Pasakodama apie būsimą parodą Gabrielė paliečia ir motinystės temą. Tai – pirma jos personalinė paroda po septynerių metų pertraukos.
„Tapyti „po darbo“ šiai specialybei netinka“
„Į tapybą atvedė tėvai – jie paskatino mane stoti į Kauno dailės gimnaziją, ten įsižiebė pirmos meilės liepsnelės tapybai. Vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Bakalauro studijose buvau labai įnikus į savo specialybę, paskutiniuose kursuose ateidavau 8 val. ryto, išeidavau 20 val. vakaro. Būčiau likusi ir ilgiau, bet vėliau ateidavo sargas mūsų varyti namo“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
Pasak jos, studijų metais ją domino tik tapyba: „Man viskas ten buvo taip įdomu, kaip neįdomu niekas kitas. Mano baigiamųjų darbų vadovas tapytojas Jonas Gasiūnas, kuris, nepaisant visų savo charakterio nelygumų, kuriais čia prieš kelerius metus buvo pasipiktinta spaudoje, buvo labai labai geras dėstytojas. Jo dėka pamačiau tapybą ne tik per paviršių, bet ir per giliausius sluoksnius. Atradau koncepcijų kodavimo smagumą ir paveikslo istorijos daugiasluoksniškumą, kuris mane ypač pakerėjo“, – pasakojo Gabrielė.
