Apie tai, kaip skleidėsi nebylioji pasipriešinimo kova, buvo kalbama Vilniaus rotušėje vykusioje diskusijoje „Bohema ir kavinės sovietmečiu“ – šeštojoje paskaitoje iš ciklo „Kultūra prieš sistemą: Vilniaus rezistencija sovietmečiu“.
-
Mirties ritualus sovietmečiu tyrinėjusi N.Putinaitė: „Krūvos vainikų ir milžiniški antkapiai kūrė žmogaus statusą“
-
Istorikas įvertino Ingos Ruginienės „sovietinį vaiką“: „Tai raudonas skuduras visuomenei audrinti“
-
„Kino fabrikas“ sovietmečiu: keisti cenzorių klausimai ir filmas, už kurį sau neatleido Žalakevičius
Žurnalistė Rasa Pakalkienė, prieš diskusiją skaičiusi pranešimą, teigė, kad bohemiškas gyvenimo būdas tapo sovietinės mašinos alternatyva. Anot jos, tuomet egzistavo tarsi dvi paralelinės realybės: viena – oficialioji, rodoma per televizorių, o kita – Vilniaus senamiesčio gatvėse ir kavinėse, kur gyvavo vadinamoji laisvuomenė.
Diskusiją moderavo žurnalistė Laisvė Radzevičienė, o joje dalyvavo mitologas ir rašytojas Dainius Razauskas, aktorius Rimas Morkūnas, poetas Antanas A.Jonynas ir muzikantas Mikas Feigelovičius.
„Bermudų trikampis“
Vilniaus bohemiškos kultūros centras telkėsi aplink vadinamąjį „Bermudų trikampį“ – kelių senamiesčio kavinių tinklą, kuriame mezgėsi kultūrinės diskusijos, idėjos ir tylūs maištai.
Pagrindinės vietos – senamiestyje ir miesto centre. „Gorkynė“ – taip anuomet buvo vadinama Gorkio gatvė, dabar – Pilies. Šiame „trikampyje" buvo kavinės „Vaiva“, „Ledainė“, „Afrika“ („Narutis“), „Bačka“ („Ugnelė“, dabar – Didžioji gatvė), „Žibutė“ (anuomet Muziejaus, dabar – Vokiečių gatvė), „Bistro“, prieš tai iki 1975 m. „Po bačka“ (anuomet Juozo Garelio, dabar – Dominikonų gatvė), „Žuvėdra“ (anuomet Liudo Giros, dabar – Vilniaus gatvė). Tuo metu vadinamame Jaunimo sode (dabar – Bernardinų sodas) – atvira vasaros kavinė „Rotonda“.
„Tai buvo mikropasaulis, kuriame laikinai išsijungdavo sovietinė logika, kur žmonės jautėsi dvasiškai laisvi“, – sakė pranešimą skaičiusi žurnalistė R.Pakalkienė.
Poetas A.A.Jonynas į kavinių mitologiją žvelgia atsargiau: „Dabar kalbėti apie kavinės gyvenimus kaip apie disidentizmą, rezistenciją ar pasipriešinimą, man atrodo, yra truputėlį per daug.“
Vis dėlto jis pripažįsta, kad bohemiškas pasaulis buvo emocinis prieglobstis, kupinas melancholijos: „Iš esmės jis daugiausia buvo depresiškas dėl to, kad niekur savęs nebuvo galima išreikšti pozityvesniu būdu.“
Apranga – vizitinė kortelė
Bohemiškos laisvuomenės apranga taip pat tapo savotišku protestu prieš sovietinį vienodumą. Ilgi vyrų plaukai, megztiniai, šalikai, džinsai ar sandalai buvo kodas, leidęs vieniems kitus atpažinti net gatvėje.
„Tos aplinkos vyrai dažnai turėjo ilgesnius plaukus, – pasakojo R.Pakalkienė. – Tiek vyrai, tiek moterys mėgo megztinius ir šalikus, o džinsai tuo metu buvo deficitinė prekė.“
Šis išskirtinumas buvo ne tik estetinis, bet ir psichologinis pasipriešinimas sistemai, kuri reikalavo vienodumo. „Negalima sakyti, kad bohemos atstovai tiesiogiai atvirai prieštaravo sistemai, bet buvo nuolatinis laisvumas nuo to, kas yra viešoje erdvėje“, – teigė aktorius R.Morkūnas.
Tačiau „netinkama“ išvaizda galėjo brangiai kainuoti. R. Morkūnas prisiminė, kaip buvo sulaikytas milicijos, nes atrodė „ne taip“ – vilkėjo salotinės spalvos šortus. A.A.Jonynas pasakojo, kad jam plaukus pirmą kartą nurėžė būtent milicijoje. Tokios patirtys leidžia suprasti, kad net aprangos detalė sovietmečiu galėjo tapti ideologiniu pareiškimu, o džinsai – drąsos simboliu.
Disidentas ar rezistentas?
Diskusijoje netrūko ginčų dėl sąvokų. Vienas klausytojas skirtumą apibrėžė taip: „Rezistentas – žmogus, kuris atvirai priešinasi sistemai. Disidentas – tas, kuris tiesiog nepriima tos sistemos žaidimo.“ Tačiau kita diskusijos klausytoja sąvokas suvienodina: „Iš tiesų bet koks pasipriešinimas struktūrai, kuri tuo metu yra vyraujanti, yra disidentiškumas.“
Bohema nebuvo politinis judėjimas, tačiau galima sakyti, kad jos neprisitaikymas kliudė įprasto tuometinio režimo tėkmei. „Tai nebuvo atviras pasipriešinimas, labiau nesutikimas su sovietų primetama ideologija ir gyvenimo būdu,“ – pabrėžia R.Pakalkienė.
Tapytojas Arvydas Šaltenis, kurio žodžius cituoja R.Pakalkienė, kadaise sakė: „Mes negalvojome, kad esame disidentiški, tokie buvome iš prigimties.“
Galima sakyti, kad bohema augo ne pagal valdžios taisykles, o pagal savo vidinį kompasą ir moralines vertybes. Šiandien tai priminimas, kad laisvė – ne istorinis faktas, o nuolatinė būsena, kurią kiekviena karta turi susikurti iš naujo.
