Sekite 15min Google
Šiandien tas pats žmogus dirba visai kitokioje erdvėje – garso studijoje, ir jo vardo žiūrovai nežino, bet darbą girdi tūkstančiai kino salėse.
Šis pokalbis – apie du gyvenimus vienoje galvoje: apie tai, kaip diskotekos Biržiškos gimnazijoje peraugo į „Garso architektūrą“, kaip G. Busho vyresniojo autografas atsidūrė kelyje į Holivudą, ir kodėl tas pats žmogus, kuris moka pakylėti visą salę, sako, kad tyla jam kartais reikalingiausia.
Benediktą Sakalauską kalbina Aneta Anra.
-
Retai interviu duodantis Andrius Lik, kurio skulptūros – net ežere po vandeniu: „Menas – kaip moteris: jauti arba ne“
-
Kultūros renginiais garsėjusiuose Troškūnuose – štilis, klebonas tvirtina nieko nedraudžiantis
-
Naujasis Meno kūrėjų asociacijos prezidentas Marijus Gailius: „Noriu kalbėti apie naudą ir prestižą“
– Pradėkim nuo paradokso: tu esi žmogus, kurio darbas girdimas visuose didžiausiuose kino ekranuose, bet vardo niekas nežino – o kaip didžėjus esi scenoje, kur tave mato visi. Kuris iš šitų dviejų „tu“ tau artimesnis?
– Paradoksas visai deramas ir, sakyčiau, natūraliai išsivystęs. Kai prasidėjo studijos reikalai, teko visą dėmesį sutelkti į darbą, procesų suvaldymą, bendravimą su užsakovais ir panašiai. Gavosi, kad didžėjaus duona nebebuvo duona – tapo vien kriaukšlėmis ir teko ją patraukti į antrą planą. Kartais vis ištraukdavau kortą, sugrodavau gražių setų, tačiau dubliažo darbai paėmė viršų.
Abu vaidmenys man yra artimi, jie vienaip ar kitaip susiję, tai dėl to savęs smarkiai negraužiu – vis vien esu studijoj, vis vien darau tai, kas man patinka, ir nejaučiu, kad mane lankytų Džekilo ir Haido sindromas. Nors paralelių įžvelgti galima – dieną galiu būti vienas, naktį galiu būti ir visai kitas, tačiau kūną nešioju tą patį, o galva lyg prisiūta viena.
– Beje, iš karto patikslinkim – ar esi „Garso architektūros“ įkūrėjas, ar prisijungei prie jau veikiančios studijos?
– Esu pavadinimo autorius, esu įkūrėjas, akcininkas. Viską pradėjom su kolegomis nuo nulio.
– Groti pradėjai dar mokydamasis Biržiškos gimnazijoje: kas tada patraukė – pats garsas, žmonės šokių aikštelėje ar tiesiog galimybė kontroliuoti erdvę per muziką?
– Diskotekos mokykloje buvo puiki proga išbandyti savo žinias apie minios valdymą per muziką. Man patiko jausmas, kad grodamas gali kelti emocijas, gali jas pakreipti vienokia ar kitokia kryptim, nes klube visi nuomonių skirtumai dažniausiai pavirsta į vieną masę ir pakyla į transcendentinį, ar kaip čia pasakius, eterinį lygį.
Ten jau nebesvarbu jokia nuomonė – lieka jausmas, mažai šviesų, krūva emocijų, ir kartais juk mokyklos diskotekose nutikdavo „tai draugaujam“ pasipiršimai ir taip toliau. Visa tai galima perkelti ir gerokai už mokyklos laikų bei erdvės, tai, sakyčiau, muzika kaip priemonė pasiekti kitus man patinka, ir nesibodžiu ja naudotis.
– O kada tas pomėgis groti pirmą kartą peraugo į mintį, kad su garsu apskritai galima susieti profesiją, ne tik hobį?
– Turbūt tuos pirmus kartus, kai grįždavau po diskotekos, atsidydavau stalčių, o ten tiek daug, kad niekas daugiau netelpa. Nusipirkau plokštelių grotuvus, mikšerinį pultą, išvykau į JAV, ten padirbau, užsidirbau dar daugiau, nusipirkau dar geresnės technikos, dar geresnių plokštelių ir taip užsisuko malūnėlis.
– Studijavai politologiją TSPMI – kaip tai dera su garsu? Ar tarp analitinio mąstymo ir muzikinės klausos yra ryšys, ar tai tiesiog du visiškai atskiri tavo gyvenimai, kurie atsitiktinai vyko vienu metu?
– Paantrinsiu atsakymą į prieš tai buvusį klausimą – tuo metu, kai mokiausi TSPMI, išvykau į JAV, Meino valstiją. Dirbdamas ten susitikau ir su G. Bushu vyresniuoju, grybštelėjau iš jo parašą ant TSPMI išleistos knygos, užkaliau dar padorią sumą pinigų, sugrįžau į Lietuvą ir su bičiuliais Andriumi Kaukliu ir Mariumi Šmitu padarėm visų laikų geriausią muzikinį fenomeną anuomet – Happyendless djs.
Grojimas po grojimo, ir mes – Olimpo viršūnėj Lietuvoje. Užsieniui mes buvom neskirti, tačiau mano tarptautinių santykių mokslai nenuėjo veltui – iš tarptautinių santykių, kolegų vedamas, aš paverčiau juos santykiais su Holivudo studijom. Labai padėjo bičiuliai iš industrijos. Su vienais jų dirbam dar ir šiandien, su kitais keliai jau išsiskyrę, bet manau, viskas sukosi aplink tą pačią planetą – mes galop sukūrėme studiją, kurioje buvo tiek dubliažas, tiek ir DJ veikla, tiek ir „tarptautiniai“ santykiai.
Grojimas po grojimo, ir mes – Olimpo viršūnėj Lietuvoje. Užsieniui mes buvom neskirti, tačiau mano tarptautinių santykių mokslai nenuėjo veltui...
– Kaip atrodė pirma diena su „Garso architektūra“ – kai dar nebuvo aišku, ar iš to išeis verslas, ar liks eksperimentas? Gal pameni, koks buvo pirmasis filmukas, kuriam rinkai aktorių balsus?
– Tiesą pasakius, buvo gausybė pirmų dienų, ir mes žinojom, kad mums pavyks. Pirmasis filmukas, kurį garsinom, buvo „Ledynmetis 2“, kuriame puikiai pasirodė visa komanda – nuo Andriaus Rožicko ir Viliaus Tamošaičio kūrybinio tandemo iki Rimo Šapausko, Arūno Sakalausko, Dainiaus Svobono, Evelinos Kauklienės, Linos Budzeikaitės ir dar nemažo būrio kitų balsų.
– Ar yra buvę situacijų, kai pakvieti aktorių garsinti personažą, o bedirbant pasirodo, kad jis visiškai tam vaidmeniui netinka?
– Per visą mūsų dvidešimties metų istoriją tokių atvejų, žinoma, yra buvę, tačiau jie vienetiniai, nes mes žinom, ką norim kviesti. Dažniausiai jau esam numatę, kad būtent tas balsas atiteks personažui. Tačiau viskas per daug gerai visuomet nebūna, ir yra tekę pripažinti klaidas bei suteikti personažui kitą balsą.
– Ar kiekvienas žmogus gali garsinti filmukus, ar tam reikia aktorinio meistriškumo? Esi kvietęs garsinti ir dainininkus.
– Jeigu pameni, buvo toks „La Troškinys“ ir ten nuskambėjusi frazė – gaminti gali visi. Tai dubliaže taip nėra. Išbandyti, pasimatuoti save būdelėje – tai taip, gali tikrai visi, ir aš esu netgi sugalvojęs ir įgyvendinęs pirminės atrankos, arba kaip ją dar vadindavom, „svajonių išpildymo“ "Garso architektūros" programėlę: žmogus siunčia savo balsą, ir jeigu mums patinka – kviečiam studijon.
Ir ką tu manai – vienas iš tokių atsiuntusių, nebūdamas aktorium, gavo pagrindinį vaidmenį filmuke „Bulius Ferdinandas“: jis įgarsino Johno Cena'os personažą, ir tai puikiai pavyko. Tai gal išties garsinti gali visi?
– Kas jūsų studijoje atrenka balsus personažams? Pavyzdžiui, jei reikia dubliuoti George'o Clooney ar kitą Holivudo garsenybę, kurio balsas atpažįstamas, kaip rasti atitikmenį tarp lietuviškų balsų?
– Procesas susideda iš kelių dalių – pradžioj apsitariam lokaliai su dubliažo režisierium Vilium Tamošaičiu, tuomet pasirinktus variantus derinamės su creative supervisors, ir būna „bingo“ momentas, jeigu mūsų ir supervaizerių nuomonės sutampa.
Kartais balsus galima atsirinkti netgi pagal aktoriaus išvaizdą. Tarkim, Adamsų šeimynėlės originalo aktorius Oscaras Isaacas buvo ganėtinai panašus į Viačeslavą Mickevičių (Slavka Channel), plius ir tembras, beigi vaidyba tiko, ir jis buvo pasirinktas lietuviškam Gomezui.
Panaši istorija yra nutikusi ir su Justinu Timberlake'u „Troliuose“ bei Vaidu Baumila. Bet kuriame kitame filmuke su Justinu Timberlake'u labai tikėtina, kad lietuviškai girdėsim Vaidą.
– Kodėl būtent filmų dubliavimas tapo pagrindine kryptimi, o ne, tarkim, reklama ar muzikos prodiusavimas – juk turėdamas DJ patirtį, galėjai eiti visai kita linkme?
– Matyt, atsivėręs galimybių langas pasufleravo, kad šita kryptis man tinka ir patinka, ir kartu su komanda mes galim pasiekti labai neblogų rezultatų. Didžėjaus patirtis šitame pasirinkime turėjo turbūt mažiausiai įtakos, kitos dedamosios padarė didesnę įtaką. Beje, reklamų įgarsinimas irgi yra vienas iš mano darbų, gal tik muzikos prodiusavimas išimtas iš šios grandies.
Atsivėręs galimybių langas pasufleravo, kad šita kryptis man tinka ir patinka, ir kartu su komanda mes galim pasiekti labai neblogų rezultatų.
– Ar pats mėgsti žiūrėti filmukus? Koks tau pačiam atrodo labiausiai vykęs jūsų studijos darbas?
– „La Troškinį“ esu matęs daugybę kartų, taip pat ir „Garfildą“, patinka mūsų garsintas „Loraksas“, „Kubo“. Daug pastangų pareikalavo abi miuziklo „Wicked“ („Piktoji“) dalys. „Ratų“ pirmos dvi dalys yra smagios, „Ledynmečiai“, dargi dubliuotas „Vonka“ su Timothy Chalamet, „Lego Betmenas“, „Blogiukai“, „Laukinukė Roz“ ir galybė kitų labai vykusių leidinių, kurių nė vieno neišskirčiau kaip „labiausio“, „geriausio“ – visi jie nešioja gerą aurą, visi brangūs savaip.
– Kiek filmukų per metus įgarsinate (vidutiniškai), ar būna „blogųjų metų“?
– Labai priklauso nuo studijų – dalykas ir sezoninis, priklauso nuo gausybės faktorių, tad nėra kažkokio fiksuoto skaičiaus, sunku būtų įvardinti.
– Kai groji klube, iškart matai, ar publika „pirko“ tavo sprendimą. Dubliuojant filmą tokio tiesioginio atsako nėra – kaip supranti, kad garsas „suveikė“, jei žiūrovas apie tavo darbą apskritai negalvoja?
– Yra tokia agentūra – Lietuvos kino centras, ir jos pateikiamose ataskaitose apie žiūrovų skaičių galima susidaryti vaizdą, ar pavyko, ar nelabai. Dažnu atveju mūsų garsintiems projektams pavyksta peržengti daugiau nei 40 tūkstančių žiūrovų kartelę.
– O kaip apskritai atrenkami filmai, kuriuos dubliuojate – patys sprendžiate, ką verta garsinti, ar tai visada ateina „iš viršaus“, iš distributorių ir studijų? Ar tenka sekti kino pasaulio naujienas kaip savotišką rinkos pulsą, panašiai kaip seki muzikos naujienas?
– Prie stalo susėda maždaug keturi pasaulio valdovai, atsiverčia dideles knygas ir jose būna surašyta visa pasaulio ateitis, o ten ir kokia animacija pasieks kino teatrus artimiausiu metu. Tada mes pajungiam magiškus rutulius ir taip nusėda projektai mūsų studijoj. Visa tai yra praktinė magija. Tiesa, buvo prašymas iš aukščiau šio dalyko smarkiai neviešinti, tad turim laikytis protokolo.
– Kiek žmonių šiandien reikia, kad vienas animacinis filmas „prabiltų“ lietuviškai – nuo scenarijaus vertimo iki galutinio rezultato?
– Reikia begalės talentingų žmonių – vertėjų, aktorių, režisieriaus, prodiuserių, platintojų – visa grandinė, dėl kurios ir nutinka galutinis rezultatas.
– Kas yra pats sudėtingiausias etapas dubliuojant filmą, apie kurį žiūrovas net nepagalvoja?
– Geriausias dalykas, kuris gali nutikti ir ko mes siekiame, tai, kad žiūrovas išvis negalvotų, jog tai yra dubliažas, o pasinertų į pasaulį, kuris būtų jam savas, atpažįstamas.
Iš mažiau žinomų dalykų galiu paminėti skiemenų skaičių, ritmingumą, sinchronizaciją, galutinę kokybės kontrolę – kitaip tariant, tai yra dalis tos magijos, kuri sukuria atpažįstamą pasaulį. Jeigu žiūrovas pradeda galvoti apie dubliažą, vadinasi, kažkurioje grandinės dalyje yra nutikęs „trumpas jungimas“, kuris sukelia šalutinį „neįsijautimo į dubliažą“ poveikį.
– Kaip vyksta balso parinkimas personažui: pirma girdi originalą ir ieškai artimiausio atitikmens, ar leidi lietuvių aktoriui atrasti personažą savaip? Ir – kas svarbiau renkantis balsą: aktoriaus vaidybinis meistriškumas ar tiesiog tinkamas tembras konkrečiam personažui?
– Trumpai – pirmiau originalas, tada ieškom, kas atitiktų jį pagal tembrą ir galimybę jį įkūnyti. Vien tembro neužtenka.
Jeigu žiūrovas pradeda galvoti apie dubliažą, vadinasi, kažkurioje grandinės dalyje yra nutikęs „trumpas jungimas“.
– Ar esi kada nesutikęs su studijos (pvz., Disney) sprendimu dėl balso? Pagalvojęs: „Hm, aš būčiau parinkęs geriau“?
– Situacijose, kai mūsų ir creative supervisors nuomonės išsiskiria dėl balsų, ieškom kompromiso, nes ne visuomet mūsų vizija dėl balso parinkimo yra teisinga. Be abejo, būna ir atvirkščiai.
– Kaip dirbi su aktoriais, kurie nėra profesionalūs balso specialistai – ar tenka juos „mokyti“ kalbėti į mikrofoną kitaip nei scenoje?
– Čia jau dubliažo režisieriaus teritorija, kurioje mano vaidmuo yra minimalus. Kartais ir pats įkišu snapą į mikrofono būdelę ir gaunu puikiausių pamokų, kaip reikėtų tą balsą „pastatyti“.
Čia gal daugiau galima šnekėti apie vaikus, kurie tikrai dar nėra profesionalūs aktoriai, tačiau, nepatikėsit, kiek jų talentingų yra – kartais mes patys būnam apstulbę, kai jauni talentai taip greitai sugeba „įvažiuoti“ į nemažai pastangų reikalaujantį vaidmenį.
– Ar pastebi, kad tam tikri aktoriai „priauga“ prie personažo per kelis filmus – ir kas nutinka, jei tas aktorius nebegali dirbti tęsinyje?
– Tokių atvejų yra nutikę, ir tuomet tenka iš naujo rinktis kitus personažui, ieškoti geriausio voice match.
– Grįžkime prie tavo dvigubo profesinio gyvenimo – ar studijoje išlavinta ausis girdi klube ką nors, ko negirdi kiti didžėjai?
– Net neįsivaizduoju, kas tai galėtų būti, bet tikrai jau atsiranda dažnių, kurių ausis nebegirdi (juokiasi).
– Su "Happyendless DJ Team" groji jau nemažai metų – ar tai vis dar rimta veikla, ar dabar labiau atokvėpis nuo tylaus, nematomo studijos darbo?
– "Happyendless djs" yra hibernuojantis projektas, kuris, kaip koks Etnos ugnikalnis, gal kažkada švystels dar ugnies.
– Ką žiūrovas iš principo negali pastebėti kine, bet be ko garso prasme filmas „sugriūtų“?
– Jeigu įprastame kine dar įmanoma panaudoti aplinkos garsus, gyvus dialogus, tai įsivaizduokime, kad animacijoje viskas yra kuriama nuo idėjos, nuo tylos, nuo popieriaus, ir viskas pamažu yra apauginama garsu – pati aplinka, personažai, visi krebždesiai, variklių garsai, medžių ošimas, krituliai, dialogai, ir kaip visa tai susipina į vieną gražią pynę.
Įsivaizduoki – žiūri sekmadienį laidą apie žvėrelius, o ten ne Valinskienės balsas. Štai tau ir įvadas į dubliavimą.
Žiūrovas nepastebi, kad dialogas galėjo būti įrašytas skirtingomis dienomis, kad dalis jo perrašyta studijoje, kad kiekvienam montažo pjūviui kuriama aplinka. Mūsų darbas – užtikrinti dialogų tęstinumą, tačiau filmo kūrėjai, dar iki dubliuojant, turi padaryti taip, kad viskas skambėtų kaip viena reali erdvė.
Kai tai padaryta gerai – niekas nepastebi. Kai blogai – filme ar animacijoj išsyk pradedi jausti: „kažkas čia negerai“.
– Jei šiandien reikėtų vienu sakiniu paaiškinti, kuo užsiimi, žmogui, kuris niekada negirdėjo apie dubliavimą – kaip tai paaiškintum?
– Įsivaizduoki – žiūri sekmadienį laidą apie žvėrelius, o ten ne Valinskienės balsas. Štai tau ir įvadas į dubliavimą.
– Jei galėtum pasikviesti bet kurį Holivudo aktorių įgarsinti personažą lietuviškam dubliažui be jokių apribojimų, kas tai būtų ir kokiam personažui jo balsas tiktų?
– Aš kviesčiau Jasoną Stathamą įgarsint autobiografiniam filmui apie savo nepakartojamą gyvenimą. Jeigu tai yra bandymas sugalvoti holivudinį alter ego – na, nes kas, jei ne bendragalvis bendragalviui bendragalvis (juokiasi).
Dar man labai patinka Antonia Desplat balsas, bet ką ji garsintų, vieni dievai težino.
– O dabar, vasarą, kai diena baigiasi – labiau traukia žiūrėti filmą (ir ar apskritai gali žiūrėti filmus „tiesiog taip“, nebeanalizuodamas garso), klausytis muzikos, ar po viso to triukšmo per dieną labiausiai norisi tylos ir ramybės?
– Labai priklauso nuo dienos, nuotaikos, įvykių, bet esmė turbūt lieka kuo mažesnė garsinė tarša. Tam geriausia padeda pasivaikščiojimas, knygos, filmai ir pokalbiai, kuriuose daugiau klausaisi, nei kalbi.
– Gal gali išduoti, kokius jūsų studijos dubliuojamus filmukus artimiausiu metu išvysime kino teatruose?
– Dar šį sezoną, rudenį, ekranus pasieks „Piktieji paukščiai 3“ bei Dr. Seuss'o „Katinas su skrybėle“, beigi labai keista, labai įdomi, filipiniečių legendomis grįsta animacija „Užmirštoji sala“.