Penktosios G.Kazlauskaitės poezijos knygos „Marialė“ pristatymas įvyko antradienį Vilniaus literatų namuose. Renginyje kartu su poete apie knygą kalbėjosi literatūrologė Jurgita Žana Raškevičiūtė ir poetas Marius Burokas.
Naujame eilėraščių rinkinyje, kaip ir ankstesnėse savo knygose, poetė kalba pirmuoju asmeniu, apmąsto skaudžias ir sudėtingas temas, klausia, ieško ir abejoja.
-
Droną ne karybai, o fotografijai pasitelkęs Andrius Repšys: „Kartais bijau, kad Dievas mus jau seniai pamiršo“
-
Romas Zabarauskas – apie radikalią dešinę, norą erzinti snobus ir Šilainių grožį
-
„Netobulą“ grožį kūryboje išaukštinusi fotografė Inga Dinga: „Kūno žymės ir randai liudija mūsų autentiškumą“
Įkvėpė perklausyta laida
Poezijos knygos pavadinimas kilo perklausius Tojanos Račiūnaitės laidą apie stebuklų knygas. Marialė – stebuklų knygų žanro metafora, kuria anksčiau aprašyti įvairūs religiniai stebuklai. Vienas jų – vaikui įkritus į šulinį, Mergelė jį ištraukė. Pasak autorės, ši metafora padeda atliepti šiuo metu pasaulyje vykstančiam chaosui – karams Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitai, konfliktams tarp trampistų ir LGBTQ bendruomenės, pabėgėlių krizei ir t.t.
COVID-19 pandemijos laikotarpiu poetė dažnai lankydavosi Bernardinų kapinėse, kur gausu Marijos skulptūrų – daugelis jų apgadintos, nuskilusios. Pasak G.Kazlauskaitės, tuo metu Mergelė Marija jai atrodė tolima ir nesuprantanti šiuolaikinio pasaulio. Vis dėlto pradėjusi rašyti knygą, ji teigia vėl iš naujo atsigręžusi į šį simbolį ir pajutusi tam tikrą ryšį su Marija.
Kalbėdamas apie krikščionišką liniją G.Kazlauskaitės poezijoje, poetas M.Burokas pridūrė, kad jos kūryba pasižymi paprastumu ir gaivumu: „Man patinka religijos ir tikėjimo paprastumas bei gaivumas, nes tai nėra girdėta daug kartų. Ieškoma savo santykio, kuris gal ir nukrypsta, bet vis tiek išlaiko dvejones ir pastangą ieškoti“. Pasak poeto, G.Kazlauskaitės kūryboje dera tiek Biblijos skaitymas, tiek krikščionybės praktikavimas – bet ne kaip žaidimas, o kaip apmąstymas ir bandymas tai išgyventi savimi.
Neįprastas knygos skirstymas
Eilėraščių rinkinys nėra suskirstytas į skyrius – jos struktūrą formuoja nuotraukos, tampančios vizualiniais perėjimais tarp tekstų. Pristatyme paminėtos ir autorei svarbios poetės, anksti mirusios nuo vėžio – Salomėja Nėris bei Jurga Ivanauskaitė.
„Šiandien mus supa daug viešojo kalbėjimo, skatinimo dalintis asmeninėmis patirtimis: forumuose, grupėse, terapijose. Visi kažką pasakoja, kažkam dėkoja, viešina. Žinau, kad kiek anksčiau tylėjimas buvo suprantamas kaip geros manieros, tačiau dabar atrodo, jog nutylėti – beveik neįmanoma. Tai tampa taip pat sunku, kaip slėpti savo lytinę orientaciją. Man pačiai lengviau kalbėti eilėraščiais ar esė – tuomet nereikia papildomų paaiškinimų“, – pasakojo G.Kazlauskaitė.
Kiek anksčiau tylėjimas buvo suprantamas kaip geros manieros, tačiau dabar atrodo, jog nutylėti – beveik neįmanoma. Tai tampa taip pat sunku, kaip slėpti savo lytinę orientaciją.
Kalbėdama apie po knygos išleidimo išgyvenamą tam tikrą depresiją, autorė pabrėžė, kad taip nutinka su visomis knygomis – tai tarsi savo ribotumo jausmas, kai išleidi kūrinį ir bijai jį vėl skaityti. „Tą depresiją aiškinčiau būtent taip – knygoje jau viskas parašyta, ko nepataisysi, neišimsi. Dažniausiai jautiesi ne taip pasakius, nemokėjusi tiksliai išreikšti, galvoji apie tai, ką norėjai pasakyti ir kaip pavyko tai padaryti“, – kalbėjo poetė.
Pasak G.Kazlauskaitės, naujausiame jos rinkinyje nagrinėjamos temos, kurios lietuvių literatūroje vis dar retai aptariamos. „Žinoma, ligos tema yra labai vulgari, ir man ilgai atrodė, kad ja kalba tik populiarios rašytojos, o tokia kaip Nijolė Miliauskaitė – ne. Tačiau dabar apie tai galvoju kiek kitaip. Manau, kad literatūroje turime teisę rašyti ir kalbėti apie viską – nėra temų, kurios negalėtų būti aprašytos“, – detalizavo knygos „Marialė“ autorė.
