Gruodžio 21 d. Nerijus savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino viešu kvietimu žmonėms, kurie per šventes liks vieni, nes tiki – savo naujų namų duris jie gali ir nori atverti visoms vienišoms sieloms.
Sodyba, sulaukusi savo šeimininkų
„Esame ilgamečiai miestiečiai, kurie pajuto, kad nori grįžti į lėtumą, į gamtą, į jutimą... Ir nors dabartinio etapo niekaip negaliu pavadinti lėtu – daug fizinių darbų, transformacijos iššūkių, pasitikėjimo ugdymo, bet kartu tai visai kitoks laikas. Dėmesys, energija nebėra sukoncentruota į rutiną primenantį ciklą „darbas-vaiko poreikiai-namai-savaitgalis“ ir vėl iš pradžių, dabar tai lyg judėjimas iš vien su esatimi. Esatis tai yra tai, kas yra. Tiek gamtos ritmas, tiek įvykiai, kurie ne nuo mūsų priklauso. Turime jausmą, kur link einame, bet jokių galutinių formų nesame nustatę“, – pasakojo Nerijus.
Pasak jo, keisti gyvenimą šeima nusprendė prieš maždaug 5-6 metus. Tačiau tuomet jie dar nežinojo, kur norėtų atsidurti.
„Žinojome tik viena – norime išsaugoti mišką. Arba nupirkti miško plotą ir palikti jį augti savo išmintimi, arba nupirkti žemės ir ją užsodinti nauju mišku. O su laiku galbūt persikelti prie jo ir patiems“, – pasakojo pašnekovas.
Įdomu tai, kad vietą, kur dabar gyvena, jis rado netyčia. „Ne prie parduodamų sodybų skelbimų, o sklypų skelbimų skiltyje. Tai buvo „apleistas“ skelbimas, kaip ir apleista, seniai negyvenama teritorija. Bet pamačius jį viduje kažkas „suskambėjo“. Pamenu, žmonai Justinai sakiau: „Žiūrėk kokia vieta, važiuojame...“ – prisiminimais pasidalino Nerijus ir dar pridūrė:
„Paskambinau skelbime nurodyti telefono numeriu, atsiliepė agentas: „Taip, klausau, kokia vieta...? Ai, ta... Žinokite, aš su ja neturiu nieko bendro, ten senos nuotraukos, skelbimas 5 metų senumo, keisti ten žmonės, neupirksite jūs tos vietos...“
Tačiau Nerijus sako vis tiek nutaręs, kad reikia važiuoti ir patiems apžiūrėti.
„Suradome pagal žemėlapį vietą ir išvažiavome. Atvykome. Miško vidurys. Praeiti neįmanoma, senos ir jau pro ją besistiebiančios naujos žolės ir krūmynų džiunglės... Bet einame kažkiek senu keliuku. Matome jau medžiais apaugusius senus pastatus. Ir be galo didelius kaštonus. Tuo metu jie žydėjo. Pajutome abu su Justina – mes čia. Čia mūsų vieta. Jaudulys ir nerimas. Jaudulys, nes jaučiame šios, nors ir apleistos, bet labai artimos vietos prisilietimą. Nerimas, nes nežinome kieno čia žemės, miškas. Ir dar agento žodžiai skamba galvose...“ – apie pirmąjį jausmą vietoje, kuri tapo sava, papasakojo vyras.
Sakoma, kad tai, kas lemta, būtinai įvyks. Taip ir nutiko – dar ten bebūdavo jiedu su žmona sutiko kaimyną, kuris surado sklypo savininkų telefono numerį.
„Nepamenu, ką tiksliai kalbėjome, tik tiek, kad žmogus sutiko po savaitės parodyti šią teritoriją. Grįžome į Vilnių. O su mumis grįžo ši vieta. Ir nors Vilniuje mes gyvenome taip pat šalia miško, bet čia... Čia buvo kažkas kito. Diena iš dienos mes nekantravome, mąstėme, ieškojome atsakymų, kodėl toks senas skelbimas ir niekas tos vietos nenupirko... Kažkurią iš tų laukimo dienų aš pajutau ir Justinai, pamenu, sakau: „Jei mes nupirksime tą vietą, pavadinkime ją „Namai“. Ji iš karto sako, kaip gražiai skamba, sutiko. Juk čia prasideda mūsų naujas etapas – su senu mišku ir naujais mūsų namais“, – dalinosi pašnekovas.
Nerijaus teigimu, pirmasis apsilankymas neatskleidė viso sodybos ir jos teritorijos grožio.
„Grožio, kuris, kaip pas benamį, slėpėsi po storais, vešliais plaukais ir barzda. Daug brandžių medžių, senas seniai negenėtas obelų sodas. Slyvų kalnas, kur tokia tankuma, kad net saulės spindulys neranda vietos... Šeimininkas, po to, kai apėjome visą 15 ha miško teritoriją, atrakino mums namo duris. Uch... Tai dar 1937 metais statytas rąstinis namas. Namas, kurio stoge radau 6 dideles skyles. Per jas lietus jau buvo pradėjęs griauti sienas... Daug senų baldų, šiukšlių, stiklo ir kitokio „turto“.
Praėję visus kambarius priėjome prie paskutinio, mažiausio kambario, kuris buvo ir pats jaukiausias. Jame stovėjo knygų spinta. Priėjome su Justina prie jos. „Žiūrėk!“ – sakau jai. Viršutinėje lentynoje, pirma dešinėje pusėje, stovėjo maža knyga, pavadinimu NAMAI“, – apie dar vieną ženklą, patvirtinusį, kad čia yra jų vieta, papasakojo Nerijus.
„Aš ją ištraukiau. Atverčiau pirmą puslapį. Tušti, pageltę lapai ir tik vienas žodis apačioje – ATSAKYMAI. Mes abu perskaitėme būtent taip, nors vėliau, kai dar sykį atsiverčiau supratau, jog ten parašyta – „apsakymai“. Atverčiu antrą puslapį, o ten skaitome pirmą sakinį su žodžiais „DIEVAS. Aš atvykau pažiūrėti, kaip tu gyveni“, – sunkiai paaiškinamus sutapimus prisiminė pašnekovas.
Svarbiausia buvo miškas
Pasak Nerijaus, juos atlydėjusiam šio sklypo savininkui jis iškart pasakė, kad geresnių šeimininkų neras ir tai esą nebuvo tik žodžiai, tai buvo gilus ir aiškus jausmas.
„Aš jam sakau: „Mums, žinokite, labiau rūpi išsaugoti šį mišką, nei šią sodybą. Toks yra mūsų pirminis tikslas. Jis atsisuko į mane ir tarė: „Visi atvažiuoja ir prašo tik sodybos. Sako, kad pasiimčiau mišką, o jiems suteikčiau nuolaidą...“ Tada mes dar nežinojome, koks brangus jam buvo šis miškas. Tik vėliau iš jo ir kaimynų pasakojimų sužinojome, kaip jis jį saugojo, tvarkė, nedarė komercinių kirtimų... Negaliu pasakyti, ar būtent tai lėmė jo sprendimą, bet tada jis pažiūrėjo į mus ir sako: „Gerai.“
Tiesa, pirkimas užtruko, nes sklypo ir sodybos dalininkai buvo net 6 žmonės. Visgi maždaug po pumesčio Nerijus su žmona tapo NAMŲ šeimininkais ir naujakuriais.
„Per šį laikotarpį dar išpirkimo beveik 20 ha miško. Išvalėme gyvenamąją teoriją. Įkūrėme sausmedžių ūkį. Pasodinimo virš 100 skirtingų vaismedžių ir vaiskrūmių. Ir pradėjome planuoti gyvenimą šioje gamtos globoje. Namas, kuriame dabar gyvename, pradžioje buvo tik sandėliukas įrankiams. Paskui vienas kambarys – geresnės kokybės „palapinė“. Ir taip, diena po dienos jis vis įgaudavo naują prasmę, didesnį funkcionalimą. Juk pradžioje čia nebuvo nei vandens, nei šildymo... Laukė ne tik kiauras stogas, bet ir sienos. Grindyse – skruzdėlynai, pelių takai...“, – pasakojo Nerijus.
Šiuo metu sodyboje jie jau gyvena. „Pirmas vasaras važiavome šienauti žolės, rinkti aplinkos šiukšlių, vėliau – sodinti. O dabar esame čia. Tai mūsų pirmas ruduo, pirma žiema ir pirmasis pavasario laukimas“, – apie pirmuosius metus čia sakė vyras.
Į gamtos apsuptyje esančius NAMUS jie išsikėlė iš didmiesčio, tad kasdienybė tikrai pasikeitė ne tik suaugusiems, bet ir šeimos atžalai – dukrai Gajai.
„Iš ganėtinai prabangaus ir gal net „spindinčio“ Vilniaus gyvenimo į paprastą trobesį, nesuvaidintą paprastumą. Tą paprastumą, kurio taip ilgėjomės... Kažkada sau parašiau tokią mintį: „Miestas yra tam, kad save parodytum, kaimas – kad būtum savimi.“ Ir nors tikrai yra visaip, ir nors tai išskirtinai kiekvieno asmeninis kelias ir nuostatos, bet bent jau man, tam, kuris mėgo vakarėlius ir dažnai buvo žurnalų puslapių svečiu, miestas buvo per daug įpareigojantis ir nelaisvas“, – kalbėjo Nerijus.
Namų duris atveria ne tik draugams ir šeimai
Erdvės, kurioje gera patiems, duris šeima ketina atverti ne tik draugams ir artimiesiems, bet ir visiems žmonėms, kurie ieško vidinės ramybės, psichologinės ar dvasinės pagalbos.
„Mes siekiame sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų susigrąžinti savo prarastą energiją, „susitvarkyti“ su savo galva, pagilinti savo dvasines žinias, tiesiog nuo visko pailsėti ar pabūti su bendraminčiais gyvoje bendrystėje“, – apie viziją pasakojo Nerijus ir pridūrė, kad, vedami to jausmo „Facebook“ pasidalino kvietimu žmonėms, kurie yra vieniši ir norėtų švęsti Kūčias su jų šeima.
„Ši idėja jau gyvavo ne pirmus metus. Mes vis dažniau atveriame savo namus nepažįstamiems žmonėms. Vasarą darome Draugų dieną. Tą dieną mes kviečiame visus, kas tik nori, susirinkti prie bendro svečių stalo (stalų). Lauke kartu kepdavome picas, kurias kiekvienas pats sau pasigamindavo. O Kūčių, Kalėdų bendrystės jausmą, visa šeima patyrėme prieš keletą metų, kai per Kalėdas važinėjome Vilniuje ir su dovanėlėmis sveikinome sutiktus senyvo amžiaus žmones. Tai buvo magiškas potyris“, – pasakojo Nerijus.
Viešas kvietimas sutikti Kūčias Paluckų namose, pasak jo, sulaukė labai daug dėmesio.
„Džiaugiuosi, kad žmonės supranta to vertę. Tai – ne apie mus, mūsų šeimą, o apie kiekvieną, kuris jaučia tą patį. Manau, būtent todėl šis kvietimas toks matomas. Žinau ir kelis kitus žmones, kurie įkvėpti mūsų skelbimo jausmo atvėrė ir savo namų duris“, – pasidžiaugė pašnekovas.
Į jų kvietimą pirmiausia atsiliepė keli žmonės. „Kol kas ne visi patvirtino, jog bus. Viena moteris susirgo, kita per toli gyvena. Yra, kas dar svarsto. Todėl dar nežinau, kiek žmonių bus – viskas spręsis paskutinę minutę. Tiesa, turėsime vieną vyrą iš Ukrainos. Jis būtų Kūčias sutikęs vienas, toli nuo savo šaknų, draugų... Esame atviri tam kas ir kaip vyksta. Kaip viena moteris rašė komentare prie šio kvietimo: „Linkiu, kad niekas neatvažiuotų, ne iš blogos pusės, o dėl to, kad visi turėtų su kuo šias šventes sutikti.“
Savas švenčių tradicijas dar tik pradeda kurti
Nerijaus teigimu, daug metų Kūčias jie buvo įpratę sutikti pas Justinos tėvus. „Ten didelė šeima, daug žmonių susirenka. Bet kažkuriuo metu supratome, kad atėjo laikas kurti savas tradicijas. Šiemet yra pirmosios Kūčios, kurias švęsime atskirai. Nors tai ne apie atskirtį, o apie kitokią patirtį. Mūsų dukrai prieš savaitę sukako 18 metų. Galbūt ne ilgai trukus jau jos vaikai važiuos pas mus... O mes dar neturime savo papročių... Kada, jei ne dabar juos pradėti kurti? Iš tiesų šiemet esame „pirmoje stadijoje“, – atvirai kalbėjo Nerijus.
Paklaustas, ko sau ir savo šeimai palinkėtų Šv. Kalėdų proga, vyras atsakė linkėjimu, kuris, anot jo, tinka visiems:
"Nuolatinis tuštumos, kažko trūkumo jausmas, kuris labai dažnai lydi visais skirtingais gyvenimo etapais, nepriklausomai pasiekto, turimo, iškovoto ar vėl prarasto yra geras startas, atramos taškas, pradedant savęs nuoširdžiai klausti ir bandant suprasti apie ką yra šis mano gyvenimas? Kas yra toji tuštuma, nuo kurios aš taip bėgu, pavargau? Ir ar tikrai, tai kur esu, ką darau, dariau yra būtent tai, ko ieškau, noriu... Ir kada gi pagaliau dings toji taip sunkiai pripažįstama vidinė kančia?
Tad šių Kūčių ir Šv. Kalėdų proga linkiu, kiekvienam, kuris supranta apie ką aš kalbu – pabusti. Pradžiai to pripažininimui, o paskui ir tikrajam atgimimui, o tai yra pilnatvei, kurios taip ilgai visi ieško."
