Jei dar trūko įrodymų, kad kažkas su mūsų regionų kultūros politika neveikia – štai dar vienas, degantis atvira liepsna.
Trijų metrų „Liudytoja“ – nuogos, senyvos moters skulptūra, kuri oficialiai turėjo būti atverta mėnesio viduryje vyksiančios miesto šventės metu. Iškilo ji buvusio KGB pastato kiemelyje. Tiesa, nors kūrinys atrodo tipiškas Mykolo Saukos kūrybai – tai skulptūrinis aktas, eksponuotas parodoje „Titanike“ dar 2016 m. – viešojoje erdvėje jis pristatytas (drįsčiau teigti, pritemptai) per jungtį su erdve: esą čia, „kur žmogus buvo žeminamas ir naikinamas, šiandien stovės figūra, liudijanti išlikimą, orumą ir tylų pasipriešinimą.“
Galima nujausti priežastis, kodėl šiuolaikinio meno objektą miestiečiams bandyta „prijaukinti“ ar „pateisinti“ per istorinę giją. Tiesa, kartu tai pamoka, kad šakėm ant vandens rašytos anotacijos gali grįžti bumerangu. Socialiniuose tinkluose prasidėjusios audringos, neretai ribas peržengusios zarasiškių diskusijos (savivaldybei po savo pirmuoju įrašu feisbuke galiausiai teko išjungti komentavimo galimybę) sukosi ne tik apie kūrinio raišką, bet ir apie erdvinės, istorinės sąsajos pagrįstumą. Taip tik įpilant dar daugiau žibalo į ugnį.
Šie miestiečių komentarai neretai šiurpoki, absurdiški, naivūs. Bet nuo jų skaitymo siūlyčiau pradėti kitą Seimo Kultūros komiteto ar Kultūros ministerijos diskusiją apie regionų kultūros politiką. Galbūt tuomet norėsis bent kiek mažiau linksniuoti etnokultūrą ir folkloro ansamblius – nebandant priešinti ar nuvertinti, vis tik ne šios sritys regionuose labiausiai apleistos, ne joms desperatiškai reikalingas papildomas dėmesys.
Kad ir kaip viliotų, nesigilinkime į komentarus, kurie galėtų atsirasti kitų sričių specialistų akiratyje: pvz., policininkų („Jei po Zarasus vaikščiočiau nuogas <...>, tai traktuotumėte kaip meno performansą ar viešosios tvarkos pažeidimą?“) ar psichologų („Vakar su vyru ilgai neužmigome – diskutavome, kas tai per nesąmonė, ta plika moteris vidury miesto“).
Įdomiausia gi suprasti, koks yra miestiečių santykis su šiuolaikiniu menu.
Ir čia bene svarbiausiu argumentu tampa teiginys, jog tokiam menui centrinėse, viešosiose erdvėse – ne vieta. Juk čia lankosi Kalėdų senelis, kurgi atsiradus skulptūrai mamoms su vaikais akis reiks dėti, dar ir vilkikai dėl kūrinio atvirumo avarijas darys. Ir apskritai, norit to savo meno – tam turit uždaras muziejų bei galerijų erdves.
Panašūs pasisakymai apie šiuolaikinės kultūros rezervatus nėra nauji. Juk bandymų kurti „švarią“, nuo ideologinių ir estetinių provokacijų apsaugotą viešąją erdvę netrūksta ir didžiuosiuose miestuose.
Tad kodėl šiame tekste akcentuoju būtent regionus? Mažesniuose miestuose ir miesteliuose balsų bei žvilgsnių įvairovei rastis sunkiau – tai ne tik kultūrinė, bet kartais ir politinė problema.
Daugumos ar dauguma apsiskelbusios grupės pozicija greitai gali tapti beveik neginčytina, o Kalėdų seneliams pritaikytos viešosios erdvės šiuolaikinės kultūros rezervatus, jei tokie ir egzistuoja, tik dar labiau suskliaudžia. Taip iš viešosios erdvės pašalintas (ar neįgyvendintas) „trikdis“ nebedirgina visuomenės, bet kartu eliminuoja klausimo, diskusijos, pažinimo galimybę. Juolab, kad bendruomenėje neturint susiformavusių šiuolaikinės kultūros pažinimo įpročių, iš niekur jie taip pat neatsiras.
Štai kur slypi meno viešojoje erdvėje galia. Ir štai kodėl šis atvejis mums turėtų įjungti raudoną lemputę.
Nes žiūrint praktiškai, regionuose juk taip pat tarpsta įvairi, vertinga, šiuolaikiška kultūra. Zarasai puikus to pavyzdys. Čia galima paminėti ir Šarūno Saukos bei Nomedos Saukienės galeriją, ir Dusetų kultūros centrą, ir Ramučio Petniūno iniciatyvas. O jei vietinio judesio trūksta, šiuolaikinė kultūra į regionus protarpiais importuojama ir iš didesnių miestų. Remiantis oficialiomis kultūros politikos gairėmis, linksniuojant „regionus“ ir „įtrauktį“.
Išimčių yra ir už jas lenkiu galvą, tačiau panašu, kad šie centro sukurti raktažodžiai pačiam centrui labiausiai ir suveikia. Kultūra regionuose turi tendenciją tapti kultūros operatorių varnele ataskaitose arba atrakcija ir savaitgalio išvykų kryptimi vilniečiams, bet nebūtinai turi pajėgumų prisibelsti iki vietinių gyventojų.
Pakeisti šią dinamiką – sudėtinga užduotis, bet pradžiai verta ją identifikuoti.
Šiandien atrodo, kad pokytis įmanomas tik peržiūrėjus regionų kultūros politikos prioritetus ir ieškant nuoseklios strategijos, visais lygmenimis. Mažinant pavienių įskiepių, žaidžiant long game, atlaikant viešosios erdvės suburbuliavimus ir kantriai komunikuojant bei edukuojant savo auditoriją, net kai ji baigia išsemti paskutinius kantrybės likučius.
Ir dar – privertus tuos pačius zarasiškių komentarus perskaityti Švietimo ir mokslo ministeriją. Tai puiki medžiaga studijai apie tai, kaip žmonės – toli gražu ne tik šiame regione ir, deja, ne tik kalbant apie kultūrą, – bet ką, kas neįprasta, dažniau laiko nerimą keliančiu svetimkūniu, su kuriuo reikia kovoti, o ne naujos patirties galimybe. Ir toks požiūris turėtų būti šios ministerijos sopulys.
Kol neperžiūrėsime švietimo programų, meno kūrinių vertinimui toliau taikysime praėjusių amžių kriterijus, o šiuolaikinės kultūros idėjas, reiškinius ir problemas visų pirma laikysime naujųjų rezervatų gyventojų kaprizais, bet ne pasaulio, kuriame gyvename, refleksija, tol kiek veidmainiška stebėtis tiesioginiu tokios politikos rezultatu. Kai geriau pagalvoji, kur tie saugikliai, kad būtų kitaip?
O kol juos dėliojame, tamsybėje liepsnojanti „Liudytoja“ šiandien pati tampa liudijimu apie įsisenėjusius pūlinius – jūsų ir mūsų regionuose.
