Enei Kukk iš Pernu pirmą kartą vėžys buvo diagnozuotas prieš 2016-ųjų Kalėdas, pradėjus tirtis dėl skausmų, kurių niekas negalėjo paaiškinti, rašo postimees.ee.
„Tai nebuvo panašu į įprastą skausmą. Greičiau pavargdavau, lengviau susierzindavau, jaučiau pulsuojantį skausmą pilvo apačioje. Kraujas buvo geras, bet vieną dieną aš susmukau“, – apie nieko įtartino iš pradžių nerodžiusias patikras kalbėjo moteris, prisiminusi, kaip pradėjo blogėti.
Gydytojai manė, kad tai gali būti nerimo sutrikimas, sukeltas ilgos nežinios dėl to, kad diagnostika nedavė aiškių atsakymų. Kartą moteriai išėjus į darbą teko lėkti į skubios pagalbos skyrių. Iš jos gimdos kaklelio buvo paimta daugiau mėginių, atlikta biopsija, po kelių dienų laukti atsakymų moteris išsiųsta namo. „Šeimos gydytojas pasakė, kad esu dažniausiai tiriamas žmogus Pernu mieste. Kad esu visiškai sveika“, – prisiminė moteris.
Šeimos gydytojas pasakė, kad esu dažniausiai tiriamas žmogus Pernu mieste.
Visi Enės tyrimai buvo matomi ligoninės sistemoje, bet niekas jos nenusiuntė pas onkologą. Galiausiai ji pasakė gydytojams, kad niekur neis, kol negaus normalaus atsakymo. Buvo paimti nauji mėginiai ir išsiųsti į Taliną. Vėliau moteris ėmė suprasti, kad greičiausiai jai onkologinė liga. „Skaitydama dokumentus namuose, supratau, kad kažkas negerai. Pradėjau suprasti, kad tai vėžys. Tai buvo šokas“, – prisimena ji.
Nežinojimas mane varė iš proto
Ene nuvyko pas ginekologą į Šiaurės Estijos regioninę ligoninę (PERH) Taline. „Jis vėl paėmė visus mėginius. Sakė, kad kažkas yra, bet tiksliai nežinojo, kas. Supratau, kad negali žinoti, kol neatliksi išsamaus tyrimo, nes kiekvienas organizmas yra skirtingas: gydytojai lygina atvejus iš viso pasaulio, ieško panašių atvejų. Visa tai užtruko, bet galiausiai priėjome prie išvados“, – prisimena Ene.
Taline atsakymą davė PET tyrimas (pozitronų emisijos tomografija, – red.), diagnozė buvo rimta, o gydytojas pasakė, kad nieko daugiau negali padaryti.
Ene susmuko, daug verkė. „Vėliau paaiškėjo, kad nors vienas medikas mano, kad nieko neįmanoma padaryti, kitas gali padaryti. Aš gyvenau 18 dienų žinodama, kad tai bus mano paskutinės Kalėdos!“ – prisiminė moteris.
Kai gydytojų taryba susirinko aptarti jos atvejo, Ene buvo netekusi savitvardos, bet tą akimirką įėjo radiacinis onkologas. „Neverk, pasveiksi. Dirbsime kartu. Tai buvo labai svarbi akimirka: jis tai pasakė taip, kad užsidegiau noru gyventi“, – Ene vis dar prisimena padrąsinančius gydytojo žodžius.
Kai Ene tą niūrią sausio dieną išėjo pro gydymo įstaigos duris, akimirkai nušvito saulė. „Supratau, kad priimsiu viską, kas man bus paskirta“, – sako ji.
Enei buvo paskirta spindulinė terapija. Vėliau paaiškėjo, kad, be spindulinės terapijos, reikės ir chemoterapijos. „Norėjome padaryti viską, kas įmanoma. Niekas nenori, kad tektų dar kartą gydytis“, – aiškina Ene.
Deja, chemoterapija su spinduliniu terapija Enės organizmui netiko: ji susmuko ir dėl dehidratacijos buvo nuvežta į skubios pagalbos skyrių. Chemoterapiją teko nutraukti. „Pirmasis chemoterapijos seansas mane visiškai išsekino. Buvau kaip lavonas, net nespėjau apsivilkti palto. Pradėjau verkti, nes atrodė, kad nepasveiksiu, nes mano kūnas neatlaikė gydymo“, – prisipažįsta ji.
Gydytojai nusprendė tęsti tik spindulinį gydymą, tad Ene 25 dienas iš eilės rytais vykdavo į klinikas. Gydymas buvo varginantis ir sekinantis. Galiausiai moteris įveikė ligą ir visiškai pakeitė požiūrį į gyvenimą.
Stebėjimas ir nuolatinė baimė
Ene buvo stebima penkerius metus. Kas šešis mėnesius buvo atliekama apžiūra, ne kartą buvo imami audinių mėginiai. „Baimė išliko. Baimė, kad tai gali atsinaujinti... Žinojau, kad neturėčiau taip galvoti, bet nieko negalėjau padaryti“, – pripažino ji.
2019 m. Ene pakeitė darbą ir pradėjo dirbti. Penkeri metai prabėgo be jokių rūpesčių, o koronaviruso metu jos stebėjimo laikotarpis baigėsi. Emociškai ji sugebėjo save įtikinti, kad liga jau visam laikui praeityje. „Baimė išnyko. Maniau, kad praėjo penkeri metai ir dabar jau tikrai nepasikartos. Tačiau nesijaudinti galėjau tik vienerius metus“, – sako Ene.
Praėjusiais metais po dar vienos darbo kelionės jūroje moteris pajuto pažįstamą kūno nuovargį, bet nekreipė į tai daug dėmesio. Manė, kad tai susiję su darbu, tačiau aiškumo įnešė kelionė su drauge į Atėnus: „Jaučiausi bjauriai pavargusi. Nebenorėjau nieko daryti. Jausmas buvo pažįstamas – man taip jau buvo nutikę anksčiau.“ Ene pajuokavo savo draugei: „Manau, kad vėl sergu vėžiu!“
Tačiau mintis greitai pasimiršo. Tada atsirado cistito simptomai ir šeimos gydytojas išrašė antibiotikų. Uždegimas išnyko, bet bloga savijauta liko.
Mamografijos autobusas išgelbėjo
Grįžusi iš atostogų, moteris ėmė ieškojo tinkamo mediko, nes jos gydytojas Taline atostogavo. Jai buvo patarta vykti į Pernu. Ene pasirinko privatų gydytoją. „Jau buvau labai tikra, kad vėžys atsinaujino, kraujavau. Gydytojas paėmė biopsiją, kad išsiųstų į Taliną. Sakė, kad jei kas nors bus, paskambins“, – pasakojo Ene.
Kai Ene, grįždama namo iš gydytojo, ėjo pro prekybos centrą, jos kelyje sustojo autobusiukas, siūlantis prevencinę mamografiją. Prie durų stovėjusi moteris paklausė jos gimimo metų, o tada paklausė, ar ji jau pasitikrinusi. „Nesitikrinau, metai tiko, o ji iš karto pasiūlė ateiti. Niekas man iki to laiko neieškojo krūties vėžio, buvau tikra, kad jo ir negali būti“, – prisiminė pašnekovė.
Kaip gyvenimas gali būti toks neteisingas?
Po kelių savaičių, kai ji jau grįžo į darbą laive, atėjo laiškas: „Turite grįžti“. Tada ją apėmė panika. Jai teko vykti į mamografijos kliniką pasitikrinti. Ene galvoje sukosi tik viena mintis: to negali būti. Bendradarbiai ją guodė sakydami, kad pusė moterų dėl visa ko gavo tokius laiškus.
„Bet kai gydytojai pažiūrėjo į mano krūtinės ląstos nuotrauką, pamačiau jų akis. Dabar galiu tai nuskaityti. Jie pasakė: čia tikrai kažkas yra“, – sako ji.
Po to, kai paaiškėjo skaudi tiesa – antras vėžys, moteris palūžo. „Kaip gyvenimas gali būti toks neteisingas?“ – jis vis dar nesupranta. Pirmiausia jis paskambino mamai ir vyresnei dukrai.
Tada prasidėjo naujas operacijų etapas: gydytojai suplanavo operaciją. Pirmiausia jie svarstė krūties pašalinimą ir chemoterapijos poreikį. Laimei, krūtis liko, nes navikas buvo šone ir tai leido taikyti konservatyvų gydymą. „Gerai, kad galėjau iš karto grįžti namo. Buvimas ligoninėje su kitais vėžiu sergančiais pacientais man buvo sunkus išbandymas“ – atsidūsta Ene.
Enei buvo paskirtas dar vienas spindulinės terapijos kursas, šį kartą 15 kartų.
Po operacijos ji nuėjo pas gydytoją, kad patikslintų gydymo planą. „Gydytojas paklausė, ar sutinku su chemoterapijos gydymu – sutikau. Tada buvo nuspręsta audinio gabalėlį išsiųsti į Nyderlandus, kur bus atlikta speciali analizė, siekiant nustatyti, ar chemoterapija apskritai reikalinga“, – sako Ene.
Buvo sunku laukti atsakymo. Ene verkė ir kelias naktis nemiegojo. „Bandžiau save įtikinti, kad šį kartą bus lengviau, bet giliai širdyje buvau siaubingai išsigandusi“, – atviravo moteris.
Kai ji nuėjo pas chemoterapijos gydytoją, sužinojo, kad chemoterapijos nereikės ir bus tęsiamas spindulinis gydymas.
Po kurio laiko buvo atliktas dar vienas tyrimas. „Laukimas vargino, tampė nervus ta nuolatinė nežinomybė...“ – sako Ene, tačiau laukti buvo verta. Moteris dar kartą išgirdo, kad įveikė ligą.
Pasak Ene, jos didžiausia stiprybė buvo tai, kad galėjo dirbti. „Jūroje aš visiškai pasineriu į savo vaidmenį: turiu komandą, turiu būti susikaupusi, negaliu tiesiog verkti kampe. Aišku, taip pat ir vaikai bei keli artimi draugai“, – tikino Ene.
Pirmasis vėžys išmokė mane gyventi
Dabar Ene supranta, kad pirmasis vėžys atėjo tam, kad ją pamokytų, ir už tai net yra dėkinga. Liga labai pakeitė ją kaip asmenybę. „Kai supranti, kad galbūt gyventi liko nedaug, tada ir pradedi iš tikrųjų gyventi“, – vertina ji žvelgdama atgal.
Prieš ligą ji daugelį dalykų laikė savaime suprantamais – ar vaikų mokslą, ar darbą, ar kitą rutiną. „Mes buvome kaip voverės rate. Dabar mūsų gyvenime atsirado anūkas, randu daugiau laiko savo artimiesiems. Dažniau lankau mamą. Mes daugiau būname kartu“, – sako Ene.
„Nebepykstu dėl smulkmenų. Nebekeikiu vyriausybės“, – juokiasi ji.
Šiuo metu Ene aktyviai dalyvauja keliose paramos grupėse, skirtose vėžiu sergantiems žmonėms, kur jie dalijasi patirtimi ir duoda vieni kitiems patarimų. Ji žino, kaip svarbu laiku pasitikrinti. „Sunkūs atvejai pasitaiko tiems, kurie neatvyksta pasitikrinti, nors ši procedūra yra visiškai neskausminga, paprasta ir gelbsti gyvybę. Visi turėtų nueiti! Vėžys yra rimta liga“, – Ene ragina žmones pasitikrinti.
