Pirmadienį – biure, savaitgalį – pratybose: šaulys, besimokantis gelbėti gyvybes

Nuo pirmadienio iki penktadienio Dominyko Jankevičiaus kasdienybė – projektų valdymas, pirkimų ir tiekimo procesai, rizikų vertinimas, komandų organizavimas ir sprendimai, už kuriuos tenka prisiimti atsakomybę. Daugiau nei 15 metų jis vadovauja komandoms, taip pat vysto savo verslą, kuriame susijungia visuomenės sveikatos žinios, projektų valdymo patirtis ir darbas su verslo subjektais.

Tačiau vakarais ir savaitgaliais D. Jankevičiaus kasdienybė pasikeičia.

Asmeninio arch. nuotr./Dominykas Jankevičius

Viena data, pakeitusi požiūrį

2022 metų vasario 24-oji daugeliui pakeitė požiūrį į saugumą. Ne išimtis – ir vienas Vilniaus 1040 medicinos šaulių kuopos narių. Tą rytą, prasidėjus rusijos karui prieš Ukrainą, D. Jankevičiui kilo labai paprastas, bet nepatogus klausimas: ką jis pats darytų, jeigu panaši situacija nutiktų Lietuvoje?

Pasirengimas baimės visiškai nepanaikina, bet padeda ją suvaldyti.

„Ką aš iš tikrųjų moku, kuo galėčiau būti naudingas, kaip galėčiau apsaugoti savo šeimą ir prisidėti prie to, kad svetimo kario kojos mūsų žemėje nebūtų?“ – prisimena šaulys.

Minčių prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos turėjo ir anksčiau, tačiau vis atsirasdavo priežasčių sprendimą atidėti. Karas Ukrainoje paskatino veikti.

Baigęs bazinį šaulio kursą, jis jau žinojo, kad nori ne tik būti šauliu, bet ir įgyti konkrečių praktinių gebėjimų, kurie galėtų būti naudingi realioje situacijoje. Pasirinko medicinos kuopą, nes medicina ir sveikatos sritis jam buvo artimos ir dėl turimo išsilavinimo.

„Atrodė natūralu savo žinias papildyti praktiniais gebėjimais, kurie realioje situacijoje gali padėti išgelbėti žmogaus gyvybę“, – sako D. Jankevičius.

Asmeninio arch. nuotr./Dominykas Jankevičius su kuopos nare

Pirmosios pratybos – nerimas ir netikėta pamoka

Pirmą kartą į medicinos šaulių kuopos pratybas jis atėjo nelabai žinodamas, ko tikėtis.

„Sunku pasakyti, ar buvo taip, kaip įsivaizdavau, kai iš tiesų net nežinojau, ką reikėtų įsivaizduoti“, – su šypsena prisimena šaulys.

Visgi, pirmosios pratybos išliko atmintyje iki šiol. Jos vyko Vilniuje ir buvo skirtos rezistenciniams veiksmams. Šauliai turėjo apsirengti civiliais drabužiais ir vykdyti įvairias praktines užduotis: įsirengti štabą ir medicinos pagalbos teikimo punktą, perduoti medicinos priemones, pergabenti sužeistąjį, surinkti papildomos informacijos – ir visa tai padaryti taip, kad jų neatpažintų tariamas priešas.

„Puikiai prisimenu, kiek tada buvo nerimo ir nežinojimo. Atrodė, kad stengdamasis elgtis kuo natūraliau, iš tikrųjų elgiuosi kaip tik nenatūraliai. Stresas darė savo, todėl netrūko ir klaidų. Vieną iš užduočių atlikau taip, kad dalį informacijos perdaviau žmogui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo „priešo“ pajėgų atstovas. Priešas pasirodė klastingas, gerai pasiruošęs ir, skirtingai nei aš tuo metu, puikiai žinojo, ką daro“, – įspūdžiais dalinasi medicinos šaulių kuopos narys.

Pirmosios pratybos aiškiai parodė, kiek dar reikia mokytis. Teorinių žinių nepakanka – reikia gebėti jas pritaikyti itin sudėtingomis, neapibrėžtomis ir nuolat besikeičiančiomis sąlygomis. Šiandien jo mokymų sąraše – ginklo valdymas, pirmoji pagalba mūšio lauke, ryšiai, taktika, operacijų planavimas, vaistai ir daugybė kitų dalykų.

„Pats esu medicininės evakuacijos būrio specialistas, todėl prasidėjus aktyviai pratybų daliai labai greitai įsijungia tai, ką vadiname raumenų atmintimi. Tai, ką mokomės darbo dienų vakarais ir savaitgaliais, reikia pritaikyti praktiškai: tamsioje mikroautobuso kabinoje, triukšme, važiuojant nelygiu keliu, kai aplinkui daug įtampos, o tariamas „pacientas“ gali rėkti, netekti sąmonės ar jo būklė staiga pablogėti.

Asmeninio arch. nuotr./Šaulių pratybos

Mano užduotis tokiu momentu gana paprasta tik žodžiais: įvertinti sužeistojo būklę, suteikti reikalingą pagalbą, stabilizuoti jį ir saugiai perduoti kitam medicinos pagalbos lygiui. Praktikoje tai reiškia, kad visas anksčiau išmoktas žinias turiu sugebėti pritaikyti greitai, tiksliai ir patiriant stresą“, – pasakoja D. Jankevičius.

Todėl šauliai treniruojasi sąmoningai kurdami nepatogias sąlygas: pasileidžia garsiai muziką, dirba tamsoje, naudoja mirksinčias šviesas, aplinkui žmonės rėkia ir trukdo.

„Tikslas labai paprastas – kad streso metu nereikėtų galvoti, nuo ko pradėti, o galėtum susitelkti į žmogų, kuriam tuo metu reikia tavo pagalbos“, – patirtimi dalinasi medicinos šaulių kuopos narys.

Svarbi ne profesija, o komanda

Vilniaus 1040 medicinos šaulių kuopoje šiandien yra daugiau kaip 115 medicinos šaulių. Jie labai skirtingi pagal profesijas, patirtį ir gyvenimo istorijas. Kuopoje galima sutikti karo medikų, gydytojų, paramedikų, farmacininkų, odontologų, taip pat joje yra architektų, teisininkų, IT specialistų, psichologų, ekonomistų, verslininkų, mokslininkų, studentų ir kitų profesijų atstovų.

Asmeninio arch. nuotr./Šaulių pratybos

Dalis jų – moterys, dalis – vyrai. Tačiau per pratybas visi gali atsidurti vienodose sąlygose: miegoti ant kilimėlio ar karinėje lovoje, budėti naktį prie ryšio, nešti sunkų pacientą neštuvais, dalytis vandeniu ir palaikyti vieni kitus, kai sunku.

„Man atrodo, kad čia svarbiausia ne profesija ir ne žmogaus lytis, o motyvacija, noras mokytis ir gebėjimas būti komandos dalimi. Po kiekvienų pratybų analizuojame, kas pavyko, kur pritrūko žinių, pasirengimo ar tarpusavio susikalbėjimo“, – pasakoja D. Jankevičius.

Kai pasirengimui reikia ne tik žinių

Tačiau vien žinių ir motyvacijos nepakanka. Medicininės evakuacijos užduotims būtinos ir tinkamos priemonės. Būtent todėl reikšmingu palaikymu kuopai tapo neliečiamojo kapitalo fondo „Gerų darbų dirbtuvės“ skirta 30 tūkst. eurų parama.

Už šias lėšas planuojama įsigyti ir pritaikyti du specializuotus automobilius, skirtus sužeistųjų evakuacijai ir transportavimui.

Iki šiol pratyboms dažniausiai tekdavo nuomotis mikroautobusus. Prieš kiekvieną užsiėmimą juos reikėdavo iš naujo pritaikyti medicininės evakuacijos užduotims: apsiklijuoti langus, sumontuoti neštuvų ar lovų tvirtinimus, paruošti vietas medicinos krepšiams ir kitai įrangai. Tai užimdavo daug laiko, o kiekvieną kartą viską tekdavo pradėti beveik nuo pradžių.

„Turint savo specialiai sužeistųjų evakuacijos užduotims paruoštus automobilius, situacija pasikeis. Galėsime būti gerokai operatyvesni, daugiau laiko skirti pačioms pratyboms ir transportą įsirengti pagal mūsų poreikius bei aukštus medicininės evakuacijos standartus“, – sako šaulys.

Surasti tinkamas transporto priemones ganėtinai sudėtinga. Rinkoje nėra daug automobilių, atitinkančių visus kuopos keliamus kriterijus. Tačiau pirmasis rezultatas jau pasiektas – vienas automobilis jau pasiekė Lietuvą. Šiuo metu jis po truputį pritaikomas medicininės evakuacijos reikmėms ir netrukus turėtų dalyvauti pirmosiose pratybose.

Kai žinai, ką gali padaryti, kaip elgtis ir kaip padėti kitiems, atsiranda daugiau ramybės ir pasitikėjimo savo veiksmais.

„Tokia parama mums reiškia ne tik naują automobilį. Ji suteikia galimybę dar geriau pasirengti situacijoms, kurių niekas nenorėtų sulaukti“, – teigia D. Jankevičius.

Pratybose ruošiamasi ne vienam scenarijui

Medicinos šaulių pratybose atkuriamos labai skirtingos situacijos. Tai gali būti masinės nelaimės, kai sužeistųjų yra daugiau, nei tuo metu turima medicinos resursų, sužeistųjų evakuacija iš mūšio lauko ar ilgalaikis vieno nukentėjusiojo transportavimas sudėtingomis sąlygomis.

Tenka treniruotis judėti per mišką, griovius, vandens kliūtis ar kitą sunkiai įveikiamą vietovę, ištraukti sužeistąjį iš sunkiai pasiekiamų vietų.

Asmeninio arch. nuotr./Šaulių pratybos

Ypač sudėtinga tampa tada, kai nukentėjusiųjų yra ne vienas. Tokiose situacijose reikia mokėti nustatyti, kuriam iš sužeistųjų pagalba tuo metu svarbiausia. Tai nėra lengvas sprendimas, tačiau masinės nelaimės atveju jis būtinas.

„Pirmiausia pagalba teikiama ne tam, kuris garsiausiai šaukia ar atrodo labiausiai sužeistas, o tam, kuriam tuo metu medicininė intervencija gali turėti didžiausią reikšmę išgyvenimui“, – teigia D. Jankevičius.

Po kiekvienų pratybų šauliai analizuoja, kas pavyko, o kur dar trūko žinių, pasirengimo ar geresnio tarpusavio susikalbėjimo. Nes, pasak šaulio, reikia kartoti ir kartoti. Net gerai išmokti praktiniai įgūdžiai, jei jų reguliariai nenaudoji, palaipsniui silpsta, o vadinamoji raumenų atmintis nyksta.

Paklaustas, ko labiausiai bijo galvodamas apie realią situaciją, jis atsako paprastai: „Savo šeimos saugumo.“ Ir viliasi, kad visko, ko išmoko pratybose, realybėje nereikėtų panaudoti.

Žmogui, kuris svarsto prisijungti prie medicinos šaulių kuopos, bet abejoja, ar yra tam pasirengęs, jis turi paprastą patarimą kaip filme „Top Gun“: „Don’t think, just do.“ (liet. Negalvok, tiesiog imkis).

„Nelaukite tobulo momento. Ateikite, pabandykite ir pamatysite, kad šalia yra žmonės, kurie padės išmokti visko žingsnis po žingsnio. Pasirengimas baimės visiškai nepanaikina, bet padeda ją suvaldyti. Kai žinai, ką gali padaryti, kaip elgtis ir kaip padėti kitiems, atsiranda daugiau ramybės ir pasitikėjimo savo veiksmais“. – sako D. Jankevičius.

Vilniaus 1040 medicinos šaulių kuopos projektas pateko tarp keturių projektų, kuriems „Gerų darbų dirbtuvių“ fondas pirmojo kvietimo metu skyrė dalį iš viso 106 tūkst. eurų siekusios paramos nevyriausybinėms organizacijoms. „Gerų darbų dirbtuvių“ paramos sritys apima naujagimių ir vaikų sveikatos, talentų ugdymo, pilietiškumo ir kultūros puoselėjimo projektus. Kartu finansuojami ir Lietuvos pažangos potencialą auginantys projektai.

„Gerų darbų dirbtuvių“ fondas visuomenėje labiausiai žinomas dėl projekto „Ankstukai“, o per savo veiklos metus įvairiems projektams jau skyrė daugiau kaip 1,5 mln. eurų paramos.

Dominykas Jankevičius – šaulys, besimokantis gelbėti gyvybes

+15