
Filmų kūrybinės grupės taip pat mielai užsuka į Alytų. Tapome ne tik kino rodytojais, bet ir kino kultūros skleidėjais regione. Tai labai svarbu, norint turėti nuolat augančią auditoriją ir įvairiapusį kino žiūrovą.
Prisijungėme prie programos „Mokausi iš kino“, pradėjome teikti kino edukacijos paslaugas bet kokio amžiaus moksleiviams. Edukacijų metu jie ne tik mokosi pažinti kiną, bet ir per kiną gvildena mūsų visuomenei svarbias temas – pilietinio ir emocinio ugdymo, aplinkosaugos ir kitas. Kartu su „Scanorama“ ir labai padedant kitoms kultūros įstaigoms, Alytuje suorganizavome jau keturias nemokamas kino gamybos stovyklas jaunimui „24 per sekundę“. Siekdami burti kino bendruomenę, įkūrėme ir neformalų kino klubą „Kino kablys“, jame stebime įdomius kino projektus, diskutuojame, sulaukiame įvairių kino industrijos svečių.
Džiaugiuosi, kad kinas dažnai išeina ir už kino teatro sienų. Su kinu dažnai įsiliejame į kolegų iš kitų kultūros įstaigų organizuojamus renginius. Prisidedame prie lauko kino organizavimo Alytuje vasarą. Vienas iš mano, kaip vadovės, tikslų, ateinant į šias pareigas, buvo kino teatrą padaryti atviresnį idėjoms ir visuomenei.
Na, ir, žinoma, didžiausias nuveiktas darbas, kad pagaliau 1960 m. statytas kino teatras „Dainava“ sulaukė pritarimo ir realių pastato vidaus atnaujinimo darbų. Pastarasis remontas kino teatre „Dainava“ vyko 1998 m., infrastruktūra buvo itin pasenusi, tad to labai laukė visi alytiškiai ir miesto svečiai. Iki realiai prasidėjusių remonto darbų reikėjo nueiti ilgą kelią – gauti politinį pritarimą, suplanuoti finansavimo šaltinius, parengti darbų projektą ir t. t.
– Bet dabar alytiškiai ir miesto svečiai jau džiaugiasi atnaujintu „Dainavos“ kino teatru. Kokie pagrindiniai pokyčiai jame įvyko po atnaujinimo? Kokių naujų galimybių atsirado žiūrovams ir bendruomenei?
– Pasiekti kokybiškesnių kino rodymo paslaugų teikimo su tokia pasenusia infrastuktūra buvo praktiškai neįmanoma, o viena kino salė labai ribojo žiūrovų poreikių patenkinimo galimybes. Remonto metu atnaujintos visos vidaus erdvės – didžioji salė, laukiamasis, tualetai. Sumontuota nauja garso sistema ir lazerinis projektorius. Žiūrovus pakvietėmė ir į antrąjį aukštą, kuris bene tris dešimtmečius buvo apleistas ir nenaudojamas.
Čia įrengtos dar dvi mažosios kino salės ir vaikų žaidimų-edukacijų erdvė. Atnaujinta elektros instaliacija, šildymo ir vandentiekio sistemos, sumontuoti vėdinimo įrenginiai. Šie infrastruktūriniai atnaujinimai ženkliai pagerino teikiamų paslaugų kokybę – išplėtėme rodomų filmų repertuarą, sukūrėme naujų paslaugų. Dabar Alytus turi šiuolaikišką, jaukų, bet kartu ir istorinį kino teatrą.
– O kokie filmai Jus asmeniškai labiausiai įkvepia ar palieka didžiausią įspūdį? Kokio kino gerbėja esate pati? Ar pamatote visus filmus, rodomus „Dainavoje“? Ar žiūrite kiną namuose? Ar yra filmas, kurį tikrai rekomenduotumėte būtinai pamatyti kiekvienam ir kodėl?
– Mane asmeniškai šiuo metu domina naujos, autentiškos istorijos, kurios palieka erdvės apmąstymams ir netiesioginiams atsakymams. Labai mėgstu, kai filmas būna vienas iš daugybės iki mažiausių smulkmenų apgalvotų detalių susijungiantis meno kūrinys, kuris tiesiog pakeri savo herojais, vaizdais, siužetu, spalvomis, kostiumais, muzika ir t. t.
Per metus „Dainavoje“ parodome daugiau nei 150 filmų, todėl visų pažiūrėti nuo pradžios iki pabaigos tikrai nepavyksta, bet stengiuosi nepraleisti tų, kurie iš karto sudomina. Neturiu ir savo mėgstamiausio filmo, nes patikusių yra labai daug. Iš pastarojo laiko filmų man labiausiai įstrigo „Kafarnaumas“, „Parazitas“, „Openheimeris“. Iš lietuviškų kūrinių man labai patiko „Išgyventi vasarą“, „Akiplėša“. Filmus žiūriu ir namuose. Dažniausiai jau matytus, nes mėgstu patikusius žiūrėti kelis kartus.
– Koks yra didžiausias iššūkis, vadovaujant kultūros erdvei tokiame mieste kaip Alytus?
– Didžiausias iššūkis – derinti labai įvairių auditorijų poreikius. Kadangi „Dainava“ yra vienintelis kino teatras regione, turime pasiūlyti repertuarą, kuris patiktų tiek šeimoms su mažais vaikais, tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žiūrovams, mėgstantiems labai įvairų kiną. Taip pat labai svarbu neprarasti kultūrinės misijos ir pristatyti ne tik komercinį, bet ir meninį, autorinį kiną. Kino teatras regione nuolat laviruoja tarp kultūrinės įstaigos ir laisvalaikio praleidimo vietos statuso.
– Kaip pati matote kultūros ir kino svarbą regionuose?
– Tiek kino, tiek kultūra plačiąja prasme regionuose atlieka ypatingą vaidmenį – ne tik suteikia galimybę žmonėms pamatyti profesionalųjį meną ar naujausius įvairių meno disciplinų kūrinius, bet ir stiprina bendruomeniškumą, ugdo kultūrinį skonį, plečia akiratį. Dzūkijoje, kaip ir kitur Lietuvoje, svarbu užtikrinti, kad kultūros pasiūla būtų ne mažiau įdomi ir įvairi nei didmiesčiuose. Tai viena iš svarbiausių mūsų visuomenės stiprinimo formų.
– Ar pastebite, kaip keičiasi alytiškių kino žiūrėjimo įpročiai – ar auditorija jaunėja, įvairėja?
– Kadangi kino teatras „Dainava“ – vienintelis kino rodytojas Alytuje, sulaukiame labai įvairių žiūrovų – nuo pačių mažiausiųjų iki senjorų. Didžiausius žiūrovų srautus renkantys filmai panašūs kaip ir visoje Lietuvoje. Pastebime tendenciją, kad populiariausi filmai – visai šeimai ir lietuviški filmai, tačiau savo žiūrovą Alytuje turi ir alternatyvusis ar autorinis kinas.
Tuo visiškai įsitikinau, kai padidintas kino salių skaičius leido gerokai išplėsti rodomų filmų repertuarą, ir jau dabar matome, kad visoks kinas turi savo žiūrovą Pietų Lietuvoje.
– Kokius iššūkius šiandien patiria regioniniai kino teatrai Lietuvoje?
– Regioniniai kino teatrai susiduria su keliais pagrindiniais iššūkiais – ribotais finansiniais resursais, pasenusiais pastatais ir įranga, mažesne auditorija nei didmiesčiuose. Taip pat kultūros finansavimo politikoje dažnai daugiau dėmesio skiriama filmų gamybai, tačiau jo trūksta sklaidai regionuose.
– Kaip, Jūsų manymu, galima paskatinti žmones rinktis žiūrėti filmus kino teatre, o ne namuose per įvairias platformas?
– Kino teatras – tai ne tik kino žiūrėjimo vieta, tai potyris, visada gyva bendruomenė. Žmonėms visada svarbus socialumo aspektas. Didelis ekranas, erdvinis garsas, bendras emocijų išgyvenimas su kitais žiūrovais – tai dalykai, kurių namų sąlygomis nepavyks atkurti. Kino teatro žiūrovus kviečiu dovanoti sau tikrąją didžiojo ekrano patirtį, nes tik kino teatre galima pamatyti ir pajusti visus techninius kino kūrėjų spendimus. Garsas, vaizdas, efektai – visa tai kino kūrėjai kuria didžiam ekranui, o ne planšetiniams kompiuteriams ar televizoriams.
– Ar matote pakankamai lietuviško kino pasiūlos ir paklausos regione?
– Turint profesionalias kino rodymo sales filmų pasiūla sostinėje ir regione nesiskiria. Lietuviško kino pasiūla šiuo metu yra tikrai plati – tiek komerciniai, tiek meniniai, dokumentiniai filmai pasiekia ir regionus. Paklausa taip pat didelė – lietuviški filmai tradiciškai pritraukia daugiausia žiūrovų. Džiugina ir tai, kad auga susidomėjimas autoriniu lietuvišku kinu, žiūrovai jį atranda kur kas įvairesnį, o festivaliuose pristatyti darbai vis dažniau randa savo auditoriją ir Alytuje.
– Kaip, Jūsų nuomone, pasikeis kino teatrų vaidmuo artimiausiais metais?
– Manau, kad kino teatrai taps dar labiau kultūros centrais, siūlančiais ne tik filmus, bet ir kitus renginius – koncertus, diskusijas, tiesiogines transliacijas iš pasaulio scenų. Technologijos leis kurti naujus formatus, pavyzdžiui, interaktyvius seansus ar virtualios realybės patirtis. Tačiau esmė nesikeis – tai vieta, kur žmonės renkasi patirti istorijas kartu.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
