Sekite 15min Google
Nuo meškerės – iki akvakultūros
Dar mokykloje Jonas žinojo, kad ateitį norėtų sieti su gamta, nors tuomet dar neįsivaizdavo, jog rūpinsis žuvų auginimu.
„Juokaudamas sakau, kad mano kelias prasidėjo tada, kai penkiamečiui tėtis įdavė meškerę. O iš tiesų visuomet domėjausi gamta, vaikystėje vasaras leisdavau kaime. Net galvojau tapti miškininku. Tačiau tikrai žinojau, kad Vilniuje neliksiu ir studijuoti vyksiu į Kauną arba Klaipėdą“, – pasakoja Jonas.
Galiausiai jis pasirinko Klaipėdą, kur studijavo jūros biotechnologijas. Studijos paskatino dar labiau gilintis į gamtos mokslus.
„Klaipėdoje atradau mokymosi džiaugsmą. Atsirado žingeidumas, norėjosi žinias gilinti ir toliau. Baigęs bakalauro studijas pasirinkau tvaraus ekosistemų valdymo magistrantūrą, o papildomai žuvininkystės mokiausi ir Šilutės profesinėje mokykloje“, – pasakoja jis.
Akvakultūristo darbas – tarsi gydytojo
Pasak Jono, Lietuvoje akvakultūristų nėra daug. „Galima sakyti, kad aplink Klaipėdą daugelį šios srities žmonių ir pažįstu“, – sako jis.
Kad tokio darbo patirtis vertinama ir už Lietuvos ribų, Jonas įsitikino pats. „Darbo pačiam ieškoti niekada neteko, o pasiūlymų iš užsienio ūkių sulaukiu net po kelis per metus. Galėčiau vykti į Norvegiją, Vokietiją ar Didžiąją Britaniją, tačiau emigruoti niekada negalvojau. Noriu likti Lietuvoje, be to, ir atlyginimai čia gali būti konkurencingi“, – sako akvakultūros specialistas.
Jo darbas apima kur kas daugiau nei žuvų šėrimą ar jų augimo stebėjimą. Uždarose recirkuliacinėse sistemose būtina prižiūrėti vandens kokybę, įrangą ir visus procesus, nuo kurių priklauso žuvų gyvybė.
„Tai kompleksinis darbas. Turi išmanyti biologiją ir žuvų fiziologiją, bet kartu gerai suprasti mechaniką bei inžineriją. Reikia prižiūrėti įrenginius, o prireikus – ir juos remontuoti. Be to, turi suprasti žuvų kūno kalbą, iš jų elgesio pastebėti, ar viskas gerai“, – aiškina Jonas.
Šį darbą jis lygina su gydytojo: neužtenka vien teorinių žinių, reikia gebėti pastebėti net menkiausius pokyčius ir laiku suprasti, kad kažkas ne taip.
„Su kolegomis kartais diskutuojame, ar įmanoma išmokti pajausti žuvį. Yra specialistų, kurie puikiai atlieka techninį darbą, tačiau ne visada pastebi, kad pasikeitė žuvies elgesys. Man tai primena mamos ir vaiko ryšį. Jei pasikeičia žuvies judėjimo trajektorija, ji tampa vangesnė ar mažiau valgo, į tai būtina atkreipti dėmesį ir ieškoti priežasties“, – sako pašnekovas.
Septynios minutės, galinčios lemti žuvų likimą
Akvakultūristo darbas reikalauja ne tik atidumo, bet ir pasirengimo reaguoti į netikėtas situacijas.
„Ekstremalių situacijų pasitaiko maždaug kartą per du mėnesius. Yra tekę susidurti su atveju, kai visiškai dingo elektra. Tuomet žinai, kad žuvims išgelbėti turi lygiai septynias minutes“, – pasakoja Jonas.
Tokiais atvejais nesvarbu, ar vidurnaktis, ar savaitgalis. „Reaguoti reikia labai greitai, todėl turime ne vieną veiksmų planą. Negali laukti ryto ar tikėtis, kad problema išsispręs savaime“, – pabrėžia jis.
Drėvernoje augina retas žuvis
Šiandien Jonas dirba vyriausiuoju technologu Martyno Klevinio ūkyje Drėvernoje. Čia auginamos alpinės šalvys – Lietuvoje dar gana mažai pažįstamos žuvys. Pasak jo, tai vienintelis toks ūkis šalyje.
„Lietuvoje ši žuvis dar nėra labai gerai žinoma, tačiau ją atranda vis daugiau tautiečių. Skandinavijoje ir Austrijoje alpinės šalvys mėgstamos jau seniai“, – aiškina Jonas.
Dabar nedideliame ūkyje per mėnesį užauginama apie 1,5 tonos alpinių šalvių.
Jaučiasi kaip žuvis vandenyje
Jonui svarbu ne tik rūpintis žuvimis, bet ir perduoti savo patirtį. Praktiką atliekantiems studentams jis parodo, kaip teorinės žinios pritaikomos realiame darbe, o ateityje pats nori skirti daugiau dėmesio mokymui – planuoja dėstyti taikomąją akvakultūrą.
„Dabar jaučiuosi kaip žuvis vandenyje pasirinkęs akvakultūristo kelią. Tačiau tiek dėstytojai man sakė, tiek ir pats studentams pabrėžiu, kad tai sunkus darbas – tiek fiziškai, tiek protiškai. Žmogus turi pajusti, ar ši profesija jam tinka, ir, žinoma, pats pabandyti“, – sako Jonas.
Jo manymu, technologijos ir dirbtinis intelektas gali palengvinti dalį užduočių, tačiau žmogaus patirties nepakeis.
„Dirbtinio intelekto nereikia bijoti – priešingai, stengiamės jį pasitelkti. Tačiau reikia ir pačiam suprasti, kas vyksta ūkyje, pastebėti pokyčius ir mokėti į juos reaguoti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Arčiau gamtos – ir po darbo
Nors Jonas užaugo Vilniuje, šiandien į sostinę užsuka retai. Klaipėdos kraštas jam tapo artimesnis, o ateityje jis norėtų dar labiau priartėti prie gamtos.
„Norisi būti arčiau gamtos, todėl net svarstau iš Klaipėdos persikelti gyventi į Klaipėdos rajoną. Norėčiau turėti ir savo žemės lopinėlį“, – pasakoja jis.
Gamtai artimas ir Jono laisvalaikis. Po darbo jis mielai traukia žvejoti. „Nors jūra netoliese, mėgstamiausia vieta žvejybai – Laukžemių tvenkinys“, – sako Jonas.
