Sekite 15min Google
„Asmeniškai aš ramiai reaguoju. Stengiuosi nepanikuoti, žinau, ką darysiu tokiu atveju, žinau, kur eisiu ir kur bus mano vieta – ligoninėje. Jei galėsiu, padėsiu ne tik ligoninėje, bet ir kitur. Žinau, kad stengsiuosi padėti ir darysiu tai, ką moku, todėl panikos nėra. Neramu tik dėl vaikų, tėvų“, – 15min sakė Vilma, priėmusi žurnalistus besibaigiant darbo dienai Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje.
Moteris kartu su sutuoktiniu augina du sūnus. Gydytoja ir jos vyras antrus metus priklauso Šaulių sąjungai – čia semiasi žinių ir mokosi pasirengimo galimai krizei. Būta pokalbio ir su dviem atžalomis.
„Šeimoje buvo pokalbis, kad niekur nesiruošiame bėgti, liksime čia, juk viską lemia žmonės ir jų atsidavimas, pagalba vieni kitiems. Visgi turime du sūnus: vienas – suaugęs, kitas – paauglys.
Šeimoje buvo pokalbis, kad niekur nesiruošiame bėgti, liksime čia, juk viską lemia žmonės ir jų atsidavimas, pagalba vieni kitiems.
Norėtųsi juos apsaugoti. Vis dėlto jie irgi griežtai atsisako palikti Lietuvą, esant dienai X – nori likti su mumis. Todėl bandome šnekinti, kad stotų į šaulius, išmoktų, pavyzdžiui, valdyti dronus, kitų taktinių ir išgyvenimo dalykų“, – teigia šaulė ir medikė.
Kuo skiriasi įprasta medicina nuo taktinės?
Šaulių sąjungoje, kurios MED būriui priklauso, Vilma sako gavusi labai daug naudingų žinių.
Instruktoriai suteikė daug naudingų medicininių žinių – mat nukentėjusiųjų apžiūra ir gydymas karo sąlygomis skiriasi nuo darbo ligoninėje, esant taikai.
„Ta taktinė medicina yra visai kitokia. Turbūt iš kitų sričių atėjusius žmones ne medikus lengviau išmokyti, nei medikus permokyti. Ligoninėje apžiūra, diagnozės nustatymas ir gydymas kardinaliai skiriasi nuo taktinės medicinos. Ligoninėje tu turi visas priemones ir galimybes ištirti žmogų, suteikti reikiamą pagalbą ir gydymą.
Ligoninėje apžiūra, diagnozės nustatymas ir gydymas kardinaliai skiriasi nuo taktinės medicinos.
O taktinėje medicinoje – tik stabilizuoji būklę elementariomis priemonėmis, dažnai net parankinėmis, o ir aplinka toli gražu neprimena ligoninės. Tad buvo ką veikti ir užtruko laiko persiorientuojant ir suprantant, kad negalima smulkmeniškai ištyrinėti ir viską padaryti taip, kaip čia, ligoninėje – nieko nepraleidžiant“, – lygina pašnekovė.
Nepamirštami mokymai
Ji mano, kad Šaulių sąjungoje įgytos žinios praverstų ir realioje krizėje. Juk karo metu gali būti apgadintos ligoninės, sutrikti įprastos darbo sąlygos, medikams tektų dirbti rūsiuose ar kitose tam nepritaikytose vietose.
„O ir pačiai išbandyti, ką reiškia kareiviška duona, įšokti į kareiviškus batus ir pajausti, ką išgyvena žmonės, kurie, esant reikalui, mus gins, už mus kovos, yra neįkainojama patirtis. Žinant, kokiomis sąlygomis ir kokia kaina tai bus daroma, dar labiau imi juos vertinti ir gerbti“, – sako ji.
Kartu su sutuoktiniu ji mokėsi, kaip išgyventi, maskuotis, slėptis ir veikti karo lauko sąlygomis.
„Mes su vyru buvome įstoję vos prieš tris dienas į Šaulių sąjungą – dar jokios patirties neturėjome, o mus nusiuntė į Taktinės medicinos kursus, kur dalyvavo šauliai su baziniu parengimu, taktikos žiniomis ir patirtimi. Mokėmės nukentėjusio būklės vertinimo, žaizdų tvarstymo, evakavimo iš mūšio lauko, ginklo valdymo įgūdžių. Į mišką ėjome, teikti pagalbą ir evakuoti nukentėjusiuosius reikėjo, užklupo lietus, kruša. Buvome visi kiaurai šlapi ir purvini.
Tik grįžus ir persirengus, po poros valandų prasidėjo kiti mokymai sporto salėje, trukę per naktį, visiškoje tamsoje, pasišviečiant tik raudonos spalvos žibintuvėliais, su garsia muzika, triukšmu, barikadomis ir kliūtimis. Tokiomis sąlygomis reikėjo rasti sužeistuosius, juos nutempti į saugią vietą, suteikti pagalbą ir evakuoti“, – atskleidė ji.
Vis dėlto moteris dėkinga už patirtį su žmonėmis, kurie savanoriškai rinkosi būti šauliais, kuriuos gali pažinti purvinus, pavargusius ar supykusius, tačiau itin vieningus, draugiškus ir motyvuojančius.
Sugėrusi į save šias pamokas, ji žino, kur eitų, ką darytų, esant dienai X, tačiau pripažįsta, kad niekas negali tiksliai žinoti, kaip pasielgtų tikro pavojaus akivaizdoje.
„Kaip sureaguosiu iš tiesų, nežinau – gal supanikuosiu, blaškysiuosi, gal būsiu ištikta šoko. Bet tikiuosi, kad išliksiu rami ir galėsiu padėti kitiems“, – viliasi Vilma.
