Jos gyvenimo istorija – tikras įkvėpimas visiems, kuriems šiuo metu galbūt stinga drąsos keisti gyvenimą.
Visai netoli Baltarusijos sienos, Ignalinos rajone, Dietkauščiznos kaime, užaugusi Danutė sako beveik visą gyvenimą niekaip neapsisprendžianti, kur jai labiau patinka gyventi – kaime ar didmiestyje. „Visąlaik buvau ir esu nerami siela. Man norisi ir ramybės, ir šurmulio. Todėl gyventi taip ir stengiuosi – pabūti ir ten, ir ten“, – sako pašnekovė.
Po mokyklos ji kaip ir daugelis išskubėjo į Vilnių, kur apsigyveno ir baigusi studijas. „O va dabar, vėl apsukusi ratą ir pagyvenusi ne vienoje Lietuvos vietoje, vėl grįžau į gimtą savo kraštą“, – pokalbį pradėjo Danutė.
Jos gyvenimas – pavyzdys visiems, kaip nereikia bijoti keisti ne tik gyvenamosios vietos, bet ir veiklos. „Gyvenimą reikia gyventi“ – šį posakį pokalbio metu pašnekovė kartojo ne kartą.
Iš sostinės į vienkiemį, kuriame – pavyzdinė sodyba
„Po studijų likau gyventi Vilniuje, bet man atrodė, kad šitas miestas man visiškai netinka. Man buvo trošku, trūko gamtos, ypač vasarą. Tada atrodė, kad tobuliausia vieta gyventi – vienkiemyje. Ir noras išsipildė – kartu su vyru ir naujagime dukra iškeliavome į visišką svieto pakraštį Jurbarko rajone“, – juokėsi Danutė.
Tuometinis jos vyras dirbo kraštovaizdžio architektu, tad šeima apsigyveno pavyzdinėje sodyboje Žibintų (Gervėnų) kaime.
„Tuomet tai buvo retas dalykas, kad kolūkis turėtų tokį etatą. Mūsų namai – pavyzdinė sodyba – buvo tapusi lankoma vieta: žmonių ekskursijos iš visos šalies atvažiuodavo jos apžiūrėti“, – pasakojo moteris. Šį gyvenimo etapą ji prisimena kaip šviesų. Juokiasi, kad padėjo tai, jog abu su vyru mąstė panašiai, žavėjosi gamta. „Be to, buvo pati mūsų jaunystė – žydėjo visomis spalvomis. Todėl ir gyvenimas vienkiemyje su mažučiu vaiku atrodė gražus“, – prisiminė pašnekovė.
Tiesa, ji neslėpė, kad tai, jog į namus nuolat atvažiuoja svetimi žmonės, norintys pasigėrėti išpuoselėta sodyba, žavėjo tik pradžioje: „Po kokio mėnesio nebenorėjau jokių ekskursijų, jaučiausi tarsi gyvendama akvariume.“
Vienkiemyje šeima ištvėrė trejus metus. „Pamenu, buvo studijų kurso susitikimas Vilniuje, kur aš visiems – bendramoksliams ir dėstytojams – ištransliavau, kad „mielieji, padėkite man sugrįžti į Vilnių!“ Nebenorėjau to vienkiemio“, – juokėsi Danutė.
Nors kai kurie kurso draugai iš tiesų pradėjo organizuoti jos gelbėjimo planą, situaciją pakoregavo pasikeitusios visos šalies aplinkybės – prasidėjęs Sąjūdis įtraukė Danutę ir jos vyrą į įvairias veiklas, organizuotas Jurbarko rajone.
„Artimiausias miestelis mums buvo Veliuona. Ten ir buvo mūsų pirmosios patirtys šioje srityje. Netrukus prasidėjo ir žemės atkūrimo bei grąžinimo metas – pasinaudoję tokia galimybe, mes su šeima grįžome į Užpalių miestelį, Utenos rajone, kur buvo grąžinta mano vyro senelių žemė ir namai. Čia gimė antrasis mūsų vaikas – sūnus“, – apie naują gyvenimo etapą Aukštaitijoje pasakojo Danutė.
Iniciatyvas kūrė dar tada, kai apie „bendruomenės projektus“ niekas nieko nežinojo
Nauja vieta energingą moterį įtraukė į bendruomenines veiklas – Užpalių miestelyje gyvenę šviesūs žmonės, anot Danutės, darė tai, ką dabar mes vadiname kaip „bendruomenės projektus“.
„Aš pati 8 metus niekur nedirbau ir auginau vaikus. Mano vyras tuo metu buvo Užpalių mokyklos direktorius. Taip nutiko, kad jau prasidėjus mokslo metams lapkritį skubiai prireikė lietuvių kalbos mokytojos, ir aš buvau kaip gelbėjimosi ratas. Atėjau ir tapau mokytoja“, – apie „naujus batus“, į kuriuos įšoko per daug negalvodama, pasakojo pašnekovė. Pasak jos, žvelgdama į nugyventus metus ji mato, kad būtent iššūkiai ją labiausiai motyvuoja.
„Jei nėra iššūkių, darbas ar veikla, matyt, ne man. Man būna per seklu, pradeda kristi energija. Gyva jaučiuosi, kai reikia kurti“, – pasakojo Danutė.
Tapusi mokytoja kartu su bendraminčiais Užpalių miestelyje ji įkūrė Dausuvos galeriją. „Tais laikais tai prilygo stebuklui. Turėjome knygynėlį, arbatinę, parodų salę – viskas buvo skirtas pirmiausia vietiniams gyventojams, kurie eidami pasivaikščioti galėdavo užsukti į galeriją ir ten vykstančius renginius“, – prisiminė Užpaliuose ne vienerius metus pragyvenusi moteris ir priduria, kad dabar bendruomenių namai, galerijos net ir mažesniuose miesteliuose yra gana įprastas dalykas: „Tačiau mes kalbame apie 1990 metus. Tuomet dar nebuvo net tokios sąvokos „bendruomenės namai“.
Tuo metu Užpaliuose gyveno vienas pirmųjų Lietuvos egzorcistų – dabar jau a.a. kunigas Edmundas Rinkevičius. Pasak Danutės, jis labai palaikė Dausuvos galerijos idėją ir parėmė iniciatorius finansiškai. „Jis buvo savotiškas klebonas, globojo savo sesers vaikus, buvo pirmas Lietuvoje kunigas egzorcistas, viešai taip save įvardinęs. Mūsų idėja jam labai patiko – jo asmeninėmis lėšomis pirkome knygas, o pati galerija veikė bažnyčios patalpose“, – kalbėjo pašnekovė.
„Gyvenimą reikia gyventi“
Šį gyvenimo etapą ji prisimina, kaip be galo įkvepiančių draugysčių, ryšių laiką. Tai buvo atgaiva po darbo mokykloje, kuris, Danutė neslėpė, nebuvo lengvas. „Popierizmas, fiksuotas pamokų laikas – visa tai tikrai ne man. Dirbau sukandusi dantis. Nebuvo lengva ir finansiškai, todėl, kaip ir ne viena moteris tais laikais, buvau pabandžiusi ir „Oriflame“. Visgi supratau, kad ir tai ne man, nors iš uždirbtų pinigų įsigijome šaldytuvą“, – atvirai apie šį etapą pasakojo energinga moteris.
Suprasdama, kad visą gyvenimą mokytoja tikrai nedirbs, ji aktyviai ieškojo kitos veiklos. Taip pirmiausia atsidūrė Utenos kolegijoje, kur dėstė studentams. O vėliau – į taip pat Utenoje veikusį darbo rinkos mokymo centrą. „Atėjau dirbti į visiškai nugyventą centrą, praskolintą ir turėjau progą viską pastatyti ant kojų“, – pasakojo Danutė. Šioje veikloje ji sako atradusi save, supratusi, kad jai patinka dideli projektai, kuriems gali būti skiriama Europos Sąjungos parama. Moteris neslėpė, šis periodas buvo dosniausias ir finansiškai. „Manau, kad kiekviename gyvenimo etape tu gauni tai, ko labiausiai reikia. Šiuo laikotarpiu pinigai buvo svarbu, nes abu vaikai jau studijavo“, – prisiminė pašnekovė.
Šią darbovietę ji paliko ne savo noru, be to, tuo laiku subyrėjo ir pirmoji jos santuoka. „Mano gyvenime taip jau būna. Galima pavadinti tai prakeiksmu, galima likimu – aš dažniausiai ateinu į kloaką, sudėtingą situaciją. Iš jos išsikapstau ir tada vėl kažkur kitur keliauju“, – apie ne vieną kartą iš esmės kita vaga pasisukusį gyvenimą pasakojo Danutė.
Ji įsitikinusi, niekas nenutinka be priežasties: „Jeigu tu gyveni gyvenimą teisingai, rasi išeitį iš bet kurios situacijos – tereikia pamatyti ištiestą ranką. O kai darai, viskas pasidaro 100 proc.“
Danutė žino ir tai, ką reiškia diskriminacija dėl amžiaus. Nors su savo patirtimi ji galėjo pretenduoti į įvairias pozicijas, sako greit supratusi, kad daugelyje vietų jos nekviečia net į pokalbį dėl darbo, nes vertina kaip per seną užimti siūlomas pareigas.
„Žmonės gali sakyti, ką nori, bet aš pati savo gyvenimu liudiju, kad Lietuvoje yra amžiaus cenzas. Tuo metu man buvo apie 50 metų. Nors atitikdavau idealiai reikalavimus, į pokalbius nekviesdavo. Buvo ir kitų dalykų, pvz., kvietimų stoti į politines partijas ir tuomet jau gauti darbą“, – pasakojo moteris.
Galiausiai įsidarbinusi Vilniuje ji sako tiesiog „arusi“. Fizinis, psichologinis krūvis buvo maksimalus, juolab kad namuose augo ir antroje santuokoje gimęs jaunėlis – mažylio Danutė susilaukė 40-ies – tiems laikams, vėlgi, neįprastai vėlai.
Šiuo metu Danutė vadovauja Senovinės bitininkystės muziejui. Aukštaitijos nacionaliniame parke, Ignalinos rajone, veikiantis muziejus – unikali vieta, neturinti analogų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nors muziejaus ištakos siekia XX a., tai, kaip jis atrodo dabar, didele dalimi yra pašnekovės nuopelnas. Nes dirbti jame Danutė pradėjo tikrąja to žodžio prasme nuo tada, kai muziejaus pastatai buvo tik pamatai.
„Nuo senų laikų Stripeikiuose turėjau seną apleistą sodybėlę. Mes nuvažiuodavome retsykiais. Kartą nuvažiuoju į Stripeikius ir matau, kad muziejus „išrinktas“, jo nebėra. Matosi informacinė lenta – apie Europos Sąjungos paramą ir tai, kad jos lėšomis statomas muziejus. Aš pagalvojau: „Jam reikės vadovo, kodėl nepabandžius?“ Nusiunčiau CV ir gavau darbą, nors muziejus buvo tik statomas. Taip aš atsiradau Stripeikiuose“, – kalbėjo pašnekovė.
Unikali vieta, kurią būtina atrasti
Apie muziejų ji gali kalbėti ilgai, visgi, norint patirti tikrąją jo atmosferą, Danutė ragina ne tik skaityti apie jį, bet ir patiems aplankyti. Puiki proga per Žolinę čia kasmet vykstanti Medkopio pabaigos šventė.
„Ignalinos kraštas daugeliui neatrastas. Žmonės keliauja po Kuršių neriją, Dzūkiją, o mūsų vis neatranda, nors turime visko – gamtos, ežerų ir, žinoma, bičių. Į muziejų dirbti atėjau vos išėjus statybininkams. Buvo tuščios patalpos, kurias pripildėme per ketverius metus. Kad ir kur dirbčiau, viską darau su aistra – atsiduodu 100 proc. Viską dėliojau iš pajautimo, kaip man atrodė. Taip ir gimė Austėjos klėtis, kuri šiuo metu yra muziejaus pasididžiavimas ir vertinama tiek Lietuvos, tiek užsienio lankytojų“, – kalbėjo Danutė.
Pašnekovės nuomone, kartais idėjas padiktuodavo „badas“ – taip atsirado „kvapų terapijos“ erdvė. „Ir paprasta aplinka gali kelti daug emocijų ir būti interaktyvi“, – įsitikinusi muziejaus vadovė, siūlanti muziejaus lankytojams bičių pasaulį pažinti per visus penkis savo pojūčius.
„Bitės ir medaus tema lietuviams atrodo svarbi, bet nuvalkiota. O kai šalia dar pamato žodžius „muziejus“, „kaimas“, „vienkiemis“... Todėl mūsų tikslas – pakeisti tokį požiūrį ir parodyti žmonėms, kad Senovinės bitininkystės muziejus yra modernus ir įdomus“, – vieną iš pagrindinių tikslų įvardino pašnekovė. Pažįstantys ją net neabejoja – tik laiko klausimas, kol savo tikslą Danutė pasieks.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
