Tačiau man tikriausiai negalėjo nenutikti, mat tuo pat metu per šalį ritosi intensyvi protestų banga, kuriai pilietinė visuomenė buvo (o ir tebėra) svarbiausia sąvoka. Tad išjungęs kompiuterį ir išėjęs pro duris kartais pačia tikriausia prasme patekdavau į patį pilietinės visuomenės veiksmo sūkurį. Šitaip knyga ir tikrovė man susiliejo į keistą amalgamą, vertusią ir tebeverčiančią klausti ir mąstyti apie pilietinę visuomenę ir jos narius.
Habermasas piliečius laiko visų pirma privataus intereso turėtojais ir privačios nuosavybės savininkais – buržua, kad ir kaip nepopuliaru būtų šį prancūzišką žodį vartoti. Jie siekia savų, iš esmės ekonominių tikslų (todėl ir pradėjau nuo privataus intereso – domėjimosi priežasties – deklaracijos). Šių tikslų vedini, piliečiai susirinka viešose erdvėse savo interesų derinti ir sąlygų jų realizacijai kurti. Čia jie sprendžia konkurencijos ir bendradarbiavimo problemas.
Tačiau ne tik jas. Kartu jie (tai yra, privačių asmenų pilietinė visuomenė) priešinasi galios centrams – visų pirma valstybei ir Bažnyčiai (XVIII a. realijos). Na, ir kitoms galios institucijoms, kurių nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos tik daugėja.
Habermasas piliečius laiko visų pirma privataus intereso turėtojais ir privačios nuosavybės savininkais – buržua, kad ir kaip nepopuliaru būtų šį prancūzišką žodį vartoti.
Patekęs į 2025-ųjų pabaigos Vilniaus centro gatves būtent su pasipriešinimu išsyk ir susiduri. Su ganėtinai artikuliuotu pasipriešinimu. Anų metų pabaigos ir nūdienėse batalijose dėl LRT net ir priešai – galios turėtojai ar norėtojai – pakankamai aiškūs. Galima, atrodytų, nesunkiai išvardinti politines partijas ar interesų grupes, kurias pilietinė visuomenė laiko grėsmingomis.
Tik panašu, kad ne taip jau aišku, kas kitoje barikadų pusėje, kas toji pilietinė visuomenė. O gal net stačiai – kas tie piliečiai?
Pavyzdžiui, kaip visgi atsakyti į klausimą – ar 10 000 žmonių (pilietinės visuomenės atstovų), susirinkusių į protesto mitingą po Seimo langais yra daug? Ar tokia grupė žmonių yra pakankama, kad Seiman išrinkti politikai atsižvelgtų į jų reikalavimus?
Kaip visgi atsakyti į klausimą – ar 10 000 žmonių (pilietinės visuomenės atstovų), susirinkusių į protesto mitingą po Seimo langais yra daug?
Viena vertus, dešimtis tūkstančių – visai nemenko miesto dydžio susibūrimas (~10 000 žmonių gyvena Kuršėnuose, Biržuose, Vilkaviškyje, Jurbarke, Raseiniuose...). Kita vertus, Lietuvos Respublikoje yra apie 2.38 milijono rinkėjų (net jei žinome, kad nemaža dalis prie balsadėžių niekuomet neateina) ir 1.82 milijono darbingo amžiaus žmonių (laikytinų svarbiausiai ekonomių interesų turėtojais ir realizuotojais). Šiuo požiūriu, prie Seimo susirenka niekingai maža grupė žmonių. O tai net pernelyg noriai pabrėžia protestų oponentai ir kritikai.
XIX a. pabaigoje italų ekonomistas Vilfridas Paretas suformulavo principą, sakantį, kad 80% rezultatų gaunama iš 20% pastangų ar priežasčių. Šis principas iš ekonomikos netruko išplisti į kitas sferas. Mūsų kontekste jis sako, kad dideliems pokyčiams nereikalingas šimtaprocentinis dalyvavimas. Vadinasi, dar priskaičiavus visų susirinkusių į mitingus draugus ir palaikytojus, viskas gali pasirodyti kiek kitaip.
Nors, tiesą sakant, skaičiai parodo ne tiek daug, kiek mums bando pasakyti jų mėgėjai. Įdomesnis klausimas, kaip mūsuose suprantamas pilietiškumas ir priklausymas įvairiausiems jį atstovaujantiems ir puoselėjantiems sambūriams. Formaliems ir neformaliems, siauriems ir visuotiniams.
Tenka iškart pripažint, kad Habermaso siūlomo pilietiškumo mūsuose nedaug, o jei ir pasitaiko – jis kuo labiausiai slepiamas. Nes lietuviškas pilietis nėra savanaudis buržua, jis pilies, t.y. valstybės dalis. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nežinantįjį pamoko bent dviejų žodžio „pilietis“ reikšmių:
- asmuo, turintis pilietybę: [pvz. žodžių junginyje] piliečių teisės ir pareigos;
- oficialus suaugusio asmens vadinimas. Pvz. garbės pilietis (vardas, paprastai suteikiamas kitos valstybės ar kitos vietovės gyventojui už nuopelnus).
Ir tiek, net užuominos į kokias kitas galimai paplitusias reikšmes nerasi. Arba žodynas paseno, arba lietuviškai klabantiesiems pilietinė visuomenė – tai valstybės gyventojų, turinčių jos pilietybę grupė. Tą grupę vienija tikras (ar tarimas, numanomas) konsensusas dėl to, kas tai valstybei geriausia.
Šiuo konsensusu pagrįstas ir matuojamos kitos svarbios sąvokos – bendrasis gėris ir viešasis interesas – tikros ir pagrįstos tik tuomet, kai remiasi valstybės poreikiu. O jis, veikiausiai tėra vienintelis – išlikti, egzistuoti (tai anaiptol ne blogas poreikis). Gaila, kad terminas valstybininkai jau porą dešimtmečių įsitvirtino visai kita prasme. Jis šiame kontekste labai tiktų.
Prieštara gana aiški – vokiečių filosofo manymu, pilietinė visuomenė susiburia derinti privačių interesų ir pagrįsti jų svarbos racionalia argumentacija. Lietuviška pilietinė visuomenė susiburia ginti to, kas priimama numanomu bendru sutarimu, dėl ko nediskutuojama ir rimtesni klausimai nekeliami. Piliečiai susirenka ginti valstybės intereso, kad ir kaip sunkiai apibūdinamas jis būtų.
Lietuviška pilietinė visuomenė susiburia ginti to, kas priimama numanomu bendru sutarimu, dėl ko nediskutuojama ir rimtesni klausimai nekeliami.
Antra vertus, šis pilietinės visuomenės ginamas interesas ne tik nesuvedamas į privačius interesus, bet niekam net į galvą nešauna svarstyti to viešojo ir privačių interesų sąsajų. Nes piliečiai ir visuomenininkai (panašu, teigimas valstybininkų pakaitalas) stengiasi nepasirodyti turį kokį nors asmeninį interesą. Juk dirbame Lietuvai, o ne sau! Tarsi protestų dalyvių darbai, verslai ir gyvenimo būdai būtų prisiimti kaip pasiaukojimo valstybei našta, o ne savų poreikių tenkinimas.
Kažkodėl nemanau, kad toks asmeninių interesų neigimas yra piktavališkas veiksmas ir kad čia reikėtų ieškoti sąmokslo siekiančio nuslėpti tikruosius protestų organizatorių tikslus. Veikiau jau įtarčiau refleksijos stygių – kas gi nemanome, jog žinome, kaip iš tikrųjų turėtų veikti pasaulis. Įsitikinus tokio žinojimo teisingumu, jokie kitokie požiūriai ar net artimo požiūrio niuansai neatrodo nei teisingi, nei prasmingi, veikiau pavojingi. Ir klausimai dėl alternatyvų nebekyla.
Yra ir dar vienas aspektas – žmonės turintys aiškų ir išreikštą privatų interesą į tokią pilietinę visuomenę paprasčiausiai neįtraukiami. Net priešingai, į juos žiūrima kiek iš aukšto ar net įtariai, juk privatūs interesai (nuo prieinamos infrastruktūros iki įvairiausių savirealizacijos formų) gali būti realizuojami ne tik demokratinėse respublikose, bet ir autoritarinėse valstybėse, ir kokioje nors daugiatautėje (ar tokia apsimetančioje) imperijoje.
Pasaulis kinta, kinta ir atsakymo sąlygos, tad galbūt neprošal būtų prie šio klausimo vis grįžti. Ir pabandyti į jį atsakyti pilietiškai (ta neegzistuojančia prasme) – suvokiant ir laikantis asmeninių interesų.
Klausti klausimo kuo Lietuvos Respublika šiandiene savo forma yra vertinga, sakytum, prilygsta išdavystei. Juk į šį klausimą valstybės kūrėjai atsakė prieš gerą šimtą metų, o piliečių reikalas nešti šį atsakymą toliau ir perduoti iš kartos į kartą.
Bet pasaulis kinta, kinta ir atsakymo sąlygos, tad galbūt neprošal būtų prie šio klausimo vis grįžti. Ir pabandyti į jį atsakyti pilietiškai (ta neegzistuojančia prasme) – suvokiant ir laikantis asmeninių interesų. Juk galiausiai, demokratinė valstybė ir pliuralistinė visuomenė svarbios ne savaime, bet dėl to, kad jose gyventi geriau. Bent jau man. Jose aš jaučiuosi saugus mąstydamas, klausdamas ir rašydamas. Kad ir šitą tekstą.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
