Su devynerius metus bendruomenei vadovaujančia E.Dedeliene susitinkame buvusioje mokykloje, kurioje dabar veikia darželis, biblioteka ir seniūnija. Šalia įkurta ir centrinė miestelio dalis – sakurų parkas su vieta renginiams. Būtent čia ir vyks jubiliejinė miestelio programa.
Apie paskutinius paruošiamuosius šventės darbus, kultūrinius miestelio gyventojų įpročius bei poreikius, agurkus ir sakuras, kodėl Kultūros centras mažiau populiarus nei šarvojimo salė bei vietos įžymybes ir pasikalbėjome su Kurklių bendruomenės pirmininke.
– Elena, netrukus Kurkliai minės 500 metų sukaktį, tai, matyt, dabar visi gyventojai sukasi kaip vijurkai ruošdamiesi šiai šventei?
– Mūsų miestelis yra labai tvarkingas ir gražus, bet, aišku, jubiliejaus proga visi dar labiau tvarkosi ir gražinasi. Šventinė programa jau sudėliota, belieka tik detalės. Pradėsime nuo mišių bažnyčioje, giedos Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčios choras „Ave Verum“. Po pamaldų sakurų parke vyks šventinė programa, koncertuose Edmundas Kučinskas, „Patruliai“, „Tautinis brandas“ bei kelios kaimo kapelos. Tad tomis dienomis Kurkliai ne tik kad šurmuliuos, bet kaip reikiant ūš.
Tikimės sulaukti ne tik svečių, bet ir šventėms namo grįžtančių kurkliečių. Nemažai žmonių gyvena užsieniuose, tad, kaip girdėjau, daug kas jau susiplanavo atostogas ir specialiai atskris su vaikais ar pavieniui į jubiliejų. Jau metus apie tai visi šnekame, vienas per kitą skleidžiame žinią, tad žmonės žino ir planuoja.
– Važiuodamas pas jus mačiau miestelyje pastatytas naujas informacines lentas.
– Taip, ši idėja prieš kelerius metus gimė vienai istorikei, mūsų miestelyje įsigijusiai sodybą. Ji surinko istorinę medžiagą apie Kurklius, senų nuotraukų, žmonių atsiminimų, parengė informacinius stendus ir padovanojo miesteliui. Tad dabar turime keturis stendus, kuriuose pristatoma Kurklių istorija, gyventojai, svarbiausi pastatai bei įvykiai. Ar žinojote, kad Kurkliai nuo seno yra agurkų sostinė?
– Maniau, kad tuo garsėja Kėdainiai.
– Ne, pradžioje buvo Kurkliai. Mat čia gan prastos žemės, tad vietiniai žydai išmokė gyventojus auginti agurkus. Būtent nuo mūsų ši mada ir atėjo į Kėdainius. Aš pati esu iš Kavarsko – septyni kilometrai nuo Kurklių, bet vaikystėje čia gan dažnai svečiuodavausi. Nuo tada atmintyje įsirėžę pavasariniai gyventojų daržai uždengti celofanine plėvele, o po jomis – agurkai. Neįsivaizduojate, kaip čia viskas anuomet atrodė. Sovietmečio žmonės taip ir prasigyveno: ėmė kilti mūrai, nauji rajonai, gražūs namai.
– Iki šiol agurkai Kurkliuose populiarūs?
– Žinoma, kaipgi kurkliečiai be agurkų?.. Mano šeima šviežius agurkus jau seniai valgome. Žinoma, pirmieji užauginti šiltnamyje, bet yra ir lauke, visur...
– Kuo dar gali pasigirti Kurkliai?
– Turime labai gerą ir didelį karjerą. Beje, šventei iš ten gavome dovanų gražų akmenį, kuris bus atidengtas mūsų sakurų parke jubiliejaus proga. Ant jo bus iškelti keli legendos žodžiai ir uždėta varlės skulptūra – tai mūsų miestelio simbolis.
– O kaip nutiko, kad Kurkliuose imtas kurti sakurų parkas – visai kaip Vilniuje, tik dar ne toks didelis.
– Tai nulėmė ryšiai su japonais. Mūsų kraštietis Steponas Kairys – politikas, visuomenės veikėjas, Vasario 16-osios akto signataras – savo laiku palaikė ryšius su japonais, apie šią šalį parašė tris knygas. Beje, neseniai Japonijoje buvo išleista knyga ir apie patį S.Kairį.
Būtent japonai mus ir paskatino įkurti sakurų parką. Pirmuosius medelius pasodinome 2022 metų pavasarį, vėliau kasmet sodinome vis naujas. Dabar turime 65 sakuras – tai jau visai nemažai.
Šiame parke taip pat esame įrengę pavėsinę, vaikų žaidimų aikštelę, įsigijome suolų renginiams – visam tam rašėme įvairius projektus
– Šiemet Kurkliai tapo viena iš mažųjų Lietuvos kultūros sostinių – iš kur šitokia kūrybinė ambicija miestelyje, kuriame nuolat gyvena vos daugiau nei du šimtai gyventojų?
– Žinoma, tai susiję su miestelio jubiliejumi – tokią progą juk būtinai reikėjo kažkaip paminėti. Rašyti projektą pastūmėjo rajono savivaldybė, padėjusi ir su pačios paraiškos pildymu. Esame aktyvi bendruomenė, gal todėl ir palaikymą iš rajono gauname.
Apsidžiaugėme gavę mažosios kultūros sostinės vardą, bet ir neramu tapo – juk tai įsipareigojimas, rūpesčiai, darbai...
Apsidžiaugėme gavę mažosios kultūros sostinės vardą, bet ir neramu tapo – juk tai įsipareigojimas, rūpesčiai, darbai... Ir dieną, ir naktį dabar darbuojamės, nesimiega – vis naujos idėjos į galvą ateina. Pavyzdžiui, šventės metu Kurkliuose bus galima įsigyti iš agurkų pagamintų ledų bei sulčių, žmonės galės pasivažinėti limuzinu ir t.t. Visokių atrakcijų prigalvojome.
– Ar visa jubiliejaus programa sukoncentruota į vieną dieną, ar švenčiate ištisus metus?
– Kultūros sostinės programą pradėjome Vasario 16-ąją, minėjome ir Kovo 11-ąją, šventėme Užgavėnes, Motinos bei Tėvo dienas. Tad renginių tikrai yra nemažai. Vėliau rengsime ir Žolines, rugsėjo gale atvažiuos Pakruojo bendruomenė, darysime bendrus ansamblių vakarus.
– Bendruomenėje turite ir savo kolektyvą?
– Taip. Dainuojame įvairų repertuarą. Mūsų kolektyvas gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį, o vadinamės „Mes dar jauni“. Šešios moterys ir du vyrai – ir visi jauni pensininkai (juokiasi). Dažnai esame kviečiami į įvairias šventes, renginius. Praėjusiais metais koncertavome Troškūnų pensionate, Družų bendruomenėje, aišku, dažnai dainuojame ir saviškiams Kurkliuose.
– Ką patiems gyventojams reiškia šis mažosios kultūros sostinės titulas, o ir pats jubiliejus?
– Tai visiems mums yra didžiulis pakylėjimas, džiaugsmas, kad esame pastebėti ir įvertinti. Jubiliejus skatina pasitempti, juk laukiame daugybės svečių, tad norisi žmones gražiai sutikti ir gražiai išlydėti. Svarbiausia, kad šie renginiai parodys, ką mes galime, ką turime, o ko trūksta. Kur ir ką galime pasidaryti patys, o kur reikia kitų pagalbos. Tai bus proga atidžiau pažvelgti į save pačius.
Jubiliejus skatina pasitempti, juk laukiame daugybės svečių, tad norisi žmones gražiai sutikti ir gražiai išlydėti.
Jau dabar matome, kad žmonės labiau pasitempė, tvarko savo aplinką. Pereikite per miestelį ir pamatysite: sunkiai rasite apleistą, netvarkingą sodybą. Net ir tos, kuriose niekas nebegyvena, vis tiek yra prižiūrėtos. Ne vienus metus rengiame ir gražiausios sodybos konkursą, įvertiname labiausiai išpuoselėtas ir sutvarkytas. Bet žmonės tai daro savaime ir be jokių paskatinimų.
– Bet turbūt pritraukti dėmesį į mažą miestelį, esantį šalia keliautojų ir turistų mėgstamų Anykščių, nėra lengva užduotis?
– Anykščiai netoli, bet netoli ir Ukmergė bei Utena. Todėl džiaugiamės, kad gyvename prie gero kelio. Mūsų didžiausias pasiekimas yra tai, kad kartą per savaitę pro mus važiuoja autobusas iš Anykščių į Ukmergę. Tai nemažas palengvinimas žmonėms, neturintiems nuosavo automobilio. Juk reikalų nuolat atsiranda tai Anykščiuose, tai Ukmergėje.
O keliautojų dėmesio mums tikrai netrūksta, mat daug kas į Anykščius, prie Puntuko ar apverstų namų važiuoja pro Kurklius. Šiltuoju sezonu pradedant penktadienio popiete ir baigiant sekmadienio pavakare pagrindinė mūsų gatvė yra pilna važiuojančių automobilių. Kartais net sunku ją pereiti – mašina prie mašinos. Tai mes patenkinti – kai kurie juk sustoja, pasižvalgo, pavaikšto, prekybininkai dėl to irgi džiaugiasi.
– Bet ar, be parduotuvės, yra Kurkliuose dėl ko sustoti?
– O kaipgi? Turime bažnyčią, gražią ir atnaujintą sinagogą, kurioje nuolat veikia parodos. Taip pat yra edukacinė sodyba, kurioje auginamos lamos, danieliai, galima stebėti šiuos gyvūnus, pernakvoti netoli jų. Populiaru ir baidarės, juk pro mus teka Virinta. Labai daug turistų dėl to atvažiuoja.
Dar netoliese turime gan populiarią šaudyklą „Zala arms“: čia ir varžybos vyksta, ir tiesiog pašaudymai. Maža to, jie net ir šovinius gamina ir eksportuoja į užsienį. Tad yra vieni iš darbdavių bei mūsų renginių rėmėjai.
– Šventės šventėms, o kokia Kurklių kasdienybė?
– Viskas gan paprasta, kasdieniška. Mūsų žmonės mėgsta pasivaikščioti, savo aplinką tvarkytis – nuo ryto iki vakaro galima tuo užsiimti.
– O koks kultūrinis gyvenimas?
– Jei ne bendruomenė, tai nieko čia nebūtų. Tiesa, nemažai renginių, susitikimų, parodo bei mugių vyksta mūsų bibliotekoje. Taip pat parodos atidaromos ir sinagogoje.
Taip pat turime gražiai renovuotą Kultūros centrą, su didele sale, bet jis nėra labai aktyvus. Žinoma, kartais vyksta renginiai. O kultūros centro apačioje yra labai tvarkinga, graži, gerai įrengta šarvojimo salė.
– Tai ji populiaresnė nei Kultūros namai?
– Tiesą sakant, čia tikrai yra gan daug veiksmo. Ne taip seniai per savaitę buvo net keturios laidotuvės. Tokia liūdna miestelio realybė – vyresnio amžiaus žmonių yra dauguma, tad jie pamažu ir iškeliauja. Neatsitiktinai turime net dvi kapines...
– Grįžkime prie kultūros renginių. Ar, tarkime, kinas Kurklius pasiekia?
– Anksčiau atveždavo ir rodydavo senųjų Kultūros namų salėje, bet dabar jau seniai taip buvo. Pasitaiko, žinoma, atvažiuoja įvairūs atlikėjai – ansambliai, kaimo kapelos, jaunimo kolektyvai. Jie taip gastroliuoja iš vieno Kultūros centro į kitą – tai vis kokia pramoga ir mus pasiekia. Bet, tiesą sakant, to per maža, turėtų būti gerokai daugiau.
– O ar noriai žmonės eina į renginius?
– Nelabai. Reikia vis raginti, kviesti, specialiai skambinti. Kai bendruomenės renginius darome, tai kartais paruošiame ir kvietimus. Mūsų kolektyvas išradingas – visko prigalvoja. Kartais tiesiog pasisėdėjimus darome su vaišėmis – vis proga pasibūti, pabendrauti, pakalbėti. Tai juk irgi kultūros įvykis.
Su renginiais yra ir kita problema: kreipiasi į Kultūros centrą įvairūs atlikėjai siūlydami atvažiuoti, pakoncertuoti, tačiau iškart pasako – atvažiuosime, jei surinksite tam tikrą žmonių skaičių, kitaip – nevažiuosime. O iš kur surinkti tuos žmones, kai dauguma mūsų – pensininkai. Todėl populiaresni kolektyvai mus ir aplenkia.
Kartais, žinoma, žmonės susiorganizuoja, tuomet renginiai įvyksta. Bet taip labai retai nutinka. Dažniau patys pasidarome. Arba važiuojame į Anykščius – ten tai daug kas vyksta: ir Kultūros namuose, ir meno centre, ir bibliotekoje bei kitur. Tad jei tik yra noro – bendrai organizuojamės išvykas. Žiūrėk, jei kartais pražiopsojai kokį renginį, tuoj ir girdi – tai kodėl nevažiuojame... Tad poreikis tikrai yra.
– Ar jaunimo turite?
– Labai nedaug. Daugiausia miestelyje yra pensininkai ir dirbantys žmonės. Na, bet kai reikia renginiams jaunimo, kartais pavyksta prisikviesti. Žinoma, su jais reikia asmeniškai bendrauti, kviesti, sudominti.
Kurkliuose nebeliko mokyklos, tai mokiniai arba į Kavarską, arba į Anykščius važiuoja. Kai kurie tėvai net ir vaikus į darželį veža į Anykščius. Ir tai suprantama – juk mieste ir būreliai yra, ir veiklų žymiai daugiau.
– Kaip manote, kas liks Kurkliuose po to, kai jubiliejus ir kultūros sostinės metai baigsis?
– Tikrai nebus padėtas taškas. Kaip gyvenome, taip ir gyvensime. Tačiau gal atsiras ir stimulas padaryti ką nors naujo, netikėto. Juk ryšiai tarp žmonių irgi nenutrūks metams pasibaigus. Gyvenimas juk su kultūros sostinės programa nesibaigs.
– Ar dar turite daug neišnaudotų galimybių ir potencialo?
– Su vaikais dar per mažai užsiimame. Juk turime jaunimo, kuris Anykščiuose pramoginius šokius šoka. Galvoju, kad gražu būtų surengti jų pasirodymą vietos gyventojams.
Netrukus ketinu baigti savo kaip bendruomenės pirmininkės darbus, bet niekur toli nepabėgsiu – vis tiek liksiu šios bendruomenės dalimi. Tad, tikiu, dar daug ką sugalvosime.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
