Psichologo įžvalgos po sukrėtusių vaizdų iš Marijampolės: vaikai liko vieni „Musių valdovo“ pasaulyje

Juk mes, dirbantys su skausmu, negalėtume nei padėti kitiems, nei patys gyventi, jei visas tas skausmas staiga virstų mūsų asmeniniu. Kita vertus, tikrai neįmanoma padaryti, kad tai, kas nufilmuota, žiūrinčiojo nepaliestų: neišgąsdintų, nesupykdytų, nenuliūdintų…

Šiame post’e, kaip psichikos sveikatos specialistas, pasidalinsiu įspūdžiu, ką aš matau tuose įrašuose, nes to aspekto pasigendu komentaruose, kuriuos perskaičiau.

Aš matau žmones, kurie svarbiame savo raidos etape liko vieni. Nepaisant visos paramos, pagalbos, supratimo ir švietimo, kuriuos šiandien Lietuvoje galime suteikti vaikams, jie vis dėlto liko vieni su savo vidiniu pasauliu, su savo audringa, gyventi besiveržiančia prigimtimi, desperatiškai ieškantys, ką galima padaryti su pačiais stipriausiais jausmais.

Kad ir kaip humanistiškai nesinorėtų tuo tikėti, žmogui iš prigimties dėsninga agresyviai reaguoti į dalykus, kurie jam nepatinka. Mūsų nestebina, kai trejų metų vaikas, susidūręs su jam nepatinkančiais dalykais, šaukia, kanda, stumia, muša rankutėmis, mėto daiktus.

Mes suprantame, kad tam, jog taptų pasirengęs gyventi visuomenėje, jis turės išmokti savo agresiją suvaldyti. Turės išmokti normaliais būdais, nemušdamas kito žmogaus, reaguoti į dalykus, kurie jam nepatinka to kito žmogaus žodžiuose ar elgesyje.

Daugelis suaugusiųjų intuityviai numano amžiaus ribą, iki kurios vaikas turi išmokti tai padaryti. Ši riba yra apie 11 metų.

Taip yra todėl, kad po 11 metų yra pavojinga savęs nevaldyti, nes gali padaryti žalą, kuri nepasitaiso. Tuo skiriasi vaiko ir paauglio pasaulis. Po 11 metų jėgos jau turi tiek, kad gali sužeisti žmogų taip stipriai, kad nebegalėsi jo išgydyti. Visi įrašuose matomi vaikai yra už šios amžiaus ribos…

Ko, mano ir daugelio kolegų manymu, visuomenė vis dar nesupranta, – kad vaikui reikia suaugusiųjų tam, jog jis išmoktų ir taptų pajėgus save valdyti. Pats vienas vaikas šito negali padaryti.

Tiek psichologijos, tiek istorijos moksle, net ir literatūroje, turime įvairiausių faktų, liudijimų ir meno kūrinių apie tai, kas būna, kai vaikai lieka vieni. Ar skaitėte „Musių valdovą“? Vienas iš fantasmagoriškiausių pavyzdžių apie tai, kas būna, kai vaikai lieka vieni.

Taip ir šiuose įrašuose vaikų psichologas pirmiausia mato vaikus, kurie tam tikrame savo raidos etape atsipeikėja esantys apmaudžiai vieni ir bando išgyventi „Lord of the Flies“ (liet. „Musių valdovas“) pasaulyje.

Nežinau, tuo metu suaugę dirbom, laidojom ar šventėm, bet vaikai neturėjo galimybės atsiremti. Jie turėjo per mažai paramos ir suaugusiųjų lyderystės, kuri būtina augti ir mokytis save valdyti.

O ką reikia daryti, tai reikia atsigręžti ir susirinkti visus, kurie buvo palikti vieni prie knygos, klasės ar ekrano, nes tai yra kasdienis, svarbiausias suaugusio žmogaus pašaukimas ir darbas. Vaikai.

Šiuo įrašu psichologas psichoterapeutas Vytis Valantinas pasidalino savo „Facebook“ paskyroje. 15min jį publikuoja autoriui leidus.