Apie tai kalbamės su Moterų informacijos centro, kuris teikia specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems arba smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems žmonėms, direktore Jūrate Šeduikiene bei dr. Agne Kajackaite, knygos „Wo/Men. Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kaip įprasta manyti“ autore.
Lyčių stereotipai – beveik kiekviename žingsnyje
J.Šeduikienė sako, kad lyčių nelygybė yra pagrindinė priežastis, turinti įtakos smurtui artimoje aplinkoje ir šeimoje. Su lyčių stereotipais vienaip ar kitaip susiduriame kasdien, kiekviename gyvenimo žingsnyje. Darbdavių gretose vis dar vyrauja skirtingos nuostatos apie vaikus turinčius moteris ir vyrus: anot jų, jeigu moteris turi vaikų – tai didžiulis minusas, o vyrui, darbdavio akimis, turėti vaikų yra didelis pliusas.
„Jau darbo pokalbyje pasitaiko tokių dalykų, kai moteris iškart nurašoma kaip galima kandidatė darbo pozicijai užimti, nes darbdavys pasąmoningai pradeda modeliuoti šią stereotipinę įvykių grandinę: moteris tuoj ištekės, susilauks vaikų ir išeis vaiko priežiūros atostogų, taip palikdama savo darbo vietą tuščią, iškris 2–3 metams iš darbo rinkos, vėliau vaikai sirgs, dėl šios priežasties ji nuolatos ims nedarbingumą, tad tarp komandos narių kils nepasitenkinimas tuo, kad tuo metu turės prievolę atlikti ne tik savo pareigas, bet ir pavaduoti nedarbingume esančią kolegę. Vyras stereotipiškai laikomas šeimos galva, kurio pagrindinė atsakomybė – užtikrinti materialinę bei finansinę gerovę savo šeimai. Todėl dažnu atveju vyras, turintis vaikų ir kandidatuojantis į darbo poziciją, darbdavio vertinamas kaip patikimesnis darbuotojas, kuris sieks karjeros ir bus pasiryžęs dirbti viršvalandžius tam, kad kuo geriau aprūpintų savo šeimą materialiai. Iš to ir daroma išvada, kad stereotipiškai vyrams vaikai prideda riebų pliusą, o moterims – minusą. Renkantis profesiją, tų stereotipų ne ką mažiau – tai įrodo ir tarptautiniai tyrimai. Pavyzdžiui, berniukai ir mergaitės, iki sulaukdami 5 metų, laiko save vienodai protingais, tačiau kiek vyresnės mergaitės jau vertina save kaip mažiau protingas, vertingas“, – kalba J.Šeduikienė.
Jos nuomone, smurtą skatina ir tai, kad mes palaikome ar skatiname berniukų agresyvumą, o mergaitėms sakome, kad jos turi nusileisti, kad jų esminė pareiga tapus moterimis – pasirūpinti šeima, vaikais, vyru, taip leidžiant suprasti, kad jų asmeniniai poreikiai ir jų tenkinimas turi likti paskutinėje vietoje.
„Taip tie stereotipai ir klesti, ir kai kurie iš mūsų juos atpažįstame geriau, kiti – menkiau. Lyčių stereotipai tarp moterų ir vyrų įtvirtina skirtingas galios pozicijas – o tai ir yra pagrindinė smurto priežastis. Kaip atpažinti smurtą? Jeigu moteris, anksčiau mielai bendravusi su artimaisiais, gyvenusi aktyvų socialinį gyvenimą, sukūrusi santykius staiga visiškai atsiriboja nuo savo socialinio rato, tai gali būti susiję su smurtu – smurtautojo tikslas yra nukirsti visus aukos ryšius, ją izoliuoti.
Lyčių stereotipai tarp moterų ir vyrų įtvirtina skirtingas galios pozicijas – o tai ir yra pagrindinė smurto priežastis.
Toks smurtas lyčių pagrindu gali pasireikšti kontrole, nepagarba, kito asmens menkinimu. Iš vyro pusės galima girdėti – nusileisk, patenkink jo norus, nepriešgyniauk, nekelk balso. Gali būti šaipomasi iš moters, reikalaujama santykiauti, verčiama abejoti savimi ir savo sprendimais. Visa tai sudaro pagrindą tiek fiziniam smurtui, kurį geriausiai atpažįstame, tiek psichologiniam, kurį jau pastebime vis geriau. Dažniausiai būtent psichologinis smurtas perauga į fizinį ir visas kitas smurto formas. Deja, bet visiškai nekalbame apie seksualinį ir ekonominį smurtą šeimoje. Mes, dirbantys su smurtu, žinome, kad jeigu šeimoje patiriamas fizinis smurtas, greičiausiai egzistuoja ir seksualinis“, – sako Moterų informacijos centro direktorė.
Vaduojamės, bet procesas – ilgas
Kaip pastebi J.Šeduikienė, po truputį vaduojamės iš lyčių stereotipų, bet tai yra ilgas procesas, todėl šiuo atveju labai svarbus švietimo įstaigų įsitraukimas, kad jaunimas sugebėtų atpažinti tuos stereotipus.
„Kai kurie žmonės, net jeigu jiems išsukta ranka ar palikta mėlynė, tokios patirties neįvardina kaip smurto, nes negeba jo atpažinti, o tada kyla klausimas – kodėl? Greičiausiai, tokie santykiai šeimoje jiems buvo įprasti. Stereotipai atkeliauja per mūsų tėvus, žiniasklaidą, švietimo įstaigas, auklėtojus, kurie nekontroliuoja savo kalbos, arba turi tam tikras nuostatas ir jas perduos ir savo auklėtiniams“, – aiškina pašnekovė.
Ji priduria, kad visi turime savo nuostatas, bet jeigu norime, kad stereotipai nesklistų, tuomet reikia stebėti tiek savo elgseną, tiek savo kalbą ir tai koreguoti. Tai viso gyvenimo procesas, o kadangi daugelis stereotipų įskiepyti nuo vaikystės, atsisakyti jų yra be galo sudėtinga.
„Iš kitos pusės stereotipai „palengvina“ gyvenimą, nes nereikia galvoti, o kas dabar eis indus plauti, tačiau ar jie palengvina gyvenimą vienodai vyrui ir moteriai? Tai jau kitas klausimas“, – svarsto J.Šeduikienė.
Tad ką daryti, kad užkirstume kelią stereotipinėms nuostatoms? Pasak pašnekovės, tai yra diskusijų klausimas, juolab, kad ne visi galvoja, kad tie stereotipai blogai. „Manau, kad kol politikoje nebus bent jau 30 proc. moterų, į jų poreikius nebus atsižvelgiama– balansas šioje situacijoje yra labai svarbus“, – kalba pašnekovė.
Dr. Agnė Kajackaitė: lyčių stereotipai gali tapti konfliktų priežastimi
Dr. Agnė Kajackaitė, knygos „Wo/Men. Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kaip įprasta manyti“ autorė, sako, kad lyčių stereotipai gali tapti konfliktų priežastimi. „Pavyzdžiui, paplitęs stereotipas, kad vyras turėtų uždirbti daugiau pinigų negu moteris, kitaip tariant, vyras yra šeimos galva ir jeigu moterys uždirba daugiau, kyla kivirčai. Tačiau tą patvirtina ir tyrimai – jie atskleidžia, jog kai moteris pradėjo uždirbti daugiau negu vyras, padidėjo tikimybė, kad ta šeima išsiskirs. Tad galima teigti, kad lyčių stereotipai tikrai turi įtakos konfliktams ir jų pasekmėms“, – teigia A.Kajackaitė.
Ji prideda, kad statistiškai dažniau smurtauja vyrai, nors jie lygiai taip pat gali būti smurto aukomis, tačiau dažnai būna sunkiau tuo patikėti, kadangi vėlgi – esame valdomi stereotipų, o ir nukrypstama nuo statistikos, kurią mes matome. „Siūlau atsisakyti tokių pasakymų kaip stiprioji ir silpnoji lytis ir nereikia galvoti, kad smurtautojai tik vyrai“, – kalba pašnekovė.
Dr. A.Kajackaitė aiškina, kad stereotipai yra kenksmingiausi gyvenime tuomet, jeigu jie nulemia mūsų sprendimus. Pavyzdžiui, tikima, kad moterys gerai gaudosi humanitariniuose moksluose, o vyrai – tiksliuosiuose, ir tai vėliau nulemia jų karjeros pasirinkimus. „Vadinasi dėl tokio stereotipo, kuriuo įtikime dar vaikystėje, mes galime pasirinkti mums primestas specialybes ir turėti mažesnes karjeros galimybes. Reikėtų stebėti, kaip mes elgiamės – pagal stereotipus ar ne. Mokykloje neturėtų būti sakoma, kad „tau kaip mergaitei gerai sekasi matematika“, arba – „kaip berniukas gerai moki lietuvių kalbą“. Už tai atsakingi tiek tėvai, tiek mokytojai labai ankstyvose fazėse, nes augant to atsikratyti yra labai sunku“, – sako dr. A.Kajackaitė.
Ji priduria, kad didžiulę įtaką lyčių stereotipams daro ir aplinka, kurioje mes augame ir mokomės. „Man 36-eri ir aš augau tokioje aplinkoje, kur vyrai yra šeimos galvos, vadovai, politikai. Dabar stebiu naują kartą ir viskas kinta – moterys čia įgyja vis daugiau svorio, o socialinė aplinka mus keičia. Tačiau vis dar turime užrašus parduotuvėje, kurioje suskirstyti berniukų ir mergaičių žaislai, tarsi berniukai negalėtų žaisti su lėlėmis, o mergaitės – su automobiliais. Atrodo, kad jau mažėja stereotipų reklamose, tačiau vis dar pasitaiko, kai tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje uždraustos bet kokios reklamos, kurios stereotipizuoja lytį. Pradėdami nuo tokių dalykų, galime pamažu keisti įsigalėjusius lyčių stereotipus. Lietuva tikrai eina į priekį šiuo klausimu, tačiau temptis dar yra kur. Tarkime, Pietų Italijoje labai daug moterų nedirba, nes jeigu moteris dirba, tai jau yra stigma, kad vyras negali išlaikyti šeimos. Turiu kolegų, kuriems 25–28 m. ir jie turėjo slėpti, kad mama dirba, nes, išaiškėjus tokiam faktui, būtų didžiulė gėda visai šeimai“, – kalba A.Kajackaitė.
Specialistė aiškina, kad Lietuvoje griaunant įsigalėjusius stereotipus padėtų ir socialinių mokslų programos. „Manau, kad tai būtų labai naudinga, nes būtų paliestos aktualios temos ir kalbama apie lytis, vyrų ir moterų skirtumus, socialines normas. Šiuo metu apie tai kalbama per mažai, tad augdami susidarome labai paviršutinišką nuomonę. Vyrai ir moterys nėra vienodi, esame skirtingi, tačiau turime turėti vienodas galimybes, teises ir kad mūsų būtų vienodai klausomasi bei vienodai su mumis elgiamasi“, – sako dr. A.Kajackaitė.
Kaip padėti smurto aukoms?
Norint padėti smurto aukoms pirmiausia turime apie tai kalbėti. J.Šeduikienė atkreipia dėmesį, kad jau 90 proc. visuomenės pripažįsta, kad smurtas artimoje aplinkoje egzistuoja, kad egzistuoja smurtas prieš moteris, bet kalbėti apie tai, kad tai smurtas lyties pagrindu, vis dar nedrįstama. Ji pažymi, kad moterys taip pat smurtauja prieš vyrus, o jiems prisipažinti, kad jie patiria smurtą nuo savo partnerės, kreiptis pagalbos yra dar sudėtingiau negu moterims – tai taip pat stereotipinių nuostatų pasekmė.
„Visgi, tarptautinių tyrimų ir policijos užfiksuoti duomenys aiškiai rodo, kad daugiausiai nuo smurto nukenčia moterys ir dažniausiai nuo savo partnerio. Vyrai irgi nukenčia, tačiau beveik 50 proc. jų nukenčia nuo kitų vyrų – užtat ir sakome, kad smurtas artimoje aplinkoje yra smurtas lyties pagrindu“, – aiškina J.Šeduikienė.
Pirmi mūsų žingsniai, įtarus smurtą, turėtų būti tvirti ir aiškūs: visuomenės narius reikėtų skatinti nelikti abejingus, kreiptis į policiją, nukreipti į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus, kur nukentėjusiesiems galėtų padėti specialistai, turintys tam tikrą patirtį, žinias, kvalifikaciją. Specializuotų kompleksinės pagalbos centrų kontaktus galima rasti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklapyje atpazinksmurta.lt.
Išeiti iš smurtinių santykių yra ilgas procesas ir kai kurie žmonės susitaiko su smurtu ir lieka toje problemoje, o kiti – sprendžia. Tačiau svarbiausia smurto aukoms žinoti, kad pagalba yra ir kad žmogus ją gali gauti – tai pirmas žingsnis.
„Jeigu susiduriate su smurto auka, paskatinkite ją kreiptis pagalbos, taip pat – nenusigręžkite. Yra daug atvejų, kai girdime, kad kažkas vyksta už durų, bet nepakeliame ragelio ir nepaskambiname policijai, nes juk po to galime būti pavadinti skundikais. Ne, tai nėra tik tos šeimos problema, – tai visuomenės problema. Jeigu nepranešame apie smurtą, vadinasi, jį skatiname“, – teigia Moterų informacijos centro direktorė, pridurdama, jog yra didelė tikimybė, kad tokiose šeimose augantys vaikai taip pat naudos smurtą savo sukurtose šeimose ir priims jį nes manys, kad tai tinkamas elgesys.
Būna, kad smurto aukos atsisako pagalbos, ką tada daryti? Pasak J. Šeduikienės, tai suaugusio žmogaus sprendimas, tačiau jeigu šeimose yra vaikų, reikėtų nebijoti susisiekti su vaiko teisių apsaugos specialistais ir apie tai pranešti. „Šiuo atveju valstybė saugo vaiką ir jo interesus, nes jis turi teisę augti saugioje aplinkoje. Smurto aukai kartą atsisakius pagalbos, tikrai nereikėtų nuleisti rankų – smurto aukai būtina priminti, kad pagalba yra, kad ji / jis turi teisę į geresnį gyvenimą ir tiesiog kviesti ieškoti sprendimo būdų“, – aiškina Moterų informacijos centro direktorė, primindama, kad kreiptis pagalbos į specializuotos kompleksinės pagalbos centrą galima ir anonimiškai, nes pagalba teikiama konfidencialiai.
