Priežasčių gali būti įvairių, tad linkėčiau visiems žmonėms, taip pat ir žiniasklaidai, nesiekti supaprastinti, kad žmogus taip pasielgė dėl vienos priežasties, nes, greičiausiai, tai kompleksiniai dalykai“, – pabrėžia psichologas.
Emocingumas – ar jis didesnis paauglystėje?
Dažniausiai manoma, kad emocingumas ir jo išraiška paauglystėje yra ryškesni. Ar tai tiesa? Psichologas sako, kad paauglystėje ir jaunystėje žmogus formuojasi biologiškai ir emociškai, kuria savo identitetą ir tapatybę, mokosi pažinti pasaulį. „Natūralu, kad šiuo metu įvyksta labai daug pokyčių, o kiekvienas mūsų tuos pokyčius išgyvena skirtingai, patiria skirtingo laipsnio emocijas ir jų iškrovas.
Paaugliai ir jauni žmonės intensyviai ir dažnai patiria tokias emocijas kaip liūdesį, pyktį, nerimą ir kitus jausmus, tad to intensyvumo yra nemažai, bet tai nereiškia, kad šių jausmų nebus tolimesniuose gyvenimo etapuose“, – aiškina M.Kriščiūnas.
Pamačius, kad vaikas tapo emocingas ar pradėjo reaguoti itin audringai, psichologas sako, kad stebėti savo vaiko elgesį ir jo pokyčius yra naudinga. „Neišskirčiau tik emocionalumo, kuris gali reikšti, kad žmogus išgyvena sudėtingesnį laikotarpį, yra jautresnis, atsitraukęs, susižavėjęs ir panašiai. Reikėtų vertinti ir kitus aspektus. Apskritai elgesio ir emocijų pokyčiai yra labai svarbi vaiko gyvenimo dalis, todėl tėvams vertinga atkreipti dėmesį“, – sako pašnekovas.
Jis pabrėžia, kad kalbėti su vaikais apie pokyčius reikėtų ne per žeidžiančią ir stigmatizuojančią prizmę, tačiau užduoti klausimus su smalsumu ir dėmesio atkreipimu, kad, pavyzdžiui, „matau, kad kažkas keičiasi – kitaip elgiesi, rengiesi, kitaip reiški emocijas“.
Dėmesio atkreipimas vaikui siunčia signalą, kad jis mums rūpi, o vien kito žmogaus pamatymas jau reiškia daug. Svarbus ir atviras kalbėjimas apie jausmus, jų nebijojimas, kadangi nėra blogų jausmų, todėl psichologas siūlo nebijoti paklausti, kodėl vaikas jaučiasi vienaip ar kitaip, kas sukelia tuos jausmus, kodėl kamuoja liūdesys ir pan.
Jeigu žmogus pyksta, reikėtų klausti, kodėl ir ant ko pyksta, o ne teigti, kad pykti negražu.
„Jeigu žmogus pyksta, reikėtų klausti, kodėl ir ant ko pyksta, o ne teigti, kad pykti negražu. Tiesioginis kalbėjimas apie emocijas gali padėti jas reikšti atviriau ir saugesniais būdais, nes svarbu, kad jos nebūtų užspaustos ir neprieiti iki kraštutinių veiksmų. Tiesa, tokiam atviram dialogui reikia laiko – tai irgi labai svarbu.
Tėvai turėtų suprasti, kad kalbėjimasis su savo vaikais reikalauja laiko bei pastangų, juolab, jeigu niekada nekalbėjote, reikia laiko, kad vaikas pradėtų pasitikėti jumis, atsiskleistų, todėl siūlau neprarasti kantrybės“, – išskyrė psichologas.
Vaikas turi suprasti, kad su tėvais jam saugu atsiverti ir kalbėtis, tačiau patiems tėvams reikėtų išlaikyti balansą. „Negalima išskirti, kiek kartų nueiti pas vaikus kalbėtis ir prašyti, kad jis atsivertų. Čia norėčiau paskatinti tėvus ir pačius kreiptis pagalbos, kad rastų tą kelią į savo vaiko širdį – galima kalbėtis su psichologais, skambinti į Jaunimo liniją, kreiptis į terapeutus. Kai kada gali būti sudėtinga prieiti prie žmogaus, su kuriuo neišeina surasti ryšio, tačiau verta žinoti, jog pagalbos yra, tik reikia nebijoti kreiptis“, – siūlo M.Kriščiūnas.
Ar tikrai auga apleista karta?
Psichologas sako, kad suabsoliutinti, jog tėvai mažai skiria dėmesio vaikams, tikrai negalima. „Tiek anksčiau, tiek dabar yra tėvų, kurių požiūris į tėvystę kardinaliai skiriasi – vieni leidžia vaikams daryti viską ir nieko neklausia, kiti – seka kiekvieną judesį, tad spektras gali būti labai platus.
Bendrai kalbant, tėvai yra itin svarbūs paaugliui, tačiau tėvystė – yra menas ir tikrai nėra vieno vadovėlio, kuris pasakytų, kaip elgtis. Tėvų užduotis nėra labai lengva, tad natūralu, kad jie klysta, ieško pagalbos, žinių, paramos. Pasakyti, kokie yra šiuolaikiniai tėvai ar kokia tėvystė teisingiausia, sunku, kadangi nuomonės tikrai išsiskiria“, – pastebi M.Kriščiūnas.
Dėmesio atkreipimas vaikui siunčia signalą, kad jis mums rūpi
Paklaustas apie tai, kaip kalbėtis su vaikais, psichologas sako, kad tai – kiekvieno tėvo apsisprendimas, įvertinus vaiko amžių ir brandą. „Labai tikėtina, kad daugelis paauglių ir jaunų žmonių girdėjo šią istoriją. Jeigu jie patys iškelia šią temą, apie tai kalbėtis yra labai reikšminga. Čia svarbus atvirumas, domėjimasis, kaip jie jaučiasi, kaip mato situaciją. Natūralu būti išsigandusiam, pasimetusiam, nuliūdusiam“, – sako psichologas.
Jis priduria, kad tokios tragedijos yra labai sukrečiančios ir nemalonios, sukeliančios daug jausmų visiems, tačiau tuo pačiu tai gali tapti priminimu ir visiems tėvams, kad jie rūpintųsi savo paaugliais, vaikais, jų gerove, jų pasaulio matymu, tuo, ką jie veikia internete, ar tada, kai niekas jų nemato.
Daugiau informacijos apie emocinę pagalbą rasite www.jaunimolinija.lt
