Svajojo pastatyti malūną
Kaip portalui 15min pasakoja pats J.Kavaliauskas, gimė ir augo jis Marijampolėje. Vėliau apsigyveno Ignalinoje, kol galiausiai nusprendė išsikelti į Druskininkų kurortą. Ilgus metus vyras buvo dailininkas, dirbo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje ir kaip tapytojas dalyvaudavo įvairiuose pleneruose. Būtent vieno iš jų metu jam ir užgimė idėja užsiimti kalvyste, jo dabartine gyvenimo aistra.
„Buvo taip, kad sutikau viename plenere tokius vyrukus kalvius. Mane jie taip įkvėpė, kad pagalvojau: „Aš irgi pabandysiu! Jeigu jiems pavyksta, tai pavyks ir man“. Tai nutiko prieš beveik 20 metų. Pasirodo, tuo metu Druskininkuose nė vieno kalvio nebuvo. Tai ir pasakiau sau: „Imsiu kalviauti ir būsiu pirmasis“, – prisimena pašnekovas.
Leipalingyje J.Kavaliauskas su žmona atsidūrė maždaug prieš 7-erius metus. Sunku patikėti, bet tuo metu jų sodyba buvo tik plyni laukai – nebuvo nei medžių, nei akmenų, nei upelio, nei, tuo labiau, trobesių. Tačiau tai pasirodė tobula vieta įgyvendinti kalvio ilgai puoselėtą svajonę: pasistatyti malūną. Vyro nesustabdė net siaubinga trauma.
„Būdamas, berods, 44-erių, patekau į avariją, man lūžo stuburas. Gydytojai man pasakė: „Tu laiptų savo name nesidaryk, nes judėsi tik su vežimėliu.“ Pagalvojau: viskas, gyvenimas baigiasi. Tada nusprendžiau pagaliau įgyvendinti savo vaikystės svajonę. Tėtis man buvo pasakojęs, kaip jis, mažas būdamas, pastatė prie upelio malūnėlį veikiantį. Pasakiau sau, kad ir aš tokį padarysiu vieną dieną.
Po traumos supratau, kad jau nepastatysiu realaus malūno. Vietoj to, sugalvojau padaryti jo maketą, nors kokio pusantro metro. Padariau jį, bet nepasidaviau. Šiandien, ačiū Dievui, stoviu ir aš, ir jau tikras malūnas“, – šypsosi pašnekovas.
Vienintelis veikiantis senovinis kūjis Lietuvoje
Tai, kad savo sodyboje įkurs Malūno kalvę, į kurią plūs smalsuoliai iš įvairių pasaulio kampelių, J.Kavaliauskas iš pradžių neplanavo. Tiesiog vieną dieną, ekskavatoriams bekasant žemę, jis netikėtai atrado daugybę archeologinių artefaktų. Ėmus apie juos domėtis, paaiškėjo, kad toje vietoje prieš maždaug 1100 metų veikė didžiulė geležies lydykla.
„Pamenu, pamačiau tokius keistus, sunkius akmenis. Pagalvojau: o, meteoritai, aš būsiu turtingas! Nufotografavau juos, nusiunčiau pažįstamiems geologams, o jie man atrašė: „Čia ne meteoritai, o gargažės – po geležies lydymo likęs šlakas.
Tada gimė mintis, kad reikia tą visą istoriją parodyti, atverti tuos sluoksnius, kurie sugulę ir kurių mes nežinome. Taip ir nusprendėme čia įkurti kalvę, tokią egzotinę, kur galima pamatyti senovinį kūjį, dirbantį nuo malūno rato. Tokių kūjų yra išlikusių Lietuvoje, bet nė vienas neveikia“, – pasakoja vyriškis.
Pamažu, bėgant metams, J.Kavaliauskas iš laužynų, antikvarų bei kolegų kalvių surinko didžiulę kalvystės įrankių bei įrenginių kolekciją. Tačiau ties tuo neapsistojo: ėmė kaupti ir įvairius senovinius metalinius ūkio padargus bei ginklus. Pastarieji ypač domina jaunąją kartą.
„Turime rekonstruotų ginklų kolekciją: žeberklus, ietis, kirvius, katanas, kalavijus, skydus. Priešingai nei kokiam muziejuje, juos vaikai gali pačiupinėti. Dėl jaunimo eksponuoju ir ūkio padargus. Pavyzdžiui, rodau vaikams plūgą, o jie sako, kad ten – senovinė žoliapjovė“, – juokiasi kalvis.
Be įvairiausių įrankių bei įrenginių, Malūno kalvėje galima surasti ir daugybę autorinių darbų: tiek paties J.Kavaliausko, tiek ir jo kolegų. Vieni unikaliausių eksponatų čia – kalviškosios kryždirbystės, įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, dirbiniai. Kiekvienas kryžius čia unikalus: vienas papuoštas dobilėlių, antras – žalčiukų, trečias – lelijų motyvais.
Kaip pabrėžia pašnekovas, nors kai kam galėtų pasirodyti, kad kalvystė yra tik relikvija iš praeities, iš tiesų taip nėra. Pažintinių ekskursijų metu pasakodamas apie geležies kelią nuo žaliavos iki dirbinio, jis nuolat pabrėžia – esame su geležimi surišti labiau, nei įsivaizduojame.
„Lietuviai net spalvos pavadinimo atskiro nesugalvojo: jeigu geležies rūda yra tokios spalvos, tai ir spalva bus ruda. Net metų laiką pagal geležies rūdą lietuviai pavadino: ruduo. Paimkime dar ir vietovardžius: Rudamina, Kazlų Rūda, Rūdininkai, Rūda. Net vietovardžiai kalba, kad mes buvome labai rimtai su rūda užsiėmę“, – šypsosi J.Kavaliauskas.
