Naujausias jo filmas „Mūšis po mūšio“ iškart po premjeros ne kartą apibūdintas kaip tam tikra autoriaus karjeros kulminacija, o ir pats PTA (taip neretai trumpinamas jo vardas) pasakoja rašęs filmo scenarijų du dešimtmečius. Kartu tai – bene vienintelis režisieriaus darbas ne apie praeitį, o dabartį. Taigi. Ką sako „Mūšis po mūšio“ ir kodėl dabar?
Kad ir kokia plati būtų PTA kūrybos amplitudė, vargu ar joje galėtume įžvelgti daug atviro dialogo su politine ar socialine situacija. Net reflektuodamas vartotojišką žmogaus santykį su pasauliu (filmu „Bus kraujo“ (angl. There Will Be Blood)) jis veikiau užklausia ne konkretų JAV plėtros laikotarpį, bet esmines kapitalizmo prielaidas: kokį vidinį mąstymą skatina jo sukuriamos išorinės sąlygos.
„Mūšis po mūšio“ yra kitoks. Filmo pasakojimas vyksta daugiau mažiau šiandienos, daugiau mažiau mūsų pasaulyje. Šįkart jau pirmosiomis scenomis pasakojimas nurodo į lengvai atpažįstamą kontekstą – liūdnai pagarsėjusias JAV migrantų sulaikymo stovyklas. Šįkart, kaip sako amerikiečiai, the gloves are off (liet. „laukia kova be taisyklių“).
P.T.Andersonas nesitaupo. Pagrindinės dvi organizuotos grupės „Mūšyje po mūšio“ – aktyvistai, o veikiau, teroristai, ir automatais apsikarsčiusi JAV kariuomenė. Skaitytojas ir be šios recenzijos šimtus kartų yra girdėjęs (patyręs), kad šiandienos pasauliui būdingas pasidalinimas į dvi opozicines jėgas, kurios neretai apibrėžia viena kitą per skirtumą nuo tų kitų, supuvėlių. Ir per įsitikinimą, kad kol anų nesunaikinsim, toliau – niekaip. Toks yra ir „Mūšio po mūšio“ pradžios taškas.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Netikėtą meilės trikampį suformuoja revoliucionierė Perfidija (akt. Teyana Taylor), jos padėjėjas sprogdinimų klausimais Bobas (akt. Leonardo DiCaprio) ir porelės taikinys – pulkininkas Stivenas Lokdžojus (akt. Sean Penn). Kol pirmųjų dviejų grupuotė puola tiek karių, tiek politikų turtą, Bobui nežinant Perfidia pradeda trumpalaikį ir abiem pusėm labai pavojingą romaną su Lokdžojumi.
Netrukus jai gimsta mergaitė ir nepalankiai sukritus kortoms (ar, kaip filme sako Bobas, kauliukams) DiCaprio personažas su dukra turi sprukti kuo toliau bei skubiai keisti tapatybes.
Didžioji filmo dalis vyksta Vilai (akt. Chase Infiniti) sulaukus 16-os metų. Per tuos metus Bobas prarado turėtą ugnelę – dabar šioji jam reikalinga nebent prisidegti dar vienai suktinei. Noras įskiepyti dukrai revoliucines vertybes tarsi dar gyvas, bet maištingos veiklos jau paliktos praeityje. Iki to laiko, kol karjeros laiptais palypėjęs Lokdžojus atvyksta surasti ir sunaikinti savo trumpalaikio seksualinio nukrypimo įrodymų.
Jei ir yra tema, PTA filmuose pasirodanti vėl ir vėl, tai – individo poreikis priklausyti bendruomenei. Tokia buvo „Magnolios“ varomoji jėga. Šis poreikis tapo skausmingu, bet būtinu vaistu „Nematomo siūlo“ (angl. Phantom Thread) įsimylėjėliams ir suvienijo „Meistro“ (angl. The Master) kulto narius.
Šiuo atveju idėjiniame centre atsiranda Vila – dviejų vyrų dukra, kurių vienas reprezentuoja sukarintą ir iki atviro rasizmo privedusią klasikinę jėgos struktūrą, o kitas – niekada taip ir neįvykusios revoliucijos aidą.
Ji ir yra jaunoji Amerikos karta, įstrigusi tarp dviejų viena kitos širdingai nekenčiančių pusių. Deja, nė viena pusių negali pasiūlyti adekvačios vizijos pačios Vilos gyvenimui – Bobas pokalbiuose su ja pasirodo kaip tipinis geranoriškas, bet nuo realijų atsilikęs tėvelis, o Lokdžojus ketina ne tik ją nužudyti, bet išvis ištrinti bet kokius ženklus, kad toks žmogus kažkada egzistavo.
Diskusijoms apie tolesnius žingsnius laiko pritrūksta, nes karinės jėgos lydimas Lokdžojus – jau prie durų. Bobas desperatiškai bando nepakliūti kariams į rankas ir pakeliui kokiu nors būdu surasti dingusią Vilą. Tuo tarpu ši greitai suvokia, kad net jei šiek tiek padės tėvo revoliucionierių tinklas, nuo mirties teks gelbėtis pačiai.
Svarbiausias dalykas, kurį reikia žinoti apie „Mūšį po mūšio“ – kaip neįtikėtinai smagu šią juostą žiūrėti. Mažų mažiausiai keletą scenų galima rašyti į kino vadovėlius kaip geros veiksmo režisūros pavyzdžius.
Prasidėjus gaudynėms beveik nesulėtėdamas filmas kone dvi valandas palaiko tokį nepaprastą tempą: žiūri visuomet kiek sulaikęs kvapą. Nuo „Parazito“ turbūt nebuvo kito filmo, kuris gebėtų taip efektyviai palaikyti dramą į ją vis įterpdamas humoro.
Viena konkreti scena – automobilių gaudynės tuščiais, banguojančiais keliais – čia sukuriama emociją, kurios net nepajėgiu įvardyti. Sėdžiu savo kėdėje prikaustytas įtampos, bet sykiu įtrauktas į kone psichodelinį vaizdo bangavimą. Jei kas nors manęs paklaustų, ką daro režisierius, parodyčiau štai šią sceną. Joje tėra trys automobiliai ir kelias. Bet P.T.Andersonas iš šių elementų išspaudžia tiek emocijos, kad, rodos, nieko pasaulyje daugiau ir nereikia. Duokit tris automobilius, kelią ir gerą režisierių – žiūrėsiu laimingas vėl ir vėl.
Tai, kad filmas beveik nestabteli, man neatrodo vien priemonė išlaikyti įtampą. Bobas su Vila dvi valandas privalo rasti naujas strategijas gelbėtis iš situacijos, kuriai jie tiesiog kraupiai nepasiruošę. Vienu didžiausių iššūkių Bobui tampa paprasčiausias seno, mygtukinio telefono pasikrovimas. Už durų jau stovi tankas, o vargšeliui reikia bent vieno procento baterijos.
Argi šios situacijos nesisieja kaip tik su šiandienos būsena? Ta pačia, kurią apibrėžia įkalinimas tarp dviejų jėgų, kurių nė viena nežavi, bet su kuriomis privalu dirbti? Ar jūs nesijaučiate kaip L.DiCaprio, desperatiškai bandantis tai telefoną pasikrauti, tai per stogą peršokti, tai prisiminti, koks tas jūsų slaptažodis?
Tai ir yra „Mūšis po mūšio“ – nuolatinė šiandienos būsena bandant kaip nors išlaikyti galvą virš vandens, jau seniai nebepuoselėjant iliuzijos rasti didesnę viziją, kaip iš tiesų išgelbėti pasaulį.
Esamos galios struktūros neišgelbės. Bent jau PTA vizijoje, Lokdžojaus vaidmuo yra ne tiek tvarkyti tikrovę, kiek ją neigti. Pamirškime apie tai, kad galingasis karys šiame pasakojime panaudoja teisingumui ir tvarkai skirtas institucijas savo tikslams (realaus gyvenimo pavyzdžius leisiu sugalvoti patiems).
Ko verta vien maišyto kraujo vaiko, kurį būtina sunaikinti, kad įrodytum, jog esi tyras, tvirtai saugantis nacionalines sienas ir gini vakarietiškas vertybes, metafora. Kad tiesa taptų tiesa, reikia sunaikinti faktus. Dar daugiau – reikia paneigti, kad ir tu pats nenori savo tiesos.
Vilties PTA atranda kelyje. Nei Vila, nei Bobas „Mūšyje po mūšio“ neišgyventų, jei ne nuolat aplinkinių jiems suteikta parama. Keletą kartų jį visiškai nesavanaudiškai iš bėdos ištraukiantis Sensėjus (akt. Benicio del Toro), suimtųjų centre dirbančios moterys, seni bendražygiai ir net paprasčiausiai kryptį nurodantys praeiviai. Bobas beviltiškai nepasiruošęs, bet jis ne vienas.
Vilai atsidūrus beviltiškoje situacijoje jai papildomą gyvybę suteikia, rodos, mažiausiai tikėtinas pagalbininkas – profesionalus žudikas. Scenarijus mums nepaaiškina, kas dedasi vyro galvoje, bet juk mes, žiūrovai, suprantame, kad ir jis pats laikomas tokiu pat „negrynu“ žmogumi, kurį anksčiau ar vėliau reikės pašalinti. Gyvenimas ir jam yra mūšis po mūšio. Kartais tenka palūžti. Kartais tenka sakyti – kausiuosi, nes nėra pasirinkimo, užtai kausiuosi kitaip.
Nepamirškime ir fakto, jog situacija, išprovokavusi visą centrinį filmo konfliktą, gimsta norint išgelbėti kitus: bevardžius ir pamirštus žmones. Tam pasirinktos priemonės (net neabejoju, sąmoningai) vaizduojamos radikaliai, tačiau ar vilties neteikia vien tikslas? Kad kaunamės visgi ne dėl skaniausios kavos ar mėgstamiausio užkandžio, bet dėl empatijos vieni kitiems.
„Mūšis po mūšio“ apžioja labai jau didelį kąsnį – kalbėti apie mūsų laikus neapsiribojant parodija ar nevilties konstatavimu. Net rodydamas niekšą Lokdžojų filmas atranda savitos empatijos – žiūrovas, reikia tikėtis, atpažins, kad kaip koks Tonis Soprano, šis personažas. rinkdamasis statyti save į hierarchijos viršų, pats save stumia į neviltį.
(Beje, jei už kariškio vaidmenį Seanas Pennas nelaimės geriausio antraplanio vaidmens „Oskaro“, nebežinau, kas pasaulyje yra kas. Šioje nominacijoje Lokdžojaus vaidmenį laikyčiau tokiu pat geru kaip ir Heatho Ledgerio sukurtą Džokerį ar Javiero Bardemo žudiko vaidmenį filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (angl. No Country for Old Men).)
Kitame neseniai matytame filme nesyk skambėjo frazė „Vaikams viskas gerai“ (The Kids are Alright), paprastai sakoma turint omenyje, kad šauni ta jaunoji karta, nesikabinėkit. Nežinau, ar PTA išvada tokia. Kontekstas tam gerokai per aršus, gerokai per sudėtingas.
Sprendžiant pamatines problemas neužtenka laimėti mūšį – po jo lauks kitas, ir dar kitas. Bet nesame pasmerkti. Jei tikrai norime susikalbėti, tą padaryti įmanoma ir neprisimenant slaptažodžio. O norinčių susikalbėti PTA mato daugiau nei tų, kurie nori tik įsakyti.
