Atsiminimų knyga „Traukinys M“ – tai aštuoniolikos stotelių kelionė menininkės minčių traukiniu. Jos traukinys pajuda iš nedidukės kavinės Grenič Vilidžo rajone Niujorke, kur P.Smith kiekvieną rytą užsisako juodos kavos ir tamsios duonos su alyvuogių aliejumi.
Tekstas meditatyviai vingiuoja per išorinius ir vidinius rašytojos kraštovaizdžius: nuo Fridos Kahlo namų Meksikoje iki Jeano Genet įkalinimo vietos Prancūzijos Gvianoje, nuo Arkties tyrinėtojų draugijos susitikimų iki kapinių, kur ilsisi Yukio Mishima, Sylvia Plath, Arthuras Rimbaud...
Ši kelionė sklidina sapnų, keistų nutikimų, atsitiktinių pokalbių ir ilgesingų prisiminimų – viso to, kas kuria Patti Smith pasaulio logiką ir ritmą.
Knygoje atsiskleidžia subrendusi menininkė – rami, bet drąsi, stebinti pasaulį ir tuo pat metu kurianti savąjį. Pati autorė šią knygą vadina „savo egzistencijos žemėlapiu“. Jį papildo Patti polaroidu darytos nuotraukos – tylūs kasdienybės natiurmortai, liudijantys smalsumą, vaizduotės polėkį, ryšį su brangiais žmonėmis, objektais, vietomis.
Patti Smith (gim. 1946) – kelias kartas įkvėpusi amerikiečių menininkė. Jos kūryboje savitai susilieja muzika, literatūra, fotografija ir performanso menas. Autobiografinė knyga „Tiesiog vaikai“ yra viena populiariausių visų laikų atsiminimų knygų ir buvo įvertinta Nacionaline knygos premija (JAV).
Menininkė pelnė Prancūzijos Meno ir literatūros ordiną, buvo įtraukta į Rokenrolo šlovės muziejų, užima 47‑ą vietą „Rolling Stone“ žurnalo paskelbtame geriausių visų laikų muzikantų šimtuke.
Kviečiame skaityti P.Smith knygos „Traukinys M“ ištrauką „Blusa siurbia kraują“.
Kol grįžau į Niujorką, pamiršau, kodėl išvažiavau. Bandžiau atkurti savo kasdienę rutiną, bet mane vargino neįprastai stiprūs organizmo paros ritmo sutrikimai. Dėl sunkaus mieguistumo, sutapusio su stulbinančiu vidiniu šviesumu, rodėsi, kad mane apsėdo dvasinė negalia, sukelta Berlyno ir Londono rūko. Mano sapnai priminė scenas iš „Apkerėtosios“: skeldėjančios kolonos, kreivi sodinukai ir neišsprendžiamos teoremos sukosi širdį apmirti verčiančiame sūkuryje. Suvokdama poetines galimybes, kurias teikia ši laikina bėda, bandau įtempti vadeles, vaikštau po savo vidinę miglą ieškodama pirmųjų tvarinių arba laukinės religijos garbinamo kiškio.
Vietoj to mane pasveikina maišomos kortos be veidų, bežodžiai jų burnojimai, neverti iš saugojimo, ir, žinoma, jokio lasą svaidančio kaubojaus. Jokio pasisekimo. Mano rankos tuščios kaip mano dienoraščio puslapiai. Ne taip lengva rašyti apie nieką. Vėl ir vėl rašau šiuos žodžius ant baltos sienos gabalėliu raudonos kreidos.
Saulėlydis, pašeriu kates jų vakariniu maistu, užsimetu paltą ir palaukiu prie gatvės kampo, kol užsidegs žalia šviesa. Gatvės tuščios, automobilių maža: raudonos, mėlynos spalvos, dar geltoni taksi – šias pirmines spalvas prisotina paskutiniai šaltos šviesos blyksniai. Tarsi mažų biplanų užrašytos danguje į mane plūsteli frazės: Atsinaujinkite iki kaulų čiulpų. Paruoškite kišenes. Palaukite, kol prasidės lėtas degimas.
Frazės iš detektyvų, primenančios ironiškai skambantį Williamo Burroughso bambėjimą. Pereidama gatvę svarstau, kaip Williamas iššifruotų dabar man galvoje skambančius žodžius. Buvo toks metas, kai tiesiog galėjau paskambinti telefonu ir jo paklausti, bet dabar turiu šauktis kitais būdais.
Jau iškeliavo tie bytnikai, kurie kadaise mano kartą vedė į kultūrinę revoliuciją, nors dabar girdžiu būtent išskirtinį Williamo balsą.
Kavinė „’Ino“ tuščia: ateinu dar prieš užplūstant vakariniam lankytojų srautui. Tai man neįprastas laikas, bet atsisėdu prie to paties savojo stalelio ir užsisakau baltintos pupelių sriubos bei juodos kavos.
Sumąsčiusi parašyti ką nors apie Williamą, atsiverčiu užrašų knygelę, bet dėl tų karnavalo scenų ir jose pasirodančių veidų iš lėto nusvyra rankos; tai buvo išminties pasiuntiniai, su kuriais turėjau privilegiją kartu laužyti duoną. Jau iškeliavo tie bytnikai, kurie kadaise mano kartą vedė į kultūrinę revoliuciją, nors dabar girdžiu būtent išskirtinį Williamo balsą. Girdžiu jį aiškinant, kad Centrinė žvalgybos agentūra skverbiasi į visus mūsų kasdienybės kampelius, arba pasakojant apie puikų sterkų kibimą Minesotoje.
Paskutinį kartą mačiau jį Kanzase, Lorenso mieste. Gyveno kukliame name su katėmis, knygomis, šautuvu ir medine nešiojamąja užrakinta vaistų spintele. Jis sėdėjo prie rašomosios mašinėlės, kurios juostelė buvo tokia sudilusi, kad kartais popieriaus lapą pasiekdavo tik žodžio įspaudas. Turėjo mažytį tvenkinį, po kurį nardė raudonos žuvytės, o jo kieme kabėjo skardinės. Jam patiko šiek tiek pašaudyti į taikinius – vis dar buvo puikus šaulys.
Aš tyčia palikau fotoaparatą maiše ir tyliai stovėjau žiūrėdama, kaip jis nusitaiko. Buvo kiek sudžiūvęs ir sulinkęs, bet gražus. Pažvelgiau į lovą, kurioje jis miegojo, stebėjau, kaip lėtai juda namo langų užuolaidos. Prieš man atsisveikinant, stovėjome priešais Williamo Blake’o miniatiūros „Blusos dvasia“ reprodukciją. Ten buvo pavaizduota roplių kilmės būtybė išsilenkusiu, bet galingu stuburu, sutvirtintu aukso žvynais.
– Štai taip aš jaučiuosi, – pasakė jis.
Sagsčiausi paltą. Norėjau paklausti, kodėl, bet nieko nebepaklausiau.
Blusos dvasia. Ką Williamas norėjo man pasakyti? Mano kava šalta, gestu parodau, kad atneštų kitą puodelį, rašausi gali mus atsakymus, po to staiga juos užbraukiu. Vietoj to renkuosi sekti Williamo šešėlį, vinguriuojantį po klaidžią mediną, vaizduotėje prisipildančią laisvai lakstančių ir mirguliuojančių nariuotakojų. Vabzdžių naikintojo Williamo akį patraukia pavienis vabzdys, kurio sąmonė tokia koncentruota, kad užkariauja paties Williamo sąmonę.
Vabzdžių naikintojo Williamo akį patraukia pavienis vabzdys, kurio sąmonė tokia koncentruota, kad užkariauja paties Williamo sąmonę.
Blusa ne tik siurbia kraują, bet jį ir dovanoja. Bet tai ne paprastas kraujas. Tai, ką patologas vadina krauju, taip pat yra išskyros. Patologas tai tyrinėja moksliškai, bet ką daryti rašytojui, vaizduotės detektyvui, kuris susiduria ne tik su krauju, bet ir su taškomais žodžiais? Kaip tas kraujas veikia, nenuspės net Dievas.
Bet ką Dievui su jais veikti? Sudėlioti į kokią garbingą biblioteką? Ištisi jų tomai iliustruojami neryškiomis nuotraukomis, padarytomis dulkėtais fotoaparatais. Sukamų skaidrių projektorius, kuris nesiskiria nuo kitų, bet sukant ratuką ir pirmyn, ir atgal projektuoja pažįstamus vaizdus: blyškų berniuką būgnininką baltu kostiumu, sepijos atspalvio stotis, krakmolytus marškinius, akimirkas geismui numalšinti, iš arti rodomus ant drėgnos žemės išdėliotus pagrandukus, kurie tarsi fosforescenciniai lapai sukasi aplink kiniškos pypkės kotą.
Berniukas baltu kostiumu. Iš kur jis išdygo? Ne iš mano galvos, kažką pacitavau. Susilaikiusi nuo trečio puodelio kavos užverčiu užrašus apie Williamą, palieku ant stalo pinigų ir pasuku namų link. Atsakymas – kažkur knygoje, mano šventojoje bibliotekoje.
Dar nenusivilkusi palto peržiūriu savo knygų krūvas, stengdamasi nesiblaškyti, nesusigundyti kitomis dimensijomis. Vaizduoju, kad nepastebiu Nicanoro Parros „Popietės deklaracijų“ ar Audeno „Laiškų iš Islandijos“. Staigiai atsiverčiu Jimo Carrollio „Zoologijos sodą“, kurį būtina perskaityti visiems, ieškantiems konkrečių kliedesių, o tada knygą užverčiu. Atsiprašau, sakau joms visoms, negaliu dabar vėl apsilankyti jūsų puslapiuose, palaukite, kol susigundysiu.
Kai ištraukiu W.G.Sebaldo knygą „Po gamtos“, suvokiu, kad baltai apsirengusio berniuko atvaizdas yra jo knygos „Austerlicas“ viršelyje. Jis mane taip užbūrė, kad patraukė įsigyti šią knygą ir taip supažindino mane su Sebaldu.
Išsprendusi mįslę baigiu paiešką ir noriai atsiverčiu „Po gamtos“. Vienu metu trys ilgesni šio plonyčio rinkinio eilėraščiai man padarė tokią stiprią įtaką, kad sunkiai prisiversdavau juos perskaityti. Vos įžengusi į jų pasaulį būdavau nudanginama į milijardus kitų pasaulių. Tokių pasivažinėjimų įrodymų prikraigliota paskutiniuose puslapiuose, ten yra ir deklaracija, kurią kadaise turėjau puikybės įrašyti paraštėje: Galiu nežinoti, kas tavo galvoje, bet žinau, kaip tavo galva veikia.
