Su vienu iš kuratorių kalbamės apie jaunųjų menininkų parodą, kaip miražas pasivaidenusią buvusios Vilniaus finansų ir kredito kolegijos pastate, bet įrašančią daug naujų pavardžių į vietos meno lauką.
Emilis Benediktas Šeputis pasakoja apie viską jungiančios draugystės svarbą, savo kartą, papildomus menininkų darbus statybose, kino aikštelėse ir picerijose bei privalomosios pradinės karo tarnybos patirtis, nugulusias į jo paties tamsią ir melancholišką tapybą, kurioje daug šviesaus tikėjimo.
– Šiemet buvai atrinktas dalyvauti kultūros komplekso „SODAS2123“ inicijuotos pradedančiųjų kuratorių platformos veiklose. „Miražas“ buvo parodos pasiūlymas, su kuriuo į programą atėjai, o šiandien kalbame apie rezultatą. Kaip taip nutinka, kad menininkams norisi išbandyti ir kuratorių rolę? Kokia buvo Tavo motyvacija sudalyvauti šioje programoje, juk jau esi, kartu su minėtais ir kitais bičiuliais kuravęs grupinių parodų, veikla nebenauja.
– Jaunųjų kuratorių platforma suveikė kaip paskatinimas organizuoti parodas toliau. Šių metų pradžioje buvau ką tik grįžęs iš privalomosios pradinės karo tarnybos. Sudėtinga sugrįžti į meno lauką, kai jame neegzistavai devynis mėnesius. Buvo įdomu, ar galiu toliau vykdyti kuratorinę praktiką, ar suprantu viską teisingai ir ką praleidžiu. Juk kiti kuratorystę studijuoja, daug kam ši profesija atrodo sudėtinga ir ypatinga. Mes su ja susidūrėme per praktiką, bandymus ir eksperimentus, todėl edukacinėje programoje buvo įdomu sutikti žmonių, kurie mėgina išgyventi iš kuratorinės veiklos.
Vienas komplikuočiausių dalykų parodose man yra tekstinė dalis, todėl labai geras dalykas buvo rašymo dirbtuvės, kuriose mokėmės, kaip sklandžiai dėstyti mintį, nemistifikuoti ir nepaversti teksto komplikuotu. Tai rodo, kad meno laukas juda labai gražia kryptimi, atvirumo link.
– Ne paslaptis, kad dauguma kuratorių tam tikra prasme taip pat siekia būti menininkais ir tai iš principo pripažįstama kaip kūryba. Tuo tarpu jauni menininkai, kurie imasi kuruoti, mano galva, pavargo kurti meną tik meno pasauliui. Atrodo, kad siekiama panaikinti bet kokias ribas tarp uždarų meno, muzikos, mados ar filosofijos kategorijų. Ar pritartum tam?
– Visiškai. Ant ŠMC fasado esantis menininko Pierre’o Bismutho užrašas „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ anksčiau skambėjo kaip sofistikuotas pareiškimas, o dabar tai tapo realybe.
Aplink mus yra tiek kuriančių žmonių, tik daug kas yra priverstas dirbti kitus darbus. Pavyzdžiui, Kristijonas Žungaila kaip kino dailininkas dirba su medžiagų sendinimu, Jonas Meškauskas dirba visur.
Kuriančių bendruomenė Lietuvoje yra ganėtinai gaji ir aktyvi, todėl jei esi socialus, neišvengiamai susipažinsi su didele dalimi, matysi, ką žmonės veikia, dalinsiesi, kur nors pakvies, kam nors padėsi, kas nors padės tau. Čia nėra prasmės konkuruoti, yra tik didelis noras draugauti. Draugystė – esminis disciplinų jungimo ir ribų trynimo faktorius.
– Ar tapus menininku-kuratoriumi atsiranda daugiau galimybių savo ir kolegų kūrybą parodyti dažniau? Truputį provokuoju, bet gal šiame lauke menininkai gali viską pasidaryti patys, nuo kuravimo, kūrybos iki architektūros?
– Viskas prasidėjo dėl kažkada atsiradusio laisvo laiko tarpelio VDA parodų salėse „Titanikas“. Buvom tapybos katedros ketvirtakursiai, o gavom tokią progą! Ginčijomės, diskutavom, ieškojom originalių būdų eksponuoti savo ir bičiulių darbus: tamsinom erdvės langus, panaudojom kontūruojantį apšvietimą, kas daug kam atrodė kaip nesąmonė, bet taip 2023 m. pavasarį atidarėm parodą „Ruja“, tų pačių metų pabaigoje šiame pastate, kur esame dabar – buvusioje Vilniaus finansų ir kredito kolegijoje – surengėm „Flashbang“. O šiandien čia „Miražas“. Šia prasme galimybės parodyti savo darbus išaugo.
– Šią naują parodą pavadinote terminu, kuris talpiai apibūdina ir šiandienos būklę. Miražas virpina ateities prognozes ir vizijas. Nebeaišku, kiek arti, o kiek toli yra (ne)nuspėjami įvykiai, net ir toks fundamentalus reiškinys kaip horizontas nebėra stabilus. Ar karinė tarnyba, nūdiena, o gal konkretūs norimi parodyti kūriniai padiktavo šitą temą ir pavadinimą?
– Kai čia organizavom minėtą parodą „Flashbang“, įsivaizdavom, kad kaitroj šitas pastatas labai įkaista, juokavom, kad nebenaudojamam pastate galima pasiklysti, kad čia vaidenasi. Kai sugįžom prie šito termino, kvietėm draugus ir pažįstamus menininkus, kurių darbai galėtų veikti šitos temos rėmuose, atlieptų miražo būseną.
Pastebiu, kad šiandien menas susitelkia į vaizdą, dažnai jungiasi su garsu, kurdamas savotiškas atmosferas, todėl ir šitoj parodoje norėjome, kad garsas lydėtų žvilgsnį. Garsas prasideda jau nuo pirmame aukšte veikiančios Julijos Šilytės kuruotos parodos ir jungiasi į savarankišką pasakojimą, papildo eksponuojamus kūrinius. Taip Agatos Orlovskos plieninę Gibraltaro uolos ir joje įrengtų karinių tunelių išklotinę įgarsina Dovydo Baltrimavičiaus vargonai.
Toliau girdisi sintetinis Miglės Vyčinaitės videokūrinio traškesys, kosminis Grigaliaus Grinčelaičio darbo ambientas, Liepos Gaidauskaitės pasakojimo apie kentaurus garsai, kompozitoriaus Dominyko Digimo kurtas muzikinis takelis papildo Barboros Šulniūtės erdvinę instaliaciją, kurioje lyg skrydyje į saulę ant orlaiviuose skrydžio palydov(i)ų naudojamų aliumininių vežimėlių eksponuojami įvairūs objektai, tarp jų iš Sinajaus dykumos atkeliavusių aliejinių kvepalų buteliukai. Kitame kabinete aliuminis jau kitus pavidalus įgyja Viliaus Dringelio kūriniuose. Panašių medžiagų, formų, motyvų sąsajų ir jungčių parodoje daug.
Salę ketvirtame aukšte, kurią pavadinom sodžiumi, užpildo Manto (Urboo) Urbono garso kūrinys. Muzika tampa labai svarbiu parodos kuravimo įrankiu. Tiesa, daug ką padiktavo ir pačios pastato erdvės, o nemažai menininkų patys priėmė savo darbų ekspozicinius sprendimus, pavyzdžiui, Adomas Mažeika savo preciziškus medžio raižinius iškabino buvusioje kompiuterių klasėje, kur, išnešus baldus, pasimatė studentų kojomis nuspardytų sienų „grafika“.
– Man labai patiko sodo kaip parodos finalo idėja. Juk anapus įkaitusio paviršiaus pagimdyto miražo dažniausiai tikiesi prieiti oazę dykumoje, rojaus sodą, o gal lietuvišką sodžių ar sodų bendriją. O čia ir prisirpęs serbentas, kurį nutapė Liucija Pačkauskaite, ir Jono Motiejaus Meškausko ažūrinė gyvatvorė, du „namai“ – vienas austas Mortos Jonynaitės, kitas iš senų lentų bei širdžių tvirtai suręstas Gasparo Zondovo ir Kristijono Žungailos. Nepaisant neišvengiamų varžybų dėl dėmesio, studijų, atstovaujančių galerijų, pardavimų, pakvietimų šiame lauke, Jūsų kartos kūrėjai atrodo labai bendruomeniški. Kaip Tu juos matai?
– Jaučiu, kad mūsų karta labai nuoširdi. O raiškoje vis labiau mus vienija sugrįžęs amatininkiškumas. Konceptualumas kartais veda į tokias abstrakčias lankas, jog norisi sugrįžti prie fizinio amato, kažko tikro. Norisi grįžti prie kūrybos iš bambos, kaip mėgsta sakyti Morta Jonynaitė.
Kita vertus, visi vis tiek lieka individualiai stiprūs savo raiškose. Galbūt kažkas vėliau detaliau artikuliuos, ką čia nuveikėm, kuo buvom panašūs ir kuo skirtingi.
– Ką tik atidarytos 15-osios Kauno bienalės kuratorius Adomas Narkevičius jūsų „Miražą“ pavadino savotiška Lietuvos kylančio meno bienale. Per tris pastato aukštus išdėstytoje parodoje iš tikrųjų atsiskleidžia plati, net jei ir subjektyviai sukūruota jauno Lietuvos meno panorama. Nesunku pastebėti, kokia skirtingų motyvų ir hibridinių jungčių kupina yra ši kūryba, remiksuojanti gyvenimą, folklorą, internetą ir patį meną. Mane džiugina, kiek čia skoningo sąmojo, poetiškumo, konceptualumo ir neperspaustų sprendimų. Įsiminė Dravio Kavaliausko instaliacija, kurioje per skelbimus nusipirkų kineskopinių televizorių ekranuose rodomi pardavimui užfiksuotuose aparatuose atsispindintys šeimininkai ir jų namai. Nepaisant šios ironijos, tapybos darbuose, tarp jų ir taviškiuose kur kas daugiau šalčio ir tamsos. Kaip pats tai aiškintum?
– Turbūt iš vidaus, iš paveldėto skausmo, kuris yra šitam krašte. Juk tikrai čia būta daug tragedijų. Galima tai interpretuoti tiesiog kaip estetiką arba vietos ir laiko pajautą.
– Jūsų su Jonu Motiejumi Meškausku, Kristijonu Žungaila ir kitais bičiuliais kartu kuruojami ir organizuojami projektai, mano akimis, jau formuojasi į reiškinį, kuris tam tikrais aspektais ima priminti Lietuvos Nepriklausomybės pražioje veikusias menininkų grupes tokias kaip „Angis“, „Post Ars“, „Žalias lapas“, „Geros blogybės“, „DDD“. Šios anuomet gimė iš pokšto arba maišto prieš pasenusias dailės tradicijas, siekė į Lietuvos meno lauką įvesti naują raišką. Tuo tarpu jūsų veikimo būdą matyčiau ne kaip griaunantį ankstesnę tvarką, bet kaip pastangą jungti ir burti. Ar jums norisi prieš ką nors maištauti?
– Neturiu tiek kompetencijų šio konteksto komentuoti, bet manau, kad turime motyvacijos dirbti drauge. Neveikiu kaip solo kuratorius, negaliu ir nemoku taip veikti, man reikia žmonių.
Taigi sugrįžtu prie klausimo, ar menininkai gali viską pasidaryti patys? Kai reikia taupyti pinigus, tada neišvengiamai reikia viską pasidaryti pačiam: taip mokaisi ir kuruoti, ir statyti, ir „brusus“ sukti, ir apšvietimą pasidaryti, prie to, ką veikiame prisijungia daug draugų su savo kompetencijomis. Darome taip, nes neturime galimybės daryti kitaip. Gal todėl tame telpa daugiau širdies?
Tiesa, vienu metu jautėmės gana autsaideriškai, galbūt iš dalies apie tai ir buvo LNDM Radvilų Rūmų dailės muziejuje kuruota paroda „Kontr-argumentas VI: Autsaideriai“. Autsaideriška ji buvo dėl to ką rodėme, dėl ribinių temų ir motyvų, kurie į Lietuvos meną ateina lėčiau, savaime nėra jaukūs ar etiški, yra nustumiami. Ten rodėm gatvės meno kūrybą, buvo atkurtas „Špunkos“ baras, eksponuotas graviruotas peilis, pokemono skeletas, ant Boeingo nukryžiuoto Osama bin Ladeno atvaizdas.
– Kiek paradoksalu, kad didelė, trijų dešimčių menininkų kūrybą pristatanti paroda išeksponuota anksčiau šiame pastate veikusioje Vilniaus finansų ir kredito kolegijoje, bet visas parodos biudžetas perkopia vos tūkstantį eurų. Siekio įteisinti teisingą atlygį menininkams fone tokie projektai gali gimti tik iš draugystės, entuziazmo ir, tikriausiai, kai esi jaunas?
– Manau, kad tai absoliučiai nepriklauso nuo amžiaus. Tokio mastelio projektai tikrai gimsta iš didelio entuziazmo, draugystės, didelių pastangų, fizinio darbo, neskaičiuojamų valandų, pagalbos, tikėjimo, kad galime padaryti kažką, ką iš tiesų bus verta pamatyti, koks gyvybingas šis laukas. Formalumui čia nėra vietos.
Iš pradedančiųjų kuratorių platformos šiai parodai gavome 700 eurų, kitus šimtus teko padengti iš asmeninių lėšų. Net jei tai neinstitucinė iniciatyva ir visi mūsų pakviesti menininkai suprato aplinkybes, dalyvaudami kitose parodose, kurias organizuoja rimtos institucijos, mes patys susiduriame su problema, kad honorarai menininkams nėra skiriami.
Kasdienybė tokia, kad norėdamas kurti meną, turi verstis per galvą kituose darbuose: kino aikštelėje, statybose, kavinėje picas panešioti. Juokinga, kaip kaip ir tu pabrėžei, picų yra ir parodoje, tiksliau Dominykos Gurskaitės video instaliacijoje „We Live In a World Of Possibilities“, kur picą išsirinkti siūlantis ekranas įkalina neįmanomo apsisprendimo būsenoje, o čekių aparatas nenustoja spausdinti atsiskaitymų girliandos.
– Kiek daug gyvenimiškos prozos – vieną dieną rankoje ginklas, kitą – pica. Esi užsiminęs, kad po privalomosios pradinės karo tarnybos tikruoju menu pradėjai laikyti poeziją. Kiek ši patirtis suteikė stiprybės dabartinių įvykių fone, kai kalbamės vis dar vyksta Rusijos ir Baltarusijos organizuojamos „Zapad-2025“ pratybos.
– Kai žinai, kaip naudotis ginklu ir bent minimaliai nutuoki, kokių reikia imtis veiksmų, tai tikrai duoda užtikrintumo, bet karas yra tiesiog mirtis. Visus tuo devynis mėnesius kariuomenėje galvojau apie mirtį, kad ji visada šalia, kad esam mirtingi.
– Parodoje eksponuojami penki dar šiemet nutapyti Tavo darbai. Ar jie atliepia šias Tavo patirtis? Ar reikėtų dėti pastangų perskaityti juose esančius kaligrafinius motyvus?
– Šita pastanga turėtų būti bevaisė, nes būtent taip po kariuomenės mėginau perskaityti savo gyvenimą ir patirtis. Kadangi tai daryti buvo sunku, sudėjau ten tuos neįskaitomus žodžius. Šitos inkantacijos tapo priemone išreikšti tą nesuprantamumą, o šitie darbai yra apie patirties komplikuotumą.
– Abiejose drobėse apgyvendinami religiniai motyvai. Ar tikėjimas Tau svarbus?
– Taip, religiniai motyvai man tarnauja kaip sakralaus, švento, tauraus idealo atitikmuo. Tai yra vidinė metafora, ką aš matau kaip gėrį, o tikėjimas man yra labai svarbus, nes be tikėjimo sunku patirti prasmės jausmą.
Paroda veiks iki rugsėjo 19 d. Parodos lankymo laikas: antradienis–penktadienis, 18:00–21:00 val.
