Nuo vaikystės A.Mekas ne tik vaidino, bet ir rašė – eilėraščius, noveles, pjeses, romanus, kino scenarijus. 1944-aisiais su vyresniu broliu Jonu Meku jis išvyko į Vokietiją, o 1949-aisiais persikėlė į JAV, kur ilgainiui, drauge su vyresniuoju broliu, tapo neatsiejama Amerikos kino kultūros dalimi.
Adolfo dienoraščiai pradėti rašyti 1941-aisiais, daug anksčiau nei Jono – 1944-aisiais, jau išvykus iš Lietuvos. Adolfo, tuomet dar paauglio, prisiminimuose rašoma apie Mekų šeimos gyvenimą vienu sunkiausių mūsų šalies gyvavimo laikotarpių. Tai – istorinis liudijimas.
„Adolfas tada iš visų vaikų daugiausia laiko leido namuose ir skaitė, skaitė, ganydamas, dirbdamas įvairius darbus... Ką gi jis skaitė? Ibseną, Goetheʼę, Byroną... Paauglys! Mekai nebuvo turtingi, bet namuose 9 niekada netrūko knygų. Gal čia ir buvo tas lemtingasis genas, ta poetiškoji vilionė, ypač patraukusi abu jauniausiuosius, Adolfą ir Joną. Po visą Vokietiją, neturėdami padoresnio drabužio, nevalgę, išsekę, jie kaip kryžių nešė lagaminus, pilnus knygų“, – teigia šiuos A.Meko „Raštus“ parengęs Julius Ziz.
Po Vokietijoje abu broliai atvyko į Ameriką. Joną Niujorkas sužavėjo, Adolfui miestas nepatiko. Jis norėjo grįžti atgal į Europą. Adolfui karo išprievartauta Europa rodėsi arčiau širdies nei Niujorko dangoraižiai ir žiburiai. Bet abu broliai pasiliko... Abu kartu su keliais bendraminčiais be pinigų ir pažinčių įsteigė Film Culture, legendinį kino leidinį.
Kurti filmus broliai taip pat pradėjo kartu. Adolfas kurį laiką rašė scenarijų pavadinimu „Lost Lost Lost“. Deja, tuo metu jiems nepavyko rasti pinigų. Po daugelio metų Jonas Mekas filmą „Lost Lost Lost“ (apie pokarinę lietuvių emigraciją) vis dėlto sukūrė, ir dabar jis priklauso kino klasikai.
Pirmas brolių filmas vadinosi „Medžių ginklai“. Jį režisavo Jonas, Adolfas buvo asistentas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Paskui priėjo Adolfo eilė – „Hallelujah the Hills“ („Aleliuja kalvoms“). Tai buvo vienas pirmųjų Amerikos Naujojo kino filmų, parodytų Kanų festivalyje. Vėliau „Aleliuja kalvoms“ pelnė apdovanojimus Lokarne, Londone etc. Būtent šis filmas užaugino Amerikos septintojo aštuntojo dešimtmečių kino bangą.
„Galbūt kaip tik po jo broliai ir pasuko skirtingais keliais. Adolfą labiau domino vaidybinių filmų projektai, su aktoriais, tam tikru biudžetu. Jonas liko avangardiniame kine, be biudžeto, užtat su poezija. Ir būtent jis, Jonas Mekas, tapo šio judėjimo krikštatėviu, net jeigu pats to ir nepripažintų. 1971 metais Adolfas Mekas buvo pakviestas dėstyti į Bardo koledžą. Čia jis įkvėpė kino mokyklą, kuri ilgainiui tapo viena svarbiausių Amerikos Rytų pakrantėje“, – knygos įžangoje rašo sudarytojas Julius Ziz.
Šioje publikacijoje skaitytojams siūlome ištrauką iš Adolfo Meko dienoraščio. Knygą „Raštai“ išleido leidykla „Odilė“.
1949 m. lapkričio 5 d., šeštadienis, Niujorkas Bruklinas, Meserole gatvė
Nuo mūsų atvykimo jau praėjo savaitė. Išsilaipinome praeitą šeštadienį. Įspūdžio nepadarė. Viską žinojau – ir pliusus, ir minusus. Paveiksliukuose, filmuose visi dangoraižiai išrodė daug gražiau, aukštesni. O gyvai viskas čia taip neįdomu, taip nespalvota. Turėjau didžiulių lūkesčių Brodvėjui, žybsinčioms reklamoms, žmonių šurmuliavimui – tiek ir tos magijos. Realybėje viskas labai vargana. Reklamos žybsi nežadindamos vaizduotės, o visas šurmulys – nervingi mindžikavimai.
Jau praėjo savaitė. Nemažai prisivaikščiojom po Niujorką. Bet nieko tokio, ko anksčiau nebūtume matę, neišvydome. Viskas buvo pažįstama metų metus. Kai naktį vaikštai po miesto centrą – visi tie dangoraižiai apšviesti raudonai ir lelijavai geltonai. Iščiustyti įėjimai. O ant banko laiptų miega valkata. Rokfelerio centro panorama, Rotušė, Bruklinas – Europoje nesu matęs tiek purvo. Tiesa, nešvara man įprasta, bet čia yra purvas ir neįtikėtinas purvas.
Kai einu Bruklino gatvėmis, regiu didelius plotus, pilnus griuvėsių, apaugusius jūržolėmis, išdžiūvusias pievas, atsparias rūdims ir triukšmui, ir miesto plienui. Arba šiukšlių krūvas – tiesiog viduryje gatvės, ir visur vėjo nešiojamas šimtapuslapinių laikraščių paklodes. Ir visur jaučiasi silkių kvapas.
Atmosfera čia – šuniška. Viskas man atkaru. Viskas nejauku. Greičiau iš čia!
Kai prisišvartavom, mus apspito fotografai, opera toriai – ir dingo noras išlipti. Norėjau likti laive ir plaukti atgal į Europą. Fotografai būriavosi prie šimtatūkstantojo namų netekusio žmogaus, atvykusio į Jungtines Valstijas. Troškau iškeliauti bet kur, kad tik ne į Ameriką. O dabar aš čia, toje velnio Amerikoje.
Mūsų protėvius čia prakeikė; visus milijonus, šalusius patiltėse, tarpduriuose ir ant suoliukų parkuose. O jie prakeikė Ameriką. Visi tie milijonai, atvykę čia ieškoti aukso ir išleidę kvapą skurdžių prieglaudose. Visi tie, kurie numirė iš bado ir dabar te bemirštantys. Jaučiu, kaip tas prakeiksmas čia garuoja iš žemės, kyla nuo šaligatvio įtrūkių.
Neturim nei darbo, nei buto. Badas! Badas! Amerika! Badas! Amerika, mes čia numirsim...
1949 m. lapkričio 6 d., Bruklinas, Meserole gatvė
Vakar vakare nuvažiavom į Brodvėjų – norėjom pažiūrėti parodą ir išklausyti lietuvių dainų ir šokių koncerto, bet pavėlavom, jau buvo uždaryta. Pastovėjom kiek gatvėje. Pūtė šaltas vėjas. O mes buvom be paltų. Sustirom.
Vakarais Niujorko centre daug žmonių. Niekas į nieką nežiūri. Šūdas! Lapkričio vidurys, o mes apsirengę kaip liepą. Susivilkom visus drabužius, kiek turėjom. Vienas nunešiotas švarkas, vasarinės kelnės, dveji marškiniai. Tai vis kas, ką turim. Mūsų batų paduose – skylės. Einam įtraukę kaklus į kalnierių, slenkam kaip vėžliai. Pasiutusiai šalta!
Į Brukliną parvažiavom metro. Vis stebiu. Negaliu atitraukti akių nuo juodaodės moters plaukų – oi koks gražumas! Tokie sveikatingi, tokie tvirti ir blizgantys. Juoda odės turi gražiausius plaukus pasaulyje. Vis dėbsau ir knieti pačiupinėti.
Gyvenam su Algio šeimyna. Miegam svetainėje ant sofų. Kai ryte atsikeliam, visi jie būna darbe. Darban išsiruošia labai anksti. Kiekvienas dirba kokiam nors fabrike. Pasidarom kavos, mažyčių sumuštinių ir iškeliaujam į Manhataną varstyti įdarbinimo agentūrų Čeimberso gatvėje (80 Chambers St) durų.
Šįryt nuėjom į lietuvių katalikų bažnyčią čia, Brukline. Susitikom kelis žmones, kuriuos pažinojom iš Vokietijos. Vienas toks Vasiliauskas priėjo ir paklausė, ar ne norėčiau prisijungt prie jo teatro trupės. Atsakiau – ne.
1949 m. lapkričio 7 d., pirmadienis, Niujorkas Bruklinas
Jonas anksti ryte išėjo į darbą „Čempionų skalbykloje“. Pirma diena. Skalbykla yra 55-osios gatvės ir 8-osios aveniu sankirtoje, Niujorko mieste. Aš pradedu trečiadienį. Abu susiradom darbus per tą agentūrą Čeimberso gatvėje. Dabar bute esu vienas. Stovėjau prie lango ir žiūrėjau į mašinas. „Hemingway“ sunkvežimiai. Šitie man patiko. Hemingvėjų žinau.
Pro šalį važiuoja tiek mašinų ir kiekvienoj tik po vieną žmogų. Visi keliauja į darbą. Pro šalį pradarda sunkvežimis. Tada arklio tempiamas vežimas. Vėjas šaltas, jaučiu, kaip traukia pro lango rėmą. Norėjau nu važiuoti į Manhataną, bet man belikęs tik vienas doleris. Suvažinėti pirmyn atgal atsieitų 20 centų. Tiek to, nusprendžiau. Reikia taupyti išteklius.
Radom kambarį už 15 dolerių per mėnesį. Anoks ten ir kambarys. Tik dalis koridoriaus tarp dviejų kam barių. Nemaniau, kad į Ameriką atsibeldėm gyvent koridoriuje. Bet, pasirodo, taip!
Vakar ketvirtą popiet Šv. Patriko katedroje laikė mišias už lietuvius. Mišias celebravo kardinolas Spelmanas. Buvo atėję virš penkių tūkstančių lietuvių. Keis tas jausmas būt tarp tokios daugybės tautiečių. Po pa maldų gatvė prie katedros buvo pilna žmonių. Sutikau daug pažįstamų – Kašius, Giedraitį, Bendorių ir dau gelį kitų. Glėbesčiavomės, juokėmės, verkėm. Daktaras Kregždė! Davė mums kiekvienam po dolerį. Geras žmogus. Už tuos dolerius nusipirkom bilietus į lietuviško meno parodą 44-ojoje gatvėje prie Times skvero. Kašuba ir kiti.
Petravičiaus mieli ir grubūs žmonės ant sienų, audiniai. Dvejų šimtų metų smūtkelis. Sutikau daug bičiulių. Vakare jie ten surengė koncertą – dainavo ir šoko. Į Brukliną grįžom alkani ir sustirę. Atgal pas Algį ir jo mieląją šeimyną. Tebūna jie visi palaiminti.
