Pastaraisiais metais Lietuvoje sulaukėme ne vienos studijos, kurioje istorikai bei skirtingų sričių tyrinėtojai pačiais įvairiausiais pjūviais imasi analizuoti sovietinę praeitį. Jų akiratyje atsiduria Vilniaus istorija ir Lietuvos fotografija, šeima ir seksualumas, nepaklusniųjų bendruomenės ir juokas, architektūra ir literatūra, KGB veikla ir nomenklatūra, skundai ir psichiatrija.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Savo monografijoje N.Putinaitė gilinasi į iki šiol beveik visiškai nenagrinėtą temą ir bando suprasti, kokiais būdais sovietų ideologai diegė naujus mirties simbolius bei ritualus, kaip mažino religinių laidotuvių skaičių bei išnaudojo propagandą nusipelniusių asmenų „visuomeniniam nemirtingumui“ įtvirtinti ir t.t. Pasak autorės, „ši knyga yra apie „mirtį“, tačiau ji ne mažiau yra ir apie gyvenimą“ – buvusį ir esamą.
Tai jau ketvirta N.Putinaitės knyga, kurioje ji gilinasi į sovietmečio tikrovę bei įvairius to laikmečio reiškinius. Šį kartą jos dėmesio centre atsidūrė mirties tema bei sovietų valdžios pastangos pajungti mirties ritualus savajai ideologijai.
Ji teigė, kad įvairūs tyrėjai bei antropologai vienbalsiai sutaria, kad požiūris į mirtį, jos prasmės bei ritualai yra tai, kas visose visuomenėse keičiasi lėčiausiai. Tuo tarpu su modernia ateistine vizija atėję sovietai čia bandė naujai perkonstruoti visuomenę.
„Lietuvoje gyvavo katalikiški, barokiniai, puošnūs mirties ritualai, tuo tarpu tarybiniai administratoriai čia bandė įdiegti visiškai kitokį santykį su mirtimi. Ne tik sekuliarų, bet ir minimalistinį – rekomenduota statyti paprastus paminklus, atlikti minimalius ritualus, minimalizuoti net jausmus“, – teigė N.Putinaitė.
Vis dėlto ji pabrėžė, kad iš tokių sumanymų sovietų valdžiai nieko nepavyko, o diegtas minimalizmas visuomenėje išvirto visiškai priešingu dalyku – didžiuliais antkapiais, krūvomis vainikų, masinėmis laidotuvėmis ir sentimentaliomis epitafijomis.
Knygos autorė džiaugėsi tuo, kad tyrinėdama šią temą Lietuvos literatūros ir tautosakos institute atrado etnologo Norberto Vėliaus surinktus ir užrašytus laidotuvių vainikų įrašus, kurie suteikė nepaprastai daug vertingos medžiagos.
Net pageidavimų koncerte nėra tokio sentimentalumo, kokį galima rasti ant sovietmečiu statytų antkapių.
„Etnologas buvo gavęs valstybinį užsakymą parengti pavyzdinių laidotuvių užrašų rinkinį. Jis tai padarė, tačiau vėliau šią medžiagą ir toliau rinko savo iniciatyva. Tame rinkinyje nėra religinės tematikos, tačiau čia prasiveržia žmonių sentimentalumas, kuris tiesiog yra neįtikėtinas“, – teigė tyrėja, pabrėždama, kad tai buvo vienas labiausiai ją nustebinusių dalykų šiame tyrime.
Tiesa, ji pabrėžė, kad tokį perdėtą sentimentalumą galima rasti ne tik ant sovietmečio vainikų juostų, bet ir antkapių. Pasak mokslininkės, net pageidavimų koncerte nėra tokio sentimentalumo, kokį galima rasti ant sovietmečiu statytų antkapių.
N.Putinaitė teigė, kad ją taip pat pribloškė partinių žmonių tuštybė, kuri pasireiškė didžiulių ir brangių antkapių statymu kapinėse. Pasak jos, nusipelniusių valstybės veikėjų antkapiai buvo statomi už valstybės lėšas. Tuo metu nustatyta riba buvo 3 tūkst. rublių. Tačiau kartais šios sąmatos išaugdavo net iki 9 tūkst. rublių.
Knygos autorė pabrėžė, kad palengva šitokią pompastiką perėmė ir paprasti žmonės, kurie savo artimiesiems taip pat ėmė statyti didesnius paminklus nei buvo įprasta iki tol. Ši tendencija, anot mokslininkės, ypatingai aiškiai matoma kai kurių miestų ar miestelių naujosiose kapinėse, kur laidojama buvo nuosekliai chronologiškai.
Lenkai ir žemaičiai laidojosi kaip norėjo ir net sovietinė ateizacija nesugebėjo jų palaužti.
„Vaikštant po tokias kapines gali pastebėti, kaip su metais tie paminklai ima didėti. Žmonės tuomet net nesuvokė, kiek tie paminklai jiems kainuoja – tai buvo daroma siekiant sureikšminti mirusiojo statusą“, – pasakojo tyrėja.
Jos teigimu, sovietmečiu įprasti paminklai kainavo 1-2 tūkst. rublių, tuo tarpu žmogaus atlyginimas tesiekė 120 rublių. „Dideli paminklai ir sentimentalūs užrašai turėjo liudyti aukštą žmogaus statusą“, – teigė N.Putinaitė, pabrėždama, kad šias rungtynes kapinėse bei varžymąsi paskatino sovietizacija.
Ji taip pat akcentavo, kad kovodami su religiniais mirties ritualais bei tradicijomis, sovietai pasiekė priešingo ritualo – apeigos ir ritualai tik sustiprėjo. „Devintojo dešimtmečio pradžioje režimas jau tik imitavo kovą su religija, tačiau iš esmės buvo visiškai išsikvėpęs“, – kalbėjo N.Putinaitė.
Paklausta, ar buvo tautinės ar religinės grupės Lietuvoje, kurios nepasidavė sovietų diegtai mirties ateizacijai, mokslininkė teigė, kad tokios buvo net dvi. „Lenkai ir žemaičiai laidojosi kaip norėjo ir net sovietinė ateizacija nesugebėjo jų palaužti“, – sakė knygos „Mirties politika sovietinėje Lietuvoje“ autorė.
