Ir draugas buvo teisus. Iš visų Lietuvoje sudaromų santuokų, 85 proc. atvejų moteris ima vyro pavardę. Vos keli tūkstančiai moterų kasmet po vedybų lieka su savo pavarde. Užsienyje daugumoje šalių situacija panaši: JAV 70 proc. moterų keičia pavardę, Britanijoje 85 %. Norvegijoje, kur moterų emancipacija pažengus, virš 40 % moterų pavardę išlaiko ir tik 26 proc. ima vyro, nepasilikdamos savos bent per brūkšnelį.
Kadangi gyvenam paternalistinės tradicijos inercijoj, galvojau pasidairyt į tos pačios lyties santuokas ir jų pavardes. Dauguma jų – sudaro partnerystę ir lieka su savo pavarde. Klausinėjau savo gėjų draugų, ar tai apskritai klausimas jų bendruomenėje. Jie sako, kad šiaip neranda kriterijų, pagal ką galėtų nutarti, kieno pavardė svarbesnė, nes abu juk ateina kaip lygiaverčiai partneriai. O tada juokauja, kad dar galima rinktis pavardę pagal tai, kieno tėvas mažiau homofobas. Arba kaip tik atvirkščiai.
Harvardo vykdyta mokslinė studija apie pavardžių keitimą pateikia dvi išvadas. Moterys, kurios tuokiasi vėliau savo gyvenime, keičia pavardę rečiau nei tos, kurios teka ankstyvam amžiuje. Labiausiai dėl to, kad jau yra stipriau prisirišusios prie savo identiteto. Antroji išvada irgi lengvai nuspėjama – moterys, kurios padarė sėkmingą profesinę karjerą, rečiau keičia pavardę, nes jų pavardė jau turi stiprias pozityvias asociacijas, t.y. jau turi užsiaugintą savo vardo brand’ą. Bendrai, daugumoje šalių pastebima koreliacija tarp išsilavinimo ir pavardės nekeitimo.
Žinau, kad visi kartoja: „bet gi čia tokia tradicija“. Na, tradicija savaime nėra argumentas, tai tik būdas, kaip darėme dalykus anksčiau – nebūtinai moralinis kompasas. Kai vyko kova dėl moterų teisės balsuoti – irgi buvo kartojama, kad tradicija yra, kad tik vyrai balsuoja. Bet keičiasi laikai, iš naujo įsivertinam, kurias tradicijas pasiliekam, o kas nebepritinka naujam laikui. O ir šita tradicija ateina iš viduramžių, kai pavardės keitimas ateidavo su legaliu moters priklausomybės perkėlimu iš tėvo būsimam vyrui. Legal death dar vadindavo šitą tradiciją.
Man asmeniškai visad pavardės keitimas reiškė, kad partnerio šeimos vardas svarbesnis nei mano šeimos. Subtilus uždominavimas mano šaknų. Kadangi ištraukiau gyvenime nuostabių tėvų kortą – man nepaprastai sunku būtų atsisveikint su pavarde. Nes man ji turi pačias šilčiausias asociacijas. Nes mano sesė su šita pačia pavarde. Net suvokt negaliu, kad su sese nebūtumėm Koncevičiūtės abi. Bet suvokiu, kad ne visiems jų pavardė primena švelniausią vaikystę ir besąlygišką meilę.
Kol jums parašau tekstą, paprastai ilgai vykdau nuolatinę fokus grupę su žmonėmis aplink. Keliu norimą temą ir gaudau aplinkinių perspektyvas. Su pavardžių klausimu dariau taip pat. Nebuvau nustebus, kad dauguma moterų sako, kad apie tai išvis nesusimąstė. Atidavė tą pavardę negalvodamos. Neoverthinkino. Na, bet visad sunku nubrėžt ribą, kur jau overthinkinimas, o kur underthinkinimas.
Moterys, paklaustos apie pavardės keitimą, paprastai nepatogiai vartosi ir sako: „ai bet ar čia labai svarbu?“. Pabandykit pasiūlyt vyrui jūsų šeimos pavardę paimti, ir pamatysit, ar „labai svarbu čia“. Daug vyrų žinau, kurie užsitrigerina, kad partnerė neima jų pavardės. Lyg jis mažiau vyras dėl to. Juokingi man jie. Bet tai gerai parodo, kad vyrai šitą simbolizmą giliai suvokia.
Atsižvelgiant, kad statistiškai pusė santuokų išyra, o KETVIRTADALIS vyrų po skyrybų su vaikais kontaktą nutraukia ir nesirūpina nei finansiškai nei kitaip – man tiesiog natūraliai kyla klausimas, kaip tos moterys jaučiasi augindamos vaikus su vyro, kuris tebuvo spermos donoras, pavarde? Ar vaikui duotum spermos donoro pavardę? Ar apskritai teisinga tęst tokio neatsakingo vyro liniją? Bet ketvirtadalis sugriuvusių šeimų būtent taip ir gyvena. Keista, kai tikrai susimąstai.
Merginos dar mėgsta kartoti, kad „na, bet tai mes kuriame šeimos vienetą“. Gerai, pagalvokim verslo pasaulio terminais. Mergers and acquisitions. Kai darai mergerį – dviejų lygių partnerių susijungimą – atsiranda naujas bendras pavadinimas – dažniausiai per brūkšnelį. Kai darai acquisition – mažesnioji įmonė ateina po didžiosios pavadinimu. Viskas apie galios balansą. Tai ką prie altoriaus darysit? Mergerį ar vyras darys acquisition?
Svarbus momentas, kad one and only partnerio modelis atgyveno.
Vyresnių draugų amžiaus kategorijoj kaip tik prasideda skyrybų ir antrų vedybų banga. Matau, kaip mikliai moterys atsikeitinėja pavardes į mergautines. Ir galvoju, kam reikia viso šito žaidimo. Ką reikėjo Stonkuvienei daryt?
Situacija šiaip sau, ypač kai jau ir antra moteris su tokia pat pavarde atsiranda. Jau visi tave žino kaip Stonkuvienę, nors čia gal mažiausiai kaip norėtum būt vadinama šiandien pasikeitus aplinkybėms? Vardas su referencija į praeitį, kuri jau nebūtinai aktuali. Faina, kad vyrams šitų identiteto virsmų žaidimų žaist nereikia. Gimei su viena pavarde ir numirsi. Tik moteris ja pažymėsi.
Suprantu visas, kurios keitėsi pavardes prieš 20 metų. Net 10 metų. Kosėjam čia mes nuo patriarchato dar ir šiandien. Bet kiek 40+ moterų man sako, kad gailisi, jog pasikeitė pavardę, tiesiog tokie buvo laikai. Ir kaip šiandien tekėdamos tikrai nesikeistų. Kiek jų išsiskyrusios, bet su vyrų pavardėm gyvena, nes su jomis personal brands užaugino, o dabar sėdi, laukia, kol vyrai su jaunesnėm apsives ir dar po vieną moterį su ta pavarde bus. Kombinacija dažniausiai tokia, kad pirma žmona su -ienė buvo, tai antra su -ė bus.
Svarbus momentas, kad one and only partnerio modelis atgyveno. Mažai kas iš mūsų nugyvensim su vienu partneriu. Gyvenimas ilgėja, tempas intensyvėja, skyrybų skaičius auga, tendencija, kad kelis partnerius turėsim per gyvenimą – akivaizdi.
Kai pavardę 4 kartus keitei, ar pati nepradedi painiotis, kas tu?
Laikas priimti, kad amžina meilė labiau standartinis Holivudo scriptas negu mūsų realybė. Romantiniai partneriai yra tik chapteriai mūsų gyvenime. „Bet kaip tu taip gali sakyt?“ – sako man draugas, kuris jau trečioje savo santuokoje. Nu vat taip. Žmonių su dviem ar trim santuokom jau dabar tūkstančiai ir neatrodo keista. Bet pavardes vis tiek moterys nusiteikusios pirmyn atgal keitinėtis. Kai pavardę 4 kartus keitei, ar pati nepradedi painiotis, kas tu?
Aš visada pasidžiaugiu, kai pamatau, kad moteris ištekėjo ir su savo pavarde liko. Ekstra pagarbos taškai. Bona Sforza nuožmiai liko Sforza. Anna Wintour – dukart tekėjo ir skyrėsi, bet nežaidė pavardžių žaidimų ir buvo Wintour. Meryl Streep – irgi. Serena Williams liko Serena Williams. Hannah Arendt liko Hannah Arendt.
Beyonce Knowles tapo Beyonce Knowles-Carter. Salma Hayek tapo Salma Hayek-Pinault. Nors pažįstu moterų, kurias labai gerbiu, su pakeistom pavardėm, bet vis tiek linkstu prie išvados, kad kietos moterys pavardės nepameta, nes giliai žino, kas jos tokios yra.
„Tai labai ilga ta mano pavardė su brūkšneliu bus, labai gaišiu laiką rašydama“. Aha, aha. Labai daug sekundžių gyvenimo sugaiši. Ypač su autofill funkcijom šiandien. Labai svarbios tos sekundės, svarbesnės nei tavo šeimos simbolis. Ir kaip dviveidiška vis tik matyt, kaip su ta nauja pavarde pristato, kaip čia joms svarbus naujos šeimos projektas. Bet jei tokia vertybė tau šeima, tai kaip tą pirmą šeimą taip paleidi lengvai? Kurie tave 20 metų augino? Tik dėl tingėjimo sekundę ilgiau rašyti?
„Bet aš čia garbę tokią vyrui padarau, kad jo pavardę paimu“. Nežinau, gal priklauso, kaip save suvoki? Man atrodo brūkšnelis jau yra labai didelė garbė. O kaip tada su garbe žmonėms prieš tave, dėl kurių esi?
Prosenelį už politines pažiūras užmušė KGB kalėjime. Senelį 13-ikos metų ištrėmė į Sibirą, po daug metų sugrįžęs vis tiek buvo nesulaužyta siela – ir toliau už Lietuvą ir laisvę kovojo, ir su meile mus augino. Tada tėvai be pinigų ir su visa pasaulio meile mus su sese užaugino jaunoj Lietuvoj, nebuvo lengvas tas gyvenimas. Ir aš tokia dabar: „įsimylėjau vyrą tokį, aš jam garbę padaryt noriu jo pavardę paimdama“. Tikimybė, kad kartu gyvensim už 10 metų – 50/50. Gal vis tik brūkšnelis ir taip didelė garbė šitoj lygty?
Buvo, kas sakė, kad vis tiek ne feministinė pavardė tavo mergautinė, nes ją iš kito vyro gavai – tėčio. Bet negali iš niekur prasidėti. Vis tik klausimas geras – tai kodėl tėčio? Kodėl ne tėčio ir mamos? Vaikas gi abiejų, kodėl pavardė tik vieno? Pagalvojat, kad 9 mėnesius išnešiojai savyje vaiką ir jį kito žmogaus pavarde vadini? Ir dar 50\50 šansas, kad nebebūsi su šiuo žmogum? Įsivaizduojat, Serena Williams dukros neturi mamos pavardės? Suprantu, kad ir tėvo puiki pavardė – Ohanian (Reddit įkūrėjas), bet vis tiek – esi Serenos Williams dukra ir nesi Williams? Kas čia per pasaulis.
Esi Serenos Williams dukra ir nesi Williams? Kas čia per pasaulis.
Vieni draugai yra sutarę taip, kad visos šeimoje gimstančios mergaitės gauna mamos pavardę, o berniukai – tėčio. Jiems pavyko, kad abi pavardės toliau gyvena. Gražu, bet loterija. Draugas iškėlė mintį, kad Lietuvoj apskritai mažai suvokimo apie savo pavardės linijas. Juokiamės, kiek čia išvis tų žymių garbių pavardžių šiandien pas mus? Tik Landsbergiai į galvą šauna. Tiesiog nemąstome toje kategorijoje. O debatas vis pasisuka apie patogumą oro uoste ir buitį – gal tiek tada ta pavardė ir verta? Patiems jau čia nuspręst.
Tarsi ispanai išsprendžia šitą situaciją, nes gauni ir mamos, ir tėčio pavardę. Bet su laiku vis tiek kažkieno nusimeta, nes pavardžių pasidaro per daug. Ir dažniausiai pametamos pavardės iš mamos linijos. Klausinėjau savo ispanų ir meksikiečių kolegų, kurie po 4 pavardes turi, bet tik dvi preferuoja – koks pasirinkimo kriterijus? Sako šiaip vis tiek dažnai laimi tėčio pavardės, bet dažnai būna, kad tiesiog iš to rinkinio pasirenki labiau patinkančias / žymesnes / gražesnes. Būna, kas sąmoningai mamos pasirenka, nes mama viena užaugino. Arba pagal tai, kuri pusė giminės artimesnė.
Bet įsivaizduojat, koks čia įdomus žaidimas prasidėtų? Jei sąmoningai rinktumeis pavardes iš visų galimų? Aš būčiau Koncevičiūtė-Misiūnaitė. Norėčiau pasilikt vieną. Aha. Kurios nusikratyt? O kurią rašyt pirmą? Tada pradedi galvot, o kuri giminė man labiau patinka, su kuria labiau identifikuojuos? Mamos ar tėčio? Kokie gilūs pamąstymai. Opa, iškart konfliktas giminės baliuje. Man pasisekė, kad aš ir iš 4 pavardžių galimų vis tiek Koncevičiūtę būčiau ėmus. Bet keblumas toks, kad gauni, ką gauni, kai vaikas būni. Iki kol užaugi ir susiformuoji – jau būni ilgą kelią nuėjęs su tokia pavarde, kokią gavai. Dėl to atsakingai vaikui reikia duot ne tik vardą, bet ir pavardę.
Pavardė yra prekinis ženklas – nešiojasi su savimi daug įsisąmonintų ir neįsisąmonintų asociacijų. Kiekvienam iš mūsų šitas klausimas iškyla labai skirtingų aplinkybių ir ryšių kontekste. Kažkas užaugo šeimoj, kurioje buvo labai mylintis tėtis, kažkas užaugo su visą buitį ir finansus ant savo pečių tempiančia čempione mama. Vieni nori šeimos liniją tęsti, kiti nukirsti ir pradėti iš naujo. Ir tikrai įgalinantis žingsnis tada yra tą pavardę pakeisti. Bet labai kviečiu reflektuoti ir šiuos simbolizmus gyvenime padaryti pagal širdį, o ne iš inercijos.
Ir visad kontekstui prisiminkim, kaip nuostabiai Giedrė dainuoja:
„Jei Dievui būtų gimusi dukra, ar pavardė Dievaitė būtų?
O jei ištekėjus pasikeistų ją, ar giminės plačios jau būtų pabaiga?
Deja deja, deja deja,
bet Dievui negimė dukra.“
Pasidalinkite su moterimis, kurios šiemet tuokiasi.
