Nuo 2014 m. Ukrainoje fotožurnalistas lankėsi keturis kartus, fotografavo karo siaubiamą šalį ir kovojančius savanorius. Nors po šalį važinėjo motociklu su baltarusiškais numeriais bei savo baltarusišku pasu, tačiau iš ukrainiečių visuomet sulaukdavo tik pagalbos ir dėkingumo.
„Baltarusijos valdžia atvirai palaiko Putino režimą, o socialiniuose tinkluose galima rasti informacijos apie tai, kad baltarusiai nėra mėgstami Ukrainoje, tačiau aš su tuo niekada neturėjau jokių problemų“, – pasakojo fotografas A.Vasiukovičius, atvirai palaikantis Ukrainą ir jos teises į savo žemę bei ateitį.
-
Šventos ąžuolų giraitės, ugnies apeigos ir mįslingos aukos – ką išties žinome apie senąsias baltų šventvietes?
-
Už tėvynę žuvusi partizanė ir sovietų kolaborantė: ar įmanoma lyginti Glemžaitės ir Nėries poeziją?
-
Posovietinio bendrabučio realybę aprašęs Dovydas Grajauskas: „Debrecene buvo keli keliai – išvažiuoti iš jo, mirti arba sėsti į kalėjimą“
Nors po 2020 metų masinių protestų Baltarusijoje visos iki tol gyvavusios nepriklausomos žiniasklaidos priemonės buvo paskelbtos ekstremistinėmis, o maždaug pusė milijono baltarusių paliko šalį, tačiau pats A.Vasiukovičius teigia pasilikęs su viltimi, kad kažkas gali pasikeisti ir jis nori būti to įvykio liudininku.
Trejus metus Minske gyvenęs su kasdiene nuojauta, kad anksčiau ar vėliau ir jis pats gali tapti režimo taikiniu, galiausiai vieną dieną sulaukė kratos, po kurios sekė mėnesiai įkalinimo ir trejų metų namų arešto bausmė už fotografijas, padarytas protestų metu.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Su šiuo metu Lenkijoje gyvenančiu A.Vasiukovičiumi pasikalbėjome apie fotografo darbą autokratinio diktatoriaus valdomoje šalyje, meilę ir pagarbą Ukrainai, „Donbaso“ savanorių pulką ir netektis, baimės jausmą ir pagarbą gyvybei, baltarusių kovą už savo šalį ir gyvenimą nuo nulio.
Fotografija autoritarizmo sąlygomis
– Aliaksandrai, jei gerai suprantu, fotografija nėra jūsų pirmoji profesija – tad įdomu, kada ir kaip pasirinkote šį kelią?
– Mokydamasis penktoje klasėje pradėjau lankyti fotografijos būrelį, tačiau tai truko gan trumpą laiką. Čia mes daugiau spausdinome nuotraukas, o ne fotografavome, todėl susidomėjimas gan greitai išgaravo.
Fotografija į mano gyvenimą sugrįžo studentavimo metais. Tuomet atsirado galimybė užsidirbti šiek tiek pinigų, tad aš nusipirkau fotoaparatą ir ėmiau fotografuoti savo malonumui.
Lūžis buvo 2006 metais, kai Baltarusijoje prasidėjo protestai prieš Lukašenkos valdymą. Gatvėse pamačiau fotografus, kurie fiksavo tuos įvykius. Man tai padarė didžiulį įspūdį. Tuomet pabandžiau fotografuoti ir pats, žinoma, nieko gero man nepavyko. Tačiau būtent tada ir susidomėjau dokumentine fotografija bei fotožurnalistika.
Turbūt labiausiai mane sužavėjo galimybė per nuotraukas pasakoti istorijas. Kadangi rašyti tekstų didelio malonumo niekada nejutau, fotografija tapo mano būdu kalbėti. Šitaip pamažu ir įsitraukiau: ėmiau fotografuoti paprastas ir man prieinamas temas tinklaraščiui „Live Journal“.
Labiausiai mane sužavėjo galimybė per nuotraukas pasakoti istorijas. Kadangi rašyti tekstų didelio malonumo niekada nejutau, fotografija tapo mano būdu kalbėti.
Vėliau su savanoriais ėmiau važinėti po Baltarusijoje veikiančius vaikų namus bei psichoneurologinius pensionatus. Nors daug patirties neturėjau, tai tapo viena pirmųjų mano socialinių temų. Šitaip pamažu viskas ir įsisuko.
– Per tuos metus Baltarusija patyrė nemažai pasikeitimų bei sukrėtimų, o politika dar radikaliau pasuko autoritarizmo kryptimi. Ką reiškia būti laisvai samdomu fotografu tokioje šalyje, kalbėti temomis, kurios ne visada yra priimtinos valdžiai?
– Spaudoje savo darbus ėmiau publikuoti maždaug 2010-aisiais. Kaip tik tuomet vyko rinkimai, o po jų, žinoma, ir protestai, kurie buvo žiauriai numalšinti, daugybė žmonių sulaikyti, buvę kandidatai – suimti.
Tačiau po to situacija Baltarusijoje ėmė keistis į gera. Tarp 2015 ir 2020 metų šalies politika ėjo sąlyginio liberalizmo keliu: buvo net leidžiama švęsti Baltarusijos nepriklausomybės dieną, niekas nebedraudė po miestą vaikščioti su balta-raudona-balta ar „Pahonia“ (Vyčio, – red. past.) vėliavomis. Jausmas tikrai buvo geras ir, esu įsitikinęs, kad ši sąlyginė laisvė nulėmė masinius protestus 2020-aisiais.
Iki tol šalyje veikė nepriklausoma žiniasklaida, kurioje galima buvo publikuoti fotopasakojimus jautriomis ir aštriomis temomis. Pavyzdžiui, viena tokių buvo apie moteris, kurios patyrė smurtą artimoje aplinkoje. Po šios temos iškėlimo Baltarusijos milicija net siekė įstatymu keisti situaciją. Tiesa, kai šis projektas pasiekė prezidento kanceliariją, Lukašenka pareiškė, kad šis įstatymas prieštarauja „tradicinėms vertybėms“ ir iniciatyvą nukišo į stalčių.
Pastarieji ketveri metai Baltarusijoje buvo labai sudėtingi. Žinoma, per tą laiką aš šį tą fotografavau ir publikavau, tačiau visa tai jau teko daryti slapta.
Na, o pastarieji ketveri metai Baltarusijoje buvo labai sudėtingi. Žinoma, per tą laiką aš šį tą fotografavau ir publikavau, tačiau visa tai jau teko daryti slapta. Visų pirma todėl, kad nesinorėjo pakišinėti artimų žmonių. Antra, bendradarbiavimas su nepriklausoma, tačiau emigracijoje veikiančia žiniasklaida, kuri Baltarusijoje pripažinta ekstremistine, grėsė įkalinimo bausme nuo ketverių iki aštuonerių metų.
Visus šiuos metus gyvenau nuolatiniame laukime, kada paskambins į duris ir išsives. Galiausiai 2023 metais taip ir nutiko...
„Donbaso“ savanorių pulko fotografas
– Tarp jūsų nagrinėtų temų – Euromaidanas Kyjive, ukrainiečiai savanoriai Donbase, karas Ukrainoje, protestai Baltarusijoje. Tai sudėtingos ir neretai tragiškos istorijos. Kodėl jus patį domina būtent tokios temos?
– Nuo politinių protestų Baltarusijoje aš kaip tik ir pradėjau savo kaip fotografo kelią... Tada dar buvau jaunas ir naivus – maniau, kad fotografija ir žurnalistika gali pakeisti pasaulį. Žinoma, dabar taip jau negalvoju. Viliuosi, kad šios nuotraukos bent vieną ar du žmones privers susimąstyti apie tai, kas ir kodėl vyksta. Tai jau būtų šioks toks laimėjimas...
Fotografuoti Euromaidano įvykius Kyjive man buvo labai natūralu. Ukrainoje nuolatos lankiausi dar nuo mokyklos laikų, tai buvo pirma užsienio šalis, į kurią išvykau. Ilgainiui čia atsirado artimų draugų, o ši šalis tapo man lyg antra tėvynė.
Atvirai sakant, aš žiūrėjau ir pavydėjau ukrainiečiams to, kaip jiems pavyksta tvarkytis su sovietiniu paveldu ir Rusijos įtaka. Tad argi galėjau likti nuošalyje, kai mano mylimame Kyjive prasidėjo Euromaidanas? Čia fotografuodamas praleidau du mėnesius.
O kai 2014 m. prasidėjo įvykiai Rytų Ukrainoje taip pat ilgai nedvejojau. Juk tai buvo tiesiogiai susijusios temos – žmonės, kurie dalyvavo Euromaidane, po Rusijos pradėtos invazijos į Ukrainą metė savo darbus, tapo savanoriais ir ėjo ginti savo šalies.
– Kalbate apie fotografijų seriją „Donbaso savanoriai“, kurioje įamžinote skirtingų profesijų žmonių, pirmą kartą į rankas paėmusių ginklą, portretus. Man ši serija yra akivaizdus Rusijos propagandos, iki šiol kalbančios apie tai, kad rytinės Ukrainos sritys visada buvo prorusiškos, paneigimas. Papasakokite apie savo pirmąsias patirtis Ukrainos kare.
– Tuomet neturėjau jokio supratimo, kaip kas veikia, todėl tiesiog parašiau laišką ukrainiečių savanorių pulko „Donbasas“ vadui ir jis pakvietė mane atvažiuoti. Aš iškart ėmiau ruoštis.
Gavęs akreditaciją atvykau į šį pulką. Čia sutikau labai skirtingo amžiaus ir profesijų žmones, kurie entuziastingai tikėjo savo pergale. Tačiau jau pirmas mūsų išvykimas į užduotį baigėsi tragiškai: mes patekome į pasalą ir apšaudymą – keli vyrai žuvo, keli buvo sunkiai sužeisti. Po to, žinoma, buvęs entuziazmas ir tikėjimas apslopo.
Jau pirmas mūsų išvykimas į užduotį baigėsi tragiškai: mes patekome į pasalą ir apšaudymą – keli vyrai žuvo, keli buvo sunkiai sužeisti.
Man tai buvo pirmas krikštas ugnimi... Kadangi buvau kartu su visais, kaip ir visi bėgiojau, slapsčiausi, šliaužiojau, po šio įvykio vyrai ėmė žymiai labiau pasitikėti manimi. Tuomet jie pradėjo manęs prašyti nufotografuoti juos atminčiai. Taip tapau savotišku „Donbaso“ pulko fotografu. O kadangi nešiojau šalmą, ant kurio buvo užrašas „TV“, gavau pravardę „Televizorius“.
Su savimi turėjau kompiuterį ir bevielį internetą, tad nufotografavęs pavienius ar grupinius portretus, siųsdavau jų artimiesiems. Ilgainiui tai tapo kasdiene mano veikla: fotografuodavau ir siųsdavau, fotografuodavau ir siųsdavau. Jokių planų, ką su šiomis nuotraukomis daryti, aš ir neturėjau.
Po kelių mėnesių man sugrįžus į Baltarusiją, įvyko kruvinas Ilovaisko „katilas“, į kurį pateko Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Daugybė „Donbaso“ bataliono savanorių tuomet žuvo, pateko į nelaisvę arba dingo be žinios. Tada man pradėjo rašyti žmonės ir prašyti atsiųsti daugiau fotografijų ar video su įamžintais jų artimaisiais kariais, kurių nebeliko...
– Šiaip atsirado serija „Fotografijos atminčiai“, kuri tartum kalba apie tai, kad, perfrazavus baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygos pavadinimą, karas visada turi žmogišką veidą.
– Taip. Juk kai skaitai žiniasklaidoje minimus žuvusių skaičius ir netektis, nesuvoki, jog konkretiems žmonėms – tėvams, sutuoktiniams, vaikams – tai yra tikra tragedija. Ir viena netektis prilygsta pasaulio pabaigai. Todėl šioje serijoje beveidei statistikai bandžiau suteikti žmogišką veidą.
Tuomet man atrodė, kad šios nuotraukos kalba ir apie tai, kad jokia teritorija nėra tokia svarbi, kaip žmogaus gyvybė. Ypač savanorių, kurie žūsta nepasiruošę karui. Deja, dabar, matydamas, kaip veikia Rusija, suprantu, jog ji nesustos net ir gavusi tam tikras teritorijas. Nes iš esmės teritorijos jai nerūpi. Tai tiesiog yra principinė neapykanta ir siekis bet kokią civilizaciją paversti chaosu.
– Kiek kartų iki šiol jau fotografavote Ukrainoje?
– Nuo plataus masto karo pradžios Ukrainoje lankiausi tris kartus. Pirmasis buvo 2022 kovo 15 d. – anksčiau tiesiog nepavyko gauti leidimo. Tąkart pasiekiau Kyjivą – rusų kariai jau buvo visai netoli sostinės. Iki tol nebuvau matęs gatvėse gulinčių nužudytų civilių gyventojų. Deja, 2022-aisiais tai tapo siaubinga realybė, kurią išvydau Kyjivo pakraščiuose – Bučoje bei kitur.
Buvo baisu, tikrai baisu. Su laiku supratau, kad baimė nėra kažkas nenatūralaus, mat ji padeda veikti racionaliai. Juk kai tau virš galvos kažkas praskrenda arba ima sproginėti, geriausia, ką gali padaryti – saugotis ir slėptis.
Su laiku supratau, kad baimė nėra kažkas nenatūralaus, mat ji padeda veikti racionaliai. Juk kai tau virš galvos kažkas praskrenda arba ima sproginėti, geriausia, ką gali padaryti – saugotis ir slėptis.
Ukrainoje mane apima dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės, supranti, kad nieko negali pakeisti, karo nesustabdysi. Iš kitos pusės, kai matai, kad yra žmonių, kurie vardan savo idealų yra pasirengę paaukoti tai, ką jie turi brangiausio – gyvybę – tai įkvepia dirbti, stengtis, gyventi.
Nepaisant to, kad kartais situacija atrodo beviltiška, vis tiek verta atlikti kad ir mažiausią veiksmą, kuris gali padėti ateityje mums gyventi geresniame pasaulyje. To mane išmokė sutikti ukrainiečių savanoriai bei civiliai.
„Viskas aplinkui virto košmaru“
– Grįžime prie Baltarusijos. 2020 metais fotografavote protestus prieš suklastotus prezidento rinkimus. Tuomet dešimtys tūkstančių baltarusių buvo sulaikyti ir įkalinti, per kelerius metus, kaip skaičiuojama, pusė milijono žmonių išvyko iš šalies. Kaip pats atsimenate tas dienas?
– Prieš rinkimus daugelis buvome nusiteikę labai viltingai, nes matėme, kiek žmonių trokšta permainų. Būtent todėl masės žmonių išėjo į gatves laukti, kada bus paskelbti rinkimų rezultatai. Tikėjomės, kad šį kartą pokytis yra neišvengiamas.
Kai atvykau į vietą, kur buvo susirinkę žmonės, pamačiau daugybę milicijos, specialiosios technikos ir pajutau ašarinių dujų kvapą. Kaip tik tuo metu žmonės ėmė statyti barikadas – to niekada nebuvau matęs Baltarusijoje.
Iškart supratau, kad kažkas vyks, bet nesitikėjau, jog specialios tarnybos imsis tokių žiaurumų. Kai tiesiai į žmones ėmė skrieti garsinės granatos ir pasipylė kraujas – kai kuriems protestuotojams buvo padaryti sužalojimai, panašūs į tai, ką buvau matęs kare Ukrainoje, viskas aplinkui virto košmaru... Sužeistus ėmė gabenti į ligoninę, o protestuotojai išsibėgiojo.
Po šių įvykių maniau, kad viskas tuo ir pasibaigs. Visą naktį specialios tarnybos lakstė po miestą ir sėmė visus, ką tik pamatydavo, laužėsi į barus ir suiminėjo niekuo dėtus asmenis. Tačiau kai kitą dieną Minskas vėl buvo pilnas protestuotojų, tai buvo išties įspūdinga...
Ir net kai protestai nurimo, valdžios inicijuota medžioklė nesibaigė. Milicija važinėjo po miestą ir sėmė visus, kurie jiems nepatiko.
Kurį laiką protestuotojų gatvėse nelietė, mat tuo metu valdžia siautėjo rinkimuose dalyvavusių asmenų biuruose bei namuose. O paskui ėmėsi žmonių... Jie vaikščiojo, o juos tiesiog masiškai suiminėjo, sodino ir daužė. Tai buvo pati tikriausia žmonių medžioklė.
Ir net kai protestai nurimo, valdžios inicijuota medžioklė nesibaigė. Milicija važinėjo po miestą ir sėmė visus, kurie jiems nepatiko.
– Žvelgiant iš laiko perspektyvos, ar manote, kad tokia protestų strategija tuomet pasiteisino?
– Dabar, žinoma, lengva kalbėti... Tačiau didžiausias laimėjimas buvo tai, kad šie protestai vyko spontaniškai: niekieno neraginami žmonės ėjo į gatves išreikšti savo pozicijos. Tai buvo fantastiškas jausmas.
Vis dėlto, aš niekada nemaniau, kad esamoje situacijoje rinkimus Baltarusijoje galima laimėti remiantis įstatymu, kaip tikėjosi kai kurie kandidatai. Man atrodė, kad be kraujo praliejimo arba prezidento mirties niekas nepasikeis.
Pamenate, kas nutiko Kazachstane 2022-aisiais? Ten taip pat vyko masiniai protestai, tačiau galiausiai juos numalšino iš Maskvos ir Baltarusijos atvykusios ginkluotosios pajėgos.
Manau, kad jei Baltarusijoje dalis jėgos struktūrų būtų perėję į protestuotojų pusę, gan greitai būtume sulaukę Maskvos įsikišimo. Ir tai būtų pasibaigę su dar daugiau kraujo. Ir, žinoma, niekas Rusijos už tai nenubaustų, kaip nenubaudė už Krymą. Deja, Kremlius iki šiol nesulaukia deramo atsako už viską, ką daro Ukrainoje.
Kokia yra Baltarusijos ateitis? Jei atvirai, kol Putinas palaiko Lukašenkos režimą, kol turi tam resursų, jokių realių pokyčių tikėtis neverta.
– Jūsų fotografijų serija apie baltarusių protestus 2021 m. buvo įvertinta kaip geriausias darbas Lietuvoje rengiamame tarptautiniame spaudos fotografijos konkurse „Vilnius Photo Circle“. Ką pačiam reiškia dalyvavimas tokiuose konkursuose, kokią prasmę tame matote?
– Žinoma, svarbiausia čia tikrai yra ne apdovanojimai ir prizai. Tai, visų pirma, patirtis ir galimybė savo darbus parodyti kitokiame kontekste. Tai galimybė istorijoms, kurias kuri, kuriose pats dalyvauji, sklisti plačiau už tavo miesto ar šalies ribų. Tai ir pačiam fotografui suteikia progą geriau suprasti, ką jis daro ir kokio atgarsio sulaukia jo darbai.
Man kaip fotografui svarbu, kad šie darbai būtų matomi. Juk aš nekuriu šių istorijų sau, į stalčių. Iš mano pusės būtų neatsakinga kalbinti ir fotografuoti žmones, kurie išgyvena tam tikras traumas ir visa tai slėpti. Šios istorijos turi gyventi, nes tuomet jos gali daryti poveikį. Kad ir nedidelį, tačiau jei paliečia bet kelis žmones – tai jau yra daug.
Aš labai vertinu, kai konkursuose žmonės ima kalbėti ne apie mano darbus, kaip tos nuotraukos padarytos, bet apie problemas, kurias jos iškelia.
Iki 2020 m. Baltarusijoje mes taip pat turėjome spaudos fotografijų konkursą ir nemažą bendruomenę. Dabar, žinoma, nieko tokio nebeliko. Todėl įvairūs konkursai mums taip pat yra ir būdas pasauliui pasakoti apie tai, kas ištiko mūsų šalį. Juk šiandien savo darbų Baltarusijoje mes nebegalime rodyti.
„Pradėti viską nuo nulio“
– Kiek suprantu jūs pats iš Baltarusijos išvykote tik praėjusiais metais. Kodėl taip ilgai delsėte, juk akivaizdžiai matėte, kad situacija tik prastėja, pažįstamų ratas mažėja, o galimybės publikuoti savo darbus Baltarusijoje išvis nelieka.
– Aš puoselėjau viltį, kad gali įvykti stebuklas ir situacija iš esmės pasikeis. Norėjau likti ir tą momentą įamžinti... Deja, mano viltys neišsipildė. Maža to, pats buvau priverstas pasitraukti iš šalies.
– Galiausiai ir jūs sulaukėte beldimo į duris?
– Taip. 2023 m. rudenį grįžęs iš Ukrainos buvau sustabdytas Baltarusijos-Lenkijos pasienyje. Pretekstu tapo pase esantys Ukrainos antspaudai. Iš pradžių mane apklausė pasieniečiai, paskui KGB. Man liepė rodyti visas nuotraukas, kurios buvo mano kompiuteryje: tai buvo pati išsamiausias mano kūrybos peržiūra, kokią tik esu turėjęs... Tačiau galiausiai man leido vykti namo.
Aš puoselėjau viltį, kad gali įvykti stebuklas ir situacija iš esmės pasikeis. Norėjau likti ir tą momentą įamžinti... Deja, mano viltys neišsipildė.
Kelias kitas dienas mačiau, kad esu stebimas, o maždaug po dviejų savaičių sulaukiau kvietimo apklausai į KGB. Susiruošiau ten eiti, atidariau duris, o manęs jau laukė: parodė dokumentus, užėjo į namus ir pradėjo daryti kratą. Galiausiai po to sulaikė. Šitaip beveik tris mėnesius pralaikė kalėjime iki teismo.
– Kuo jus kaltino?
– Mano kompiuteryje rado 2020-ųjų metų protestų metu darytų fotografijų. Tačiau įkalčiu tapo tik tos nuotraukos, kur fotografavau važiuojamojoje dalyje stovinčius protestuotojus. Teisėjos manymu, jei jau stovėjau gatvėje, vadinasi, blokavau eismą, o tai reiškia, kad dalyvavau protestuose ir masiniuose neramumuose...
Už tai skyrė trejus metus namų arešto. Man galima buvo eiti tik į oficialų darbą – apie jokius papildomus darbus negalėjo būti nė kalbos. Dar turėjau papildomą valandą parduotuvei, apsilankymui pas gydytojus ir pan. Visą likusį laiką, taip pat ir savaitgaliais, turėjau sėdėti namuose: jokių apsilankymų pas gimines ar susitikimų su draugais. Maža to, bet kada galėjo patikrinti, ar laikausi šių sąlygų. Jei būčiau gavęs tris įspėjimus – namų areštas būtų pakeičiamas įkalinimu.
Žinoma, tokia perspektyva manęs visiškai nedžiugino. Juolab kad teko girdėti ne vieną atvejį, kai žmonėms už nieką būdavo paskiriamos nuobaudos ir pasodinami į kalėjimą.
Tad man tapo akivaizdu, kad Baltarusijoje aš nieko nebegalėsiu veikti ir atėjo laikas palikti šalį. Atvirtai sakant, man pakako trijų mėnesių kalėjimo, kad suprasčiau, kaip aš branginu laisvę. Neketinau daugiau rizikuoti ir vėl jos netekti. Juk uždarytas kalėjime aš tikrai nieko naudingo negalėčiau nuveikti. Taip kiek daugiau nei prieš metus aš išvykau į Lenkiją.
– Ką reiškia pradėti gyvenimą nuo nulio? Ir kaip jaučiasi fotografas, atsidūręs kitoje šalyje, kur yra ribojamas kalbos, kultūrinės aplinkos, bendruomenės, ryšių?
– Atsidūręs Lenkijoje netrukus padaviau prašymą politiniam prieglobsčiui. Kol laukiu, negaliu niekur išvykti iš šalies. Tai šiek tiek liūdina, nes labai norisi tęsti darbus Ukrainoje. Na, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau šis klausimas išsispręs.
Lenkijoje yra didžiulė baltarusių bendruomenė, vyksta įvairūs renginiai. Šiuo metu dirbu ten pat, kur dirbau iki tol, tik jau ne Baltarusijoje, o Lenkijoje. Kol kas mano temos susijusios išimtinai su baltarusiais.
Svarbiausia, kad šiandien jaučiuosi saugus ir net galiu mąstyti apie ateitį. To pastaruosius metus gyvendamas Baltarusijoje sau leisti negalėjau.
Be to, mokausi ir lenkų kalbos. Kadangi kelionėse po Ukrainą šiek tiek pramokau ir ukrainietiškai, su laiku, pripratus prie lenkiško tarimo, galima susigaudyti apie ką kalbama ir net šį tą paprasto pasakyti pačiam. Žinoma, sudėtingesnius dalykus išreikšti kol kas galiu tik baltarusiškai, angliškai ir rusiškai.
Kalbant apie fotografiją, kol kas Lenkijoje nematau tokių temų, kurias dariau Baltarusijoje. Gal tam dar reikia daugiau laiko, geresnio konteksto supratimo ir įsigyvenimo į aplinką. Tačiau, manau, su laiku ši problema taip pat išsispręs.
Svarbiausia, kad šiandien jaučiuosi saugus ir net galiu mąstyti apie ateitį. To pastaruosius metus gyvendamas Baltarusijoje sau leisti negalėjau. Tai, žinoma, išlaisvina ir džiugina.
Visi besidomintys dokumentine fotografija ir fotožurnalistika kviečiami nepraleisti „Vilnius Photo Circle“ festivalio ir konferencijos, kuri vyks rugsėjo 26–27 dienomis, Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje.
