Jolita yra gimusi ir augusi mieste, tačiau jai lankant pradinę mokyklą tėvai nusprendė išsikraustyti gyventi į kaimą. Vaikui gyvenimas kaime nepatiko – Jolita prisimena, jog nebuvo smagu, reikėjo prižiūrėti daržus, ūkį, o ūkininkavimas niekuomet nebuvo prie širdies. „Laukiau, kol užaugsiu, kad galėčiau pabėgti iš kaimo“, – nusijuokia pašnekovė.
Patarimais senieji ūkininkai nesidalijo
Praėjus daugybei metų, šis, vaikystėje nemylimas hobis, pasivijo Jolitos šeimą. Moteris pasakoja prie namų turėjusi 1 ha žemės sklypą, kuriame stovėjo ganykla ir ganėsi tėčio arklys. Šiam iškeliavus, reikėjo sugalvoti, kaip šį žemės lopinėlį įdarbinti. Nors didelio noro užsiimti žemės ūkiu nebuvo, o sudėtingų kultūrų sodinti nesinorėjo, Jolita kartu su vyru rado išeitį – pasodinti smidrus.
„Parduotuvėse bei restoranuose buvome juos matę, iš ūkininkų girdėjome, kad šią kultūrą paprasta auginti, greitai atsiperka, tačiau nieko daug apie juos nežinojome. Visgi nusprendėme būti smidrų augintojais. Nors gyvenome kaime, tikrai nebuvome tie tikrieji kaimo gyventojai – buvome visiškai žali, neišmanantys ūkininkavimo paslapčių, o informacijos teko ieškoti internete“, – prisiminusi sudėtingą kelią juokiasi pašnekovė.
Pradžia buvo sunki – teko išmokti daug pamokų, įveikti negandas ir kliūtis. Lietuvos ūkininkai, anot pašnekovės, taip pat nebuvo linkę dalintis informacija bei smidrų auginimo patarimais, mat smidrų auginimas itin greitai išpopuliarėjo, o tarp ūkininkų atsirado didelė konkurencija.
Vis dar neatrasta daržovė
„Pradėjus ūkininkauti viena draugė man sakė: „Iš žemės ūkio nebūsi bagotas, būsi kuprotas“. Aš jai žadėjau įrodyti, jog yra kitaip, tačiau turiu pripažinti, jog iššūkių tikrai yra nemažai“, – sako Jolita atviraudama, jog ne kartą buvo kilusi mintis viską mesti.
Labiausiai smidrams kenkia šalnos. Pasak pašnekovės, smidras yra ankstyviausia daržovė. Pernai metais juos pradėjo pjauti dar balandžio viduryje, nes buvo itin šiltas pavasaris, tačiau ilgos gegužės mėnesio šalnos smidrus sugadino – juos teko nupjauti, išmesti. Daug laiko atima ir piktžolių ravėjimas siekiant išlaikyti smidrų lauką gražų.
Vis dėlto smidras, anot Šilutės rajone smidrų ūkį turinčio pašnekovės, vis dar yra paslaptinga daržovė: „Užsienyje smidrai tikrai populiaresni. Mums pradėjus auginti smidrus, aplinkiniai net nesuprato, kas tai yra. Dar ir dabar labai daug smalsių žmonių užsuka ne tik nusipirkti produkcijos, o tiesiog pasižiūrėti, kaip smidrai auga, kaip atrodo.“
Būtent klientai atperka visas negandas ir iškilusius iššūkius. Ūkininkai turi savo ištikimų klientų ratą, kurie kasmet, dar nepradėjus dygti smidrams, domisi, kada bus galima įsigyti. Taip pat smidrai auginami ekologiškai, o vasarą ūkis turėtų gauti sertifikatą. „Nuo pat auginimo pradžios niekuo netręšėme, auginome švariai, tad nusprendėme pretenduoti į ekologinį ūkininkavimą“, – pasakoja Jolita.
Nors darbas yra sunkus, ūkininkams didžiausią motyvaciją suteikia klientai bei pastangos užauginti produkciją: „Ištikimų klientų turime, žmonės domisi, rašo, laukia, taip pat yra labai pamėgę mūsų marinuotus smidrus. Pirkėjai yra didžiausias mūsų „varikliukas“. O šis ūkis yra didelė mūsų gyvenimo dalis. Smidrų lauką matome per savo namų langus, kiekvieną dieną apie jį galvojame, rūpinamės ir stengiamės daryti viską, kad produkcija galėtume džiaugtis ir mes, ir mūsų klientai.“
