Portalo 15min laidoje „Dar geresnis tėtis“ dr. G.Karoblis papasakojo apie tai, ką jam reiškia buvimas tėčiu ir seneliu, taip pat atskleidė savo požiūrį į šiuolaikinę tėvystę – ar tikrai dabartiniai tėčiai augina lepšius, o ne savarankiškus vaikus?

Prarasta gatvė ir galimybė mokytis savarankiškumo

Pasak laidos svečio, kiekvienas vaikas yra tam tikras siurprizas – jis vis kitoks.

„Pvz., kai gimė viena iš dukrų, mes jau buvome pratę, kad vaikai sako „ne“. Tai buvo vos ne pirmas žodis. O ši dukra visada sakydavo „taip“. Tai stebino! Buvo netikėtas siurprizas. Sakydavome: „Magdute, eik miegot.“ „Gerai“, – atsakydavo ir eidavo“, – prisimindamas paklusnią dukrą, gimusią po griežtai „ne“ sakydavusių sūnų, juokėsi laidos svečias.

Tai, kaip vaikai buvo auginami anksčiau ir dabar, skiriasi. Vienas iš skirtumų – dėmesio ir pagalbos, kurios augant vaikui prireikia, pasiekiamumas. Anot G.Karoblio, jos reikia tikrai ne visiems vaikams, tačiau kai kuriems tokia papildoma pagalba, kaip psichologas vaikystėje, būtina.

„Tiesa, dabar tos pagalbos kartais per daug, ypač, kai ji suteikiama tiems vaikams, kuriems to nereikia. Sutikčiau, kad vaikams reikėtų išmokti pakovoti už save, užsiauginti valią, „raumenis“ – to reikia, nesvarbu kokie bebūtų laikai“, – kalbėjo pašnekovas.

Prisimindamas savo vaikystę, profesorius pasakojo, jog daug laiko praleisdavo gatvėje – kieme, lauke, – kartu su bendraamžiais ir vyresniais vaikais.

„Dabar mes esame praradę gatvę. Tai lemia gyvenimo pokyčiai: kai aš augau, visoje Lietuvoje turbūt tebuvo kokie keli tūkstančiai automobilių, dabar – keli milijonai. Mano vaikystėje automobiliai važinėdavo visiškai kitais greičiais nei dabar. Situacija pasikeitė ir gatvę mes praradome. Kiemas – beveik prarastas. Kitaip sakant, dabar yra namai, šeima ir institucijos (darželis, mokykla ir būreliai) – visa našta, auginant ir auklėjant vaikus, tenka tėvams ir institucijoms“, – pasakojo aštuonių vaikų tėtis.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Prof. Dr. Gediminas Karoblis

Pirmieji jo vaikai augo iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. „Jie irgi dar visai kitaip augo: žaisdavo su draugais, kaimynų vaikais, ir mokėsi savarankiškumo. Kažkada vyresnysis sūnus, kuris ir pats jau turi vaikų, pasakojo, ką jie išdarinėdavo su riedučiais... Mes to nežinojome“, – juokėsi laidos svečias, prisiminęs, kad po pamokų praktiškai visi vaikai visą likusį laiką ir praleisdavo lauke „kažką veikdami“ su riedučiais ir kitom lauko transporto priemonėm.

„Sūnaus kartai žinomas raktinis žodis „batonezas“ – tai batonas su majonezu, kurį jie ir valgydavo. Žmona kažkada sūnaus bendraamžių kompanijoje pasakė ir kažkas spragtelėjo – žinojo jie apie ką kalba eina“, – sako G.Karoblis, neslėpęs, kad tuomet neklausė, ar sūnus važinėjasi su šalmu: „Dabar, kai pagalvoju, visko galėjo būti...“ – prisipažįsta.

Naujoji vaikų karta, gimusi po 2000-ųjų, gyveno kitaip. Iš dalies – dėl pasikeitusios visuomenės, taip pat amžiaus sąlygotų dalykų: „Mes nebesame tie patys tėvai, kurie buvome su pirmaisiais vaikais. Kiekvienas vaikas gauna skirtingus tėvus. Pirmieji vaikai augo su visiškai jaunais dvidešimtmečiais, kurie dar patys norėjo šėlti, buvo drąsesni. O kai jau galvojame apie keturiasdešimtmečių vaikus – energija ne ta, žinai, kiek daug visko vaikams gali atsitikti...“

Kodėl šeimai reikia tradicijų ir ritualų?

Daugiavaikės šeimos žino – vienas iš būdų palaikyti bendrystę yra šeimoje gimusios ir puoselėjamos tradicijos. Pasak 8 vaikų tėčio, o dabar ir senelio, tos tradicijos gali būti visokios: nuo kartu klausomos vakaro pasakos iki maldos prieš maistą. „Tai dalykas, kuris viską apverčia“, – kalbėdamas apie ritualus laidoje "Dar geresnis tėtis" sakė pašnekovas.

Anot jo, šiais laikais daug tėvų nori viską išspręsti per psichologį darbą. Tačiau tą patį daug lengviau padaro ritualai, tradicijos.

„Žinoma, tikrai būna, kad aš pavargęs, norėčiau drybsoti prie TV, bet vaikas prašo ir eini skaityti knygos prieš miegą. Būna, kartais išsisuki, bet vis tiek grįžti „ant bėgių“. Čia kaip su pamokų lankymu mokykloje – gali kartą nenueiti, bet galiausiai taisyklių laikaisi", – atvirai kalbėjo daugiavaikis tėtis.

Jo nuomone, tėvystėje nereikia išradinėti dviračio: „Yra puikiausių antropologinių rėmų, kuriuose viskas puikiausiai veikia. Deja, šiais laikais daugelis tai pamiršę, antropologija yra suirusi ir negelbsti tiek, kiek galėtų.

Paklaustas, kaip atrasti savus ritualus, kurie sujungtų šeimą, tėvus ir vaikus, profesorius pataria laikytis vieno principo – neversti savęs daryti kažko, kas labai nepatinka.

„Galima groti, vaidinti, skaityti – nereikia verstis ir daryti tai, kas tau labai nepatinka. Man, pvz., patinka skaityti knygas – atrandu tą nišą, kur galiu su vaikais susitikti. Maisto gamyba – taip pat. Reikia pasakyti, kad dabar vaikai gaminti išmoksta tikrai anksti ir taip gerai tai pagauna!

Dabar mūsų vaikų žinios ir gebėjimai pagaminti daug ką iš pasaulio virtuvės. Ir tai man neša stogą! Dėl maisto mes tikrai esame aukšesniame lygyje nei anksčiau. Tiesa, gal jau reikėtų atkreipti dėmesį ir į estetiką, tiksliau estetinį, kultūringą valgymą. Taip pat – susitvarkyti po maisto gaminimo ir valgymo. Tačiau tai vaikams yra turbūt pats sudėtingiausias darbas. Tai – kaip Sizifo akmuo: išplauti indai ar sutvarkytas kambarys...“ – šypsodamasis kalbėjo laidos svečias.

Visą interviu žiūrėkite čia:

VIDEO: Profesorius ir daugiavaikis tėtis Gediminas Karoblis: tėvystėje nereikia išradinėti dviračio – viskas jau žinoma