Nacionalinėmis premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai kaip ilgametis kūrėjo indėlis į kultūrą ir meną.
A.Šlepikas nuo 1997-ųjų yra išleidęs tris poezijos knygas, keturis novelių rinkinius, tačiau tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje jo vardas garsiausiai nuskambėjo pasirodžius romanui „Mano vardas – Marytė“. Lietuvoje knygos tiražas kartotas daugiau kaip dešimt kartų, ji išversta į vokiečių, anglų, ukrainiečių, turkų kalbas. Romano leidybos teises įsigijusi Didžiosios Britanijos leidykla „Oneworld Publications“.
Knygos „Mano vardas – Marytė“ vertimas anglų kalba „In the Shadow of Wolves“ pateko tarp geriausių leidinio „The Times“ 2019 metais išleistų knygų. Lietuvoje 2012 metais romanas pelnė „Metų knygos“ apdovanojimą, jam skirtos Rašytojų sąjungos, Patriotų ir kitos premijos.
Knygoje „Mano vardas – Marytė“ pasakojama apie sudėtingą pokario laiką ir vadinamųjų „vilko vaikų“ gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo. „Vilko vaikai“ – taip vadinami Rytprūsių vokiečių vaikai, kurie dėl skurdo ir bado buvo priversti keltis per Nemuną į Lietuvą, kur elgetavo, dirbdavo pas ūkininkus, o sunkiai uždirbtą maistą nešdavo atgal namo. Daugelis tokių vaikų – našlaičiai, kurių tėvai išėjo į karą ir negrįžo. Knygoje A.Šlepikas aprašo tikrais faktais paremtus įvykius.
„Kai kurie išgyvendavo atsisakę bet kokios atminties“
– Klausimo apie tai, ką jums reiškia Nacionalinė premija, esate turbūt sulaukęs jau ne kartą?
– Premija visada reiškia labai daug, bent jau man. Manau, visiems. Ji paskatinimas, postūmis dirbti, tai parodo, kad esi reikalingas, o tavo kūryba šį tą reiškia, kad nerašai į tuštumą. Galų gale, taip tarsi atsistoji šalia kitų įvertintų žmonių, kuriuos gerbi.
Šiemet visa apdovanotųjų kompanija yra labai šauni, visi įdomūs, puikūs žmonės. Vienus pažįstu, kitų ne, bet žinau jų darbus. Tikrai nevaidinsiu, kad man tai nesvarbu.
– Esate kilęs iš Molėtų rajono Videniškių miestelio. Viename iš savo interviu sakėte, kad kiekvienam svarbu, kas yra mūsų tėvai, broliai, seserys, iš kur esame atėję, kur gimę. Kokie jūsų vaikystės prisiminimai?
– Vaikystėje nepatyriau jokių ypatingų nelaimių, gyvenau paprastą kaimo vaiko gyvenimą. Turėjau gerus tėvus, mokykloje – gerus mokytojus, puikius klasiokus. Neturiu ko per daug sakyti, bet taip – vaikystė kiekvienam svarbi. Kai rašytojas rašo, jis naudoja savo gyvenimišką medžiagą.
– Į tas vietas sugrįžtate?
– Yra išlikusi sodyba, tad kartais nuvažiuoju. Dažniau ten apsilanko mano brolio šeima, vyresnė sesuo. Aš turbūt rečiausiai.
– Jūsų tėvai buvo darbininkai, ne kultūros lauko žmonės?
– Ne, ne kultūros. Bet jie mėgo literatūrą ir jautė, kad vaikams reikia leisti šviestis. Savo gėdai, kartais tuo naudodavausi. Būdamas kokių 15–16 metų ir žinodamas, kad reikia atnešti šieno gyvuliams ar padaryti kitus darbus, sėdėdavau su knyga ir skaitydavau. Tėvas, būdavo, į kambarį įkiša galvą, pasižiūri. Vaikas skaito. Tada darbų daryti eina pats. Nesakydavo nė pusės žodžio.
Pirmasis kultūrinis prisiminimas iš vaikystės – kai tėvas mamai lovoje skaitė Thomo Mayne Reido romaną „Baltoji pirštinė“. Mes, vaikai, sugulę šalia klausydavomės.
Mano tėvas dirbo kolūkyje statybininku. Jaunystėje, kaip ir dauguma aplinkinių kaimų vaikinų, gavęs šaukimą į sovietų armiją, kartu su broliu išėjo į mišką. Vėliau juos amnestavo, tačiau bet koks kelias į karjerą buvo uždarytas. Tėvas stengėsi niekur nelįsti, nesiviešinti.
Prieš keletą metų mano pusbroliai parodė duobę miške, kurioje tėvas slėpėsi. Ją su broliu išsikasė patys, o mama slapta atnešdavo valgyti. Apie šį laiką jau vėliau pasakota įvairiausių dalykų. Kaip dėdė Alfonsas vakare ėjo ir susitiko skrebus (Aukštaitijoje „skrebais“ vadinti stribai – aut. past.), jie pradėjo vytis, šaudyti, o dėdė buvo su baltais marškiniais.
Prisimenu močiutės pasakojimus apie nuolat jaučiamą baimę. Juk vaikai miške vieni, žiema, lauke – minus dvidešimt penki.
Nusileido į statų griovį, daubą, nusimetė marškinius, nes suprato taip esąs matomas. Pats pasislėpė krūmuose. Skrebai tingėjo leistis žemyn, pašūkavo, pamatė dauboje marškinius. „Viskas, gatavas“, – rusų kalba pasakė vienas kitam.
Mano tėvas, o ir kiti, buvo dar beveik vaikai, aštuoniolikmečiai. Prisimenu močiutės pasakojimus apie nuolat jaučiamą baimę. Juk vaikai miške vieni, žiema, lauke – minus dvidešimt penki. Šeima turėjo ir savo slaptus ženklus. Jei namuose ūkinių pastatų durys atviros – į namus grįžti saugu, jei uždaros – ne.
Močiutė pasakojo istoriją, kaip atėję skrebai ieškojo jos sūnų. Kabėjo svogūnų kasos, jie ėmė jas pjaustyti ir svogūnai krito ant žemės.
„Mano sūnaus tarp cibulių ieškai?“ – paklausė.
Kai tėvas išgirdo močiutės pasakojimą, o man tada buvo kokie šešeri metai, sudraudė: „Ką tu jam pasakoji?“
Gilus sovietmetis ir žmonės bijojo atvirai kalbėti.
– Jūsų pasakojimai liudija, kokia svarbi yra istorinė atmintis.
– Jei svarbios savos šaknys, giminė, sava tauta, šalis – tai yra svarbu. Bet, kaip parodė sovietmetis, kai kurie išgyvendavo atsisakę bet kokios atminties – parsidavę, išdavę.
Neseniai lankiausi Viktorijos Daujotytės pagerbime, kai ji už knygą „Kai rašai – nebijai“ gavo Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Labai gera knyga, man teko būti komisijoje, kuri skyrė premiją. Ta knyga yra apie atmintį ir bandymą iš tikrųjų prisiminti esminius dalykus. Labai sunku, tiesą sakant, pasikliauti atmintimi, prisiminimais, nes atsiminimai lieka labiau kaip sapnas, ypač jei jie iš vaikystės. Kartais net nežinai – susapnavai ar iš tikrųjų buvo.
Tarkime, paplitęs prisiminimas: prie stalo sėdi šeima, visi negyvi, jų rankos ir liežuviai prikalti prie stalo.
Kai rašiau „Mano vardas – Marytė“, stengiausi, kad prisiminimai būtų patvirtinti, kad tam tikrus dalykus papasakotų keletas žmonių. Girdėjau daug stulbinančių pasakojimų apie pokarį, tačiau knygoje negalėjau panaudoti – neradau patvirtinimo. Tarkime, paplitęs prisiminimas: prie stalo sėdi šeima, visi negyvi, jų rankos ir liežuviai prikalti prie stalo.
Atrodo stulbinantis pasakojimas, daug kas apie tai kalbėjo, tačiau paklausus, ar patys matė – ne. Tada supranti, kad gali būti legenda. Be jokios abejonės, tame žiauriame laike galėjo įvykti bet kas, tačiau to į savo knygą neįtraukiau, kaip ir kai kurių kitų panašių dalykų.
– Skaitydama jūsų knygą jaučiausi tarsi žiūrėčiau filmą. Nežinojau, kad jūsų pirminis sumanymas ir buvo filmo scenarijus.
– Buvo toks sumanymas, bet čia nėra filmo scenarijus. Rašydamas visada stengiuosi sukurti žmogui galimybę įsivaizduoti. Apie daug savo apsakymų esu girdėjęs, kad perskaitęs žmogus jaučiasi kaip pažiūrėjęs filmą. Priimu kaip komplimentą.
Marytėje labai nedaug pačios Marytės minčių, yra aprašomas veiksmas, kas vyksta, daugiausia – išorinis vaizdas, be to, viskas parašyta esamuoju laiku. Tai sukuria regimumo įspūdį.
Jei knygoje būtų daug apmąstymų, vidinių kentėjimų – toks vaizdas nesusikurtų. Yra keletas vietų, kur Marytė prisimena brolį, kur žiūri į liepos viršūnę ir galvoja apie motiną. Bet tokių fragmentų nedaug.
– Iš bet kokio kūrinio kiekvienas sau pasiimame ką nors, kas itin paliečia. Jūsų knygoje man neabejotinai tai yra pasakojimas apie moteris, išsitepančias mėšlu.
– Tai buvo įprastinis dalykas, visos vokiečių moterys stengėsi juo išsitepti, kad neliestų kariai. Prievartavimai ir žudymai – siaubingi, labai žiaurūs.
Apie tai parašyta ne tik Vokietijos žmonių prisiminimuose, bet taip pat yra pora rusų kareivių knygų. Jos labai žiaurios, labai sunkiai skaitomos. Tai – Nikolajaus Nikulino „Atsiminimai apie karą“ ir kitas svarbus tekstas – Leonido Rabičevo „Karas viską nurašys“. Jas abi kiek seniau lietuvių kalba išleido leidykla „Briedis“.
Aprašomi prievartavimai, žudymai, daugybė nuotraukų su nužudytomis moterimis, liudijimų, kaip tankai važiavo tiesiai ant besitraukiančių žmonių, traiškė juos. Ačiū Dievui, kad ir toje tautoje atsirado žmonių, kurie bandė pasakyti, kas vyko iš tikrųjų.
„Jei per daug kartosi banalybę – paslėpsi tiesą“
– Kaip į jūsų kūrybą atėjo tema apie vokiečių vaikus pokario metais?
– Pradžia buvo susipažinus su Ričardu Savicku. Jis atėjo į įmonę „Videometra“, kurioje mes kūrėme serialus. Prodiuseris Rolandas Skaisgirys pasikvietė mane ir Ričardas papasakojo apie savo motinos likimą. Kaip paaiškėjo vėliau, didžioji dalis buvo ne visai jo motinos pasakojimas, bet išgirsta iš giminių.
Ričardo mama į Lietuvą pateko labai maža, rodos, ketverių metų, ji ilgai nežinojo, kas tokia yra. Paskui susirado gimininių Vokietijoje, jie ir papasakojo jos istoriją. Tai, ką kalbėjo Ričardas, sukrėtė.
Pradėjome galvoti, ką galime daryti. Kaip tik tuo metu manęs paprašė interviu vieno žurnalo žurnalistas. Be kita ko, pasakiau, kad renku medžiagą apie vilko vaikus. Po šio teksto publikavimo man ėmė skambinti žmonės, kurie vilko vaikus pažinojo, buvo vilko vaikų vaikai ir panašiai.
Jaučiausi įsipareigojęs tiems žmonėms, jiems pasakoti savo traumines patirtis tikrai nebuvo lengva.
Prasidėjo susitikimai, sukaupiau nemažai informacijos. Netrukus atsirado filmo idėja, bet nesurinkome pakankamai pinigų.
Jaučiausi įsipareigojęs tiems žmonėms, jiems pasakoti savo traumines patirtis tikrai nebuvo lengva. Nutariau, kad reikia parašyti knygą.
Medžiagą rinkti pradėjau apie 2009-uosius, o 2012-aisiais išleidau. Net ir praėjus tiek laiko, kai mane kviečia į kokį susitikimą, kviečia kalbėti apie Marytę, ne apie ką kitą. Ne, pavyzdžiui, apie poeziją.
– Beje, ir jūsų poezijoje galima apčiuopti karo ženklų.
– Visos knygos parašytos po sovietinės armijos patirties. Niekur negali nuo karo pabėgti.
– Kur tarnavote?
– Semipalatinske, Kazachstane. Ten vykdavo požeminiai atominių bombų sprogdinimai. Keturiasdešimt kilometrų nuo mūsų kareivinių kiekvieną penktadienį, vienuoliktą valandą, buvo sprogdinama atominė bomba.
Pirmą kartą man pasirodė labai keista. Su praporščiku sėdėjome kariniame poste, ant stalo – arbata, peleninė. Staiga peleninė ir arbata ėmė čiuožti į šoną. Pamaniau, kad praporščikas iš manęs šaiposi, gal nori apipilti? Juk aš ką tik atvykęs, dar naujokas. Tačiau pastebėjau, kad stalas – metalinis ir jo šonai privirinti prie sienos.
Pamatęs mano žvilgsnį, praporščikas ėmė juoktis: „Tu čia naujas, tai žinok, kad ką tik po žeme sprogo bomba.“ Taip būdavo visą laiką, o kai ji sprogdavo – nuo stalo nuvažiuodavo daiktai. Jei tuo metu esi lauke – banga eina žemės paviršiumi, bėgdamas ją pajunti labai stipriai, galima net suklupti. Nuo sprogimo jėgos kareivinių trečiame aukšte kartą išsiskyrė lubos.
Tokie sprogdinimai tęsėsi nepilnus metus, vėliau, paskelbus požeminių atominių bandymų moratoriumą, baigėsi. Prisimenu, kaip tada į karinį dalinį atvažiavo amerikiečių tikrintojai.
Praustis mus veždavo į pirtį Semipalatinske, o vieną dieną pamačiau, kad kažkas lauke pasikeitę ir gražu. Paprastai aplinka būdavo pilka, aplinkui – septyniolika kaminų ir didžiulis cemento fabrikas, tad iškritęs sniegas baltas išbūdavo penkiolika minučių, paskui pilkėdavo ir pasidarydavo juodas. Visas miestas – nepaprasto pilkumo.
Paprastai aplinka būdavo pilka, aplinkui – septyniolika kaminų ir didžiulis cemento fabrikas.
Tačiau tada suvokiau, kas pasikeitė. Nuplautos prie kelio esančios metalinės užkardos, jos dar ir nudažytos raudonai. Taip mieste atsirado spalva. Rusai ruošėsi amerikonų vizitui, stengėsi, kad būtų gražu.
Beje, įdomu tai, kaip veikė sovietinė, o dabar panašiai veikia rusų ar „Hamas“ propaganda. Nutraukus sprogdinimus Semipalatinske vietiniai žmonės labai sujudo, prasidėjo streikai, kas tuo metu buvo gana sunkiai įsivaizduojama. Gyventojai norėjo, kad kariai tęstų sprogdinimus, jiems buvo įteigta, jog jei jie gyvena vienodo lygio radiaciniame fone, niekas negresia, o jei radiacinis fonas pakinta – atsiranda ligos, vėžiai ir taip toliau. Visi tuo tikėjo.
Mums buvo išdalinti Geigerio skaitikliai ir sąsiuviniai, į kuriuos reikėdavo surašyti išmatuotą radiacijos dozę. Matavome ją ir prieš, ir po. Kaip nulis – taip nulis. Nors gamtoje nulio niekada nebūna, bet ten visada rodė nulį. Geras buvo skaitiklis.
– Apie jūsų kartą sakoma, kad ji yra lūžio karta, kuri iš vienos santvarkos atėjo į kitą. Kaip jūs prisimenate tą virsmą? Nepriklausomybės pradžią?
– Turbūt kaip ir visi, su labai dideliu džiaugsmu, su didelėmis viltimis. Sąjūdis buvo didžiulis įkvėpimas, didžiulė laimė. Pirmieji Sąjūdžio mitingai, laisvėjimas, bendrumo jausmas. Čia yra banalybės, kurias visi jau sakę. Bet taip tikrai buvo. Niekur nuo to nedingsi.
– Donaldas Kajokas apie banalybę sakė taip: ji ir yra didžiausia tiesa, tik daug kartų pakartota.
– Gal pritarčiau, bet jei per daug kartosi banalybę – paslėpsi pačią tiesą, ji taps nebesvarbi. Taip tiesa nublunka, tampa neįtikinama, netikra, plastmasinė.
– Literatūra paveiki priemonė kalbėti apie sudėtingus, skaudžius dalykus?
– Iš vienos pusės, paveiki. Iš kitos pusės – visi tiek daug rašė, bet vis tiek karas vyksta. Vienam žmogui gal paveiki, tačiau tai yra šiek tiek Sizifo darbas. Reikia parašyti mažiausiai Bibliją, kad galėtum ką nors pakeisti.
„Staiga atėjo ramybė, suvokimas, kad tai nieko nereiškia“
– Grįžtant atgal į jūsų jaunystę, kodėl pasirinkote studijas tuometinėje konservatorijoje? Turėjote puikius mokytojus – Dalią Tamulevičiūtę, Rimą Tuminą.
– Daug vaidindavau dar mokyklos renginiuose, man patikdavo. Tiesą sakant, norėjau stoti į universitetą, bet nepavyko. Tuomet baigiau profesinę technikos mokyklą, išėjau į kariuomenę, o grįžęs įstojau į konservatoriją.
– Teko padirbėti ir šaltkalviu?
– Taip, kurį laiką dirbau šaltkalviu-tekintoju. Kartą laikraštyje „Vakarinės naujienos“ pamačiau skelbimą: norinčius stoti į aktorinį konservatorija kviečia į konsultacijas. Nuėjau, sėdėjau, žiūrėjau ir mane nustebino, kad tie žmonės niekuo nesiskiria nuo manęs!
Kažkas skaitė eilėraščius ir tąsyk pasvarsčiau, kad labai prastai skaito. Pats nė karto nelipau ant scenos, tik stebėjau. Kiekvieną sykį įsitikindavau: nieko stebuklingo nėra. O jei nieko stebuklingo nėra, gal galima pabandyti stoti? Taip ir įstojau.
– Bet konkursai buvo dideli.
– Aišku, dideli. Daug žmonių. Stojau į Irenos Vaišytės kursą, paskui konservatorijoje vyko revoliucija. Ji prasidėjo Dailės akademijoje, tuomet persimetė pas mus. Sukėlėme maištą, atsisakėme visų dėstytojų. Galiausiai grėsė tuo, kad mūsų kursas bus išformuotas.
Reikėjo, kad būtų kažkoks dėstytojas, vadovas. Keli iš mūsų nuėjo į Jaunimo teatrą, pas Dalią Tamulevičiūtę, kuri tuo metu turėjo Kazlo, Jaro, Jakšto kursą. Paprašė, kad priimtų ir mus, taptų mūsų vadove. Ji iš pradžių abejojo, bet sutiko. Suprato, kad kurso kitaip visai neliks.
Sukėlėme maištą, atsisakėme visų dėstytojų.
Mūsų santykiai su Tamulevičiūte tapo neblogi. Kartą ji su savo studentais pagal mainų programą išvyko į JAV. Išvažiuodama mums skyrė užduotis, o kai grįžo – galvojo, kad nieko nebūsime padarę. Juk mėnesį be priežiūros, be dėstytojo.
Tačiau mes parodėme trijų valandų spektaklį su daug įdomių scenų. Tamulevičiūtei, kaip paskui pasakojo pati, buvo šokas. Ji nesitikėjo, tad nuo to laiko mūsų kursu ėmė labai pasikliauti. Tamulevičiūtė pakvietė Tuminą – kaip antrą dėstytoją, nes du kursai jai vienai būtų per daug sunku.
– Studijos buvo vertingos?
– Labai. Nors kai įstojau, buvau nusivylęs, nes juk norėjau mokytis universitete, gauti universitetinį išsilavinimą. Visos bendrųjų dalykų paskaitos čia buvo kaip profesinėje technikos mokykloje, tokio paties lygio. Visiems nusispjauti.
Tačiau specialybės studijos dėl Tamulevičiūtės, Tumino įtakos... Staiga atėjo ramybė, suvokimas, kad tai nieko nereiškia, kad tave gali išmesti iš mokslų, gali – ne. Bet jei tu nori daryti teatrą – gali jį daryti nieko nebaigęs, pats, jei tau svarbu. Į daugelį dalykų bent jau aš pradėjau žiūrėti daug laisviau ir plačiau.
– Kada jūs supratote, kad vis tik nebūsite nei aktoriumi, nei režisieriumi?
– Buvau ilgą laiką, o ir dabar esu. Stačiau spektaklius, vaidinau Nacionaliniame dramos teatre, kitur. Bet tiesiog pavargau. Prie tam tikrų projektų teatre dirbu ir dabar. Pernai kartu su Vilniaus choru išleidome operą „Kas aš?“, kuriai parašiau libretą ir buvau režisierius. Labai įdomu.
Šiek tiek režisūros buvo Prancūzijoje, kai vyko Lietuvos kultūros sezonas. Dirbome su labai šauniais saviveiklininkais: Palangos choru, folkloro kolektyvu, taip pat kartu su kompozitoriumi Linu Rimša. Aš rašiau libretą ir režisavau, sukūrėme oratoriją „Mončys“, skirtą Antanui Mončiui, rodėme ją bažnyčiose, vietose, kurios su juo susijusios.
Naujausias režisūrinis darbas, teikiantis džiaugsmą – Valdovų rūmuose Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos apdovanojimų režisavimas. Visai nuo režisūros nesu nutolęs.
O aktorystė? Supratau, kad yra daug žmonių, kuriems vaidinimas teikia didesnį džiaugsmą, nei man. Kai esi aktorius, nelabai gali pasirinkti, turi būti dramaturgo, režisieriaus įrankis. Tai kolektyvinė kūryba, susiduri su partneriu, kuris tau kažką duoda arba ne. Šis darbas reikalauja daug sugyvenimo pastangų. Man pasirodė to viso per daug. Nežinau, gal dar ką nors suvaidinsiu? Pažiūrėsiu.
„Jei gerai parašai – tavęs niekas netaiso“
– Kalbant apie rašymą, jis kūrėjui yra duotybė, o gal jo galima išmokti?
– Nežinau, reikia ir talento, tiesą sakant. Bet taip pat – pastangų. Dar reikia daug skaityti. Apskritai rašytojo pagrindinė idėja yra ta, kad personažai nesi tu, personažai visai kiti žmonės. Jų logika kita, o ne kaip tavo.
Svarbiausia – idėja. Tu supranti, kad kitas žmogus yra kitas, o ne tu. Aprašinėji ne save. Aš abejoju autofikcine tiesa, man atrodo, kad rašytojas nori nenori sukuria personažą.
– Sunkiai rašot?
– Labai sunkiai ir labai ilgai. Ką padarysi.
– Ar esate tas rašytojas, kuris ginčijasi su kalbos, teksto redaktoriais?
– Neturiu dėl ko.
– Pasitikit?
– Kuria prasme – pasitikit? Jei gerai parašai – tavęs niekas netaiso. Man atrodo, čia išgalvota problema. Redaktorius yra pagalbininkas, kuris pataria, parodo. Mano pirmosios prozos knygos redaktorius buvo garsus žmogus, kalbininkas, labai kruopštus.
Valentinas Sventickas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius – aut. past.) klausė: ar tu nebijai? Neturiu ko bijoti.
Arba tu kvailystę parašei, nes šiaip sau niekas neišbrauks.
Knygos redaktorius prirašė nemažai klaustukų, pasiūlė daug sinonimų, kitų dalykų. Bet iš karto aišku: tai pasiūlymai, kuriuos tu arba priimi, arba ne. Todėl kai žmonės rauda, kad jų tekstus išbrauko, tai – nesąmonė. Arba tu kvailystę parašei, nes šiaip sau niekas neišbrauks. Tu esi savo teksto autorius.
Kitas dalykas, žvilgsnis iš šalies tikrai svarbus. Pavyzdžiui, naujausios mano knygos redaktorė buvo Dovilė Zelčiūtė. Ji atkreipė dėmesį, kad tekste daug žodžių „buvo“, „atsitiko“. Tiek nereikia. Kai išbraukiau, pasidarė kur kas geriau, o pačiam į galvą nešovė, nors atrodo – akivaizdu.
Antra vertus, savo tekstą tu šiek tiek įsimyli. O kai įsimyli... Tuminas gerai pasakė, labiau apie režisūrą, bet tinka ir rašymui. Sugalvojai, padarei ir tau nepatinka? Mesk velniop. Sugalvosi iš naujo. Niekada negailėk.
Man atrodo, tai labai svarbi pastaba. Nereikia gailėti savo teksto, nors ir sunku. Stengiuosi išbraukti nereikalingus žodžius, nereikalingus sakinius, pastraipas.
Kartais tai priveda iki to, kad tekstas ne gerėja, o blogėja, tačiau negali sustoti. Man labai sunku atiduoti tekstą, aš jį nuolat taisau, o tada žiūriu, kad jau nutaisiau. Susipainioju variantuose, neprisimenu, kaip buvo prieš tai.
– „Mano vardas – Marytė“ gyvena ir tarptautinį gyvenimą, jos vertimai prasidėjo nuo vokiečių kalbos, tada – anglų, taip pat išversta į ukrainiečių kalbą.
– Dabar – jau į turkų. Marytės vertimo teises visame pasaulyje yra nusipirkusi britų leidykla „Oneworld Publications“, jie dirba kaip knygos agentai.
„Iš rašymo galima gyventi!“
– Bet kurioje profesijoje yra branda, kada jau turi pakankamai patirties. Kada jūs sau pasakėte: tu esi geras rašytojas?
– Gal aštuntoje klasėje?
– Rimtai?
– Taip.
– O ką rašėte?
– Eilėraščius, nes liepė mokyklos direktorius Antanas Marcinkevičius. Parašiau. Man patiko (juokiasi).
– Esate sakęs: seniau galvojau, kad poetas – tai tik Maironis.
– Čia reikia konteksto, gal vaikystėje tam tikru metu aš taip ir galvojau, bet Maironį ne iš karto galėjau perskaityti.
Pirmasis poetas, kuris man reiškė nepaprastai daug, kurio rinktinę „Vainikas“, skirtą moksleiviams, mokėjau atmintinai – Marcelijus Martinaitis. Jo kūryba žavėjo, ilgą laiką nieko kito negalėjau skaityti, niekur nerasdavau to, ką rašo Martinaitis, kur poezija dar yra. Paskui atradau Sigito Gedos knygą „Žydinti slyva Snaigyno ežere“.
Trečioji knyga, kuri buvo ypatingai svarbi – Vytauto Bložės „Sena laužavietė“. Nepaprastai gera.
Šios knygos ilgokai buvo vienintelė mano poezija. Paskui – Jono Strielkūno rinktinė, Judita Vaičiūnaitė ir kažkuriuo momentu atsirado Maironis.
Bet kai sakiau apie Maironį, manau, turėjau omenyje tai, kad poetas taip įsivardina. Pavadinti save poetu yra nejauku ir nedrąsu. Ilgai to padaryti negalėjau, atrodė keista.
– Mokykloje rašėte eiles, tad ar nuo poezijos ir pamėgote rašymą?
– Visada gerai rašiau ir rašinėlius. Beje, mokyklos direktorius geriausius eilėraščius nuvežė į Molėtų laikraštį „Pirmyn“, tarp jų – ir mano. Juos publikavo vietinių literatų puslapyje.
Labai supykau pamatęs, kad pataisyta, redaguota. Buvau įsiutęs, įsižeidęs ir net susigraudinau. Mano tekstą kažkas lietė! O turbūt truputį pataisė rimą, paredagavo. Paskui gavau honorarą, berods 2 rublius ir 80 kapeikų.
– Kainų ir pinigų svorio palyginimui: sovietmečių duona, rodos, kainuodavo apie dvidešimt kapeikų.
– Mano tėvas niekada daugiau aštuoniasdešimties rublių neuždirbdavo.
– Gana orų honorarą gavot.
– Tai taip. Buvo labai gerai. „Aha, – pagalvojau. – Iš rašymo galima gyventi!“ (juokiasi). Ne taip čia viskas blogai.
– Ir jūs buvot teisus.
– Na žinot... Negyvenu iš rašymo. Savotiškai gal ir gyvenu, bet taip pat tenka užsiimti kitais dalykais, daug laiko praleidau televizijoje, daug laiko – su tam tikru specifiniu rašymu. Režisavimai irgi susiję su būtinybe užsidirbti pinigų.
Rašydamas vien tik knygas aš tikrai negalėčiau pragyventi arba reikėtų rašyti labai daug. Yra žmonių, kurie tą daro, darė. Žinome Jurgį Kunčiną, kuris rašė beprotiškai daug, vertė, nešė į daugelį leidinių, leido knygas. Bet tai turbūt jį ir išsekino.
– Rašymas neturi tapti rutina?
– Rutina kaip tik turėtų tapti, nes pastovių valandų disciplina labai svarbi, ypač rašant prozą. Poezijai gal šiek tiek kitaip. Bet prozai, vertimui – reikalinga, reikia sėsti ir rašyti. Tie, kurie produktyvūs ir nemažai rašo, dirba po kelias valandas kiekvieną dieną ir tuo pačiu laiku.
– Buvote tikruoju bohemos atstovu? Kitaip tariant, noriu paklausti, ar rašėte išgėręs?
– Kad išgerdavau – būdavo toks laikas, bet kad tada rašyčiau – ne. Gal esu bandęs, tuo metu net atrodo, kad labai gražiai parašei, o kitą dieną pasižiūri ir matai: nesąmonė. Nėra prasmės taip rašyti.
Vienas mano kolega yra pasakojęs, kad paimdavo vyno butelį, gerdavo ir rašydavo, o kai pradėdavo nepataikyti į klavišus, tada pabaigdavo butelį ir daugiau neberašydavo. Nežinau, ar tai tiesa.
Panašiai girdėjau iš kito, kuris nemažai poezijos yra parašęs vynu. Bet su degtine, sakė jis, neįmanoma.
Nežinau, turbūt priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Aš išgėręs negaliu rašyti.
