Tačiau būtent susidūrę su jais sutuoktiniai atrado prasmingą veiklą – Prienuose įkūrė vaikų dienos centrą „Aitvaro vaikai“, kuriame kasdien gali lankytis elgesio ir emocijų sutrikimų turintys vaikai.
Kristinos teigimu, ši vieta – galimybė parodyti visiems, jog tokių vaikų yra visur, ne tik didmiesčiuose, kur jiems kur kas daugiau galimybių gauti reikalingą pagalbą, o tėvams – nors kuriam laikui turėti laiko sau, žinant, kad vaikais saugiai pasirūpins juos suprantantys žmonės.
Nerimas dėl antrojo sūnaus raidos užklupo gulint Santaros klinikose su pirmagimiu
„Kai sužinojome jauniausio sūnaus Ainiaus diagnozę (vidutinis, o vėliau – sunkus autizmas – past.), jautėmės, kad Prienuose esame tokie vieninteliai. Niekas čia apie tokius dalykus nekalba, visi tyli. Būtent todėl man norisi kalbėti – žinau, kaip tai svarbu“, – sakė Kristina.
Vyresniajam sūnui taip pat nustatytas raidos sutrikimas, jis turi disleksiją. Tačiau sutrikimai broliams netrukdo – abu daug laiko leidžia kartu, randa savo būdų bendrauti, nors Ainius nekalba.
„Ainius visada buvo labai ramus vaikas, daug šypsojosi ir juokėsi. Bet sulaukęs dvejų metų dar nereagavo į savo vardą... Todėl, kai su vyresnėliu buvome VUL Santaros klinikų Vaiko raidos klinikoje gydytojų klausinėjau ir apie antrą sūnų, pradėjau suprasti, kad pagal savo amžių jis atsilieka nuo bendraamžių. Tačiau gydytojai ramino, siūlė dar bent metus palaukti. Deja, po metų atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Ainiui – autizmas. Pirmiausia nustatė vidutinį, o dar po metų – sunkų. Tokia diagnozė liko iki šiol“, – sakė Kristina.
Ji pamena, kad išgirdus medikų patvirtinimą neleido sau palūžti – tikslas buvo kiek galima daugiau duoti vaikui.
„Stengiausi „neužsiciklinti“ ieškodama priežasčių, kodėl taip nutiko: dėl skiepų ar vaistų, ar dar kažko nėštumo metu. Žinojau, kad reikia kuo daugiau dirbti su vaiku, nes kuo daugiau „įdėsi“ iki 7 metų, tuo geriau vaikui bus. Apie savo savijautą tuo metu net negalvojau. Stengiausi maksimaliai daug dirbti su abiem vaikais – vežiojome į privačias terapijas. Bet tada atėjo kovidas ir kabinetai užsidarė. Kaip pamišusi namuose dirbau pati: prie stalo sodindavausi abu ir duodavau vienam vaikui vienokias, o kitam sūnui kitokias užduotis. Laimė, tada atsirado daug nuotolinių pamokų, iš kurių buvo galima daug žinių pasisemti. Tik reikėjo atsirinkti“, – prisiminimais pasidalino Prienuose gyvenanti Kristina.
Iki mokyklos Ainius lankė valstybinį darželį. Tačiau atėjus metui keliauti į priešmokyklinę klasę, šeima nusprendė, jog mokslus jis tęs specialiojoje mokykloje.
„Tuo metu turėjome savo verslą ir aš susimąsčiau, ką darysime toliau. Samdyti auklę Prienuose nebuvo įmanoma, ypač vaikui su autizmu. Kitas variantas – „uždaryti verslą“ ir būti su vaiku, nes kitaip neišeis. Visgi galiausiai ėmėme mąstyti apie tai, kad patys galėtume įkurti erdvę, kur ne tik mūsų vaikai galėtų ateiti po pamokų. Iš pradžių svarstėme įrengti sensorinį kambarį, kuriame dirbtume su pradinukais. Tam turėjau ir specialų pasiruošimą – įvairius mokymus lankiau nuo tada, kai vyresnėliui suėjo metai“, – pasakojo Kristina, šiuo metu Kauno kolegijoje studijuojanti socialinį darbą.
Tačiau sulaukusi palaikymo iš kitų moterų, jau dirbančių šioje srityje, prieniškė suprato, jog gali daugiau – taip daugiau nei prieš 2,5 metų atsirado dienos centras „Aitvaro vaikai“. Pavadinime, pasak Kristinos vyro Mindaugo, užkoduota daug: „Aitvaras, kaip ir kaukai, yra tokia mistinė būtybė – ji yra, bet jos niekas nemato. Mūsų vaikų irgi – nemato arba nenori matyti.“
„Kas daro, tas padaro“
Ši frazė dažnai skambėjo sutuoktinių galvoje, vystant pasirinktą veiklą. Kristina neslepia, kad ypač sunku buvo ieškoti finansavimo – neįpratę kitų prašyti pagalbos, paramos, jie turėjo save įtikinėti, jog to reikia ne jiems, bet visiems centro lankytojams. Mokslo metais centrą vaikai gali lankyti kasdien darbo dienomis. Duris jis atveria 14 val., o užsidaro, kai išeina paskutinis vaikas. Kai kurie iš tiesų linkę užsibūti. Lankymas ir veiklos yra nemokamos – Kristina ir Mindaugas supranta, kiek šeimai kainuoja išlaikyti specialiųjų poreikių turintį vaiką.
Vaikams ir jaunuoliams centras atviras ir vasarą. Tiesa, šiuo metu jų mažiau. Mokslo metais centre nuolat zuja keliolika įvairaus amžiaus mokinukų. Skiriasi ne tik jų amžius, bet ir emocinė būsena, elgesys. Todėl, anot Kristinos, neskubama naujokų užimti veiklomis – dažnam vaikui reikia pirmiausia įprasti prie aplinkos, žmonių.
„Visokių vaikų ateina: vienam nepatinka garsai – vos išgirdęs kitus vaikus dainuojant, jis ima rėkti, nes tik taip sugeba išreikšti emocijas. Tada dainuojanti mergaitė klausia, kodėl jis rėkia? Aiškinu, kad žodžiais vaikas negali pasakyti, ką jaučia. Ieškom abiem tinkamų sprendimų. Yra tokių, kurie bendrauja tik kortelėmis, kiti kalba. Bet visi randa savų būdų susikalbėti“, – pasakojo Kristina.
Centre vaikai gali paruošti namų darbus. Pasak Kristinos, dažnas taip ir daro – išsirenka žmogų, su kuriuo mokysis, pvz., matematikos, o su kuo – lietuvių kalbos. „Tačiau aš tėvams akcentuoju, kad tai nėra mano svarbiausias tikslas – jei vaikas norės, ruošime, bet jei jausis po mokyklos pavargęs, aš jo neversiu. Man svarbiausia, kad jis pailsėtų ir gerai jaustųsi“, – pabrėžė dviejų sūnų mama ir vaikų dienos centro „Aitvaro vaikai“ įkūrėja.
Daugumą dalykų jie pasidaro savo rankomis kartu su vyru. Dirbti su vaikais padeda ir samdomas darbuotojas. Tačiau dėl lėšų stygiaus jų kaita buvo didelė. Ateityje, anot Kristinos, ji sieks, kad to pavyktų išvengti – pagalba nuolat labai reikalinga. Ypač dabar, kai Kristina iš visų jėgų bando įveikti onkologinę ligą.
Dar vienas išbandymas – krūties vėžys, o stiprybė – šeima
Krūties vėžys, II stadija. Tokią diagnozę ji išgirdo pernai rudenį. Per tą laiką jau spėjo gauti 16 chemoterapijos kursų. Dar laukia operacija, kuri numatyta rugpjūčio viduryje.
„Artimieji galbūt sunkiau sureagavo į mano ligą. Man pačiai labai padėjo mokslai, tarp kurių buvo ir daug psichologijos. Buvo kursas apie tai, kaip žmonės reaguoja, sužinoję, kad serga sunkia liga, ir kaip reaguoja jų artimieji. Manau, dėl to man buvo lengviau išbūti savo artimųjų reakcijas, nerimą dėl manęs..“ – pasakodama tai pravirko pašnekovė.
Anot jos, liga tik patvirtino, ką ji ir žinojo – didžiausia stiprybė yra šeima. Artimieji ją visur ir visada palaiko.
„Pamenu, tada, kai ruošėmės atidaryti vaikų dienos centrą, skambinau krikšto tėtei į Daniją, kur jis dirba. Buvo penktadienis. Sakau: „Mes pirmadienį turime pradėti dirbti, bet aš neturiu nė vieno stalo ir nė vienos kėdės...“ Jis iškart man pervedė pinigų ir liepė važiuoti nusipirkti. Ir taip dažnai – visi ir visada palaikė“, – artimųjų palaikymu džiaugėsi moteris.
Kristinos vyras Mindaugas pasakojo, kad didžiulis atsakomybės jausmas ir rūpestis dėl vaikų dienos centro iš dalies padeda sveikti žmonai: „Būdavo, grįžta po chemoterapijos. Atsigauna ir nakčia (nes tuomet geriausiai jausdavosi) sėda tvarkyti dokumentų.“
Kristina sako suprantanti, kad atgauti fizines jėgas prireiks laiko. Tačiau juokauja: „Mano darbas dėkingas – galiu prisėsti, prigulti su vaikais. Problemų nėra.“
Ji sako sulaukianti nepažįstamų moterų skambučių – tokių, kurios taip pat kovoja su sunkia liga: „Mindaugui kartais sakau, kad gal ir ši liga man skirta ne veltui – gal po kažkiek metų kils mintis kažką padaryti Prienuose ir šioje srityje. Galvoju, kad kiekviena patirtis mums skiriama ne be reikalo.“
