Prisipažinsiu, kiek bijojau kalbinti G.Kazlauskaitę: ji visada man atrodė griežta ir kandi, tačiau jau po kelių minučių pirmos pažinties pasirodė esanti maloni ir supratinga.
Šį kartą pakviečiau poetę pasikalbėti apie jos penktąją poezijos knygą „Marialė“. Galvojau, kad cituosiu eilėraščių eilutes ir analizuosime kūrybą, bet galiausiai spontaniškai kalbėjomės tiesiog apie nenuspėjamą gyvenimą, kupiną nuostabos, kančios ir istorijų.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
– Giedre, jau kurį laiką seku jus viešojoje erdvėje. Jūsų kairiosios pažiūros – akivaizdžios.
– Pastaruoju metu ne tokios akivaizdžios. Anksčiau su partnere ketinome dalyvauti judėjimo „Kartu“ veikloje, tačiau prieš karą išsiskyrė nuomonės dėl Rusijos ir Palestinos. Pritrūko ir laiko. Nors mano pažiūros yra nuosaikiai kairiosios, nesu susijusi su žmonėmis, turinčiais praktinių politinių pretenzijų.
Anksčiau, kai dirbau „Šiaurės Atėnų“ vyriausiąja redaktore, laikraštyje buvo toks skyrelis „Polis“, kuriame reiškėsi kairieji. Jį administravo nuoseklus kairysis Karolis Dambrauskas. Kartais pasitaikydavo ir politikų praktikų. Visgi, daugiausia tai buvo teorinė kairioji politika.
– Jūs taip pat kritiškai žvelgiate į glamūrinį instagramo pasaulį, net ir naujausioje knygoje rašote, kad Savanorių prospekto stotelės ir Paupio turgaus žmonės skiriasi piniginėmis. Ar jus erzina turtingi žmones?
– Šiuo metu jau ne – šiais klausimais nemažai su savimi dirbu. Anksčiau instagramas erzindavo, buvo sunku priimti agresyvią knygų kaip prekių sklaidą. Netgi dukra yra bandžiusi mane protinti, kad mada taip pat yra menas.
Šiandien viso to bent jau nesmerkiu. Įtariu, kad mane erzina vartotojiškumas: nenoriu pirkti brangių drabužių, atrodyti ekstravagantiškai. Tai pozos dalis. Tačiau kiti turi teisę daryti, ką tik jie nori.
Galbūt todėl, kad esu kitos epochos žmogus. Juolab baigusi filologiją, kurioje mus mokė „dvasingų“ laikysenų.
– Vyrauja tokia tendencija, kad verslo pasaulio žmones matome kaip amoralius, o literatūros – kaip itin moralius.
– Ši problema man buvo aktuali, kai rašiau „Singerstraum“. Dabar stengiuosi taip nemąstyti. Verslo pasaulį gerbiu, nes šiandien jis labai civilizuotas, palyginus su tuo, ką teko regėti gariūnmečiu.
– Jūsų naujausia knyga – išpažintinio stiliaus, kuris yra būdingas jūsų visai kūrybai. Prieš pradėdama klausti apie eilėraščio eilučių kontekstus, norėčiau išsiaiškinti, kiek „Marialėje“ yra tiesos?
– Šį bei tą pagražinu, tačiau to sąmoningai nejaučiu ir tikslaus procento nusakyti negalėčiau. Rašydama visada turiu omeny, kad kuriu literatūrą. Žinau tik tiek, kad remiuosi savo autentiška patirtimi.
Visgi, kartais vietoje žodžio „išpažintinė“ žmonės vartoja epitetą „terapinė“ literatūra. Nenorėčiau, kad mano kūrybą apibūdintų pastaruoju žodžiu, nes išpažintis yra išpažintis, terapija yra terapija, o literatūra yra literatūra. Vis dėlto, kritikų teisė yra klasifikuoti kūrybą taip, kaip jie nori.
– Įdomus pasirodė jūsų ciklas, kuriame eilėraščiai kuriami pamėnesiui. Jame ypač išryškėja jūsų santykio su kūnu tema. Į kūną žiūrite ramiai, bet ne iki galo esate patenkinta. Koks jūsų santykis su kūnu šiuo metu ir kaip jis keitėsi per jūsų gyvenimą?
– Vaikystėje, paauglystėje negalvojau apie savo kūną ir to dėmesio jam pernelyg daug neskyriau. Tačiau po gimdymo atsirado atidumo. Visgi, amžėjimas, keitimasis, ligos mane paveikė, nors minimame cikle dar nežinojau apie sveikatos problemas. Jaučiau jas intuityviai.
Šis ciklas primena tą, kurį kažkada rašė Vincas Mykolaitis-Putinas. Pagalvojau, kad pabandysiu kas mėnesį sukurti po eilėraštį, reaguodama į laiko ciklą.
– Ar mąstote apie kūną grožio kategorijoje?
– Esu susipažinusi su visais stereotipais, kas žmonėms yra gražu, žinau, kas yra blizgieji žurnalai. Net paauglystėje visi tie kriterijai atrodė įtartini ir tarsi nesistengiau jų atitikti. Turiu tam tikrų estetinių nuostatų, tačiau jas taikau ne žmonėms, o dažniau menui – skulptūroms, paminklams, leidiniams, paveikslams, architektūrai.
– Stebint jus ir jūsų požiūrį į pinigus, kūną, pasaulį, atrodo, kad jums materialus pasaulis ne toks svarbus.
– Svarbus. Būtent tą bandau pasakyti šioje knygoje. Nors esu praktikuojanti katalikė, neišpažįstu svarbaus punkto – nelabai tikiu anapusiniu pasauliu. Bet norėčiau turėti vilties, kad man brangūs mirę žmonės nėra visiškai išnykę.
– Kas jums apskritai gyvenime yra svarbu?
– Būtis, santykiai šeimoje, dukters panašumas į mane (maištas), darbas su studentais ir vyresniais kolegomis. Visa tai man yra įdomu. Galbūt esu uždaresnė, bet gilinuosi į ryšius tarp skirtingų žmonių.
Man taip pat rūpi politiniai įvykiai, moterų emancipacija, religiniai jausmai, dvasingumas. Tiesa, apie pastarąjį dalyką labai sunku kalbėti, kad tai neatrodytų juokingai ar iškreiptai, todėl bandau rasti savo žodžius.
– Man labai keista, kai intelektualūs žmonės, turintys akademinį pagrindą, literatūrinį išsilavinimą, gali priimti dvasingumą.
– Anksčiau šią priešpriešą taip pat pastebėdavau. Man buvo keista, kaip būdama tokia racionali, profesorė Elena Bukelienė „Mažosios studijos“ laidose kalbėdavo apie tikėjimą. Paprastai tokie žmonės nepraktikuoja, jiems nepakanka ritualų bažnyčioje. Dabar suprantu, kad ne viskas ten dvelkia kiču, didaktika ar beskonybe. Juk dvasingumo principas yra tiesiog būti kartu ir susitarti su kitokių pažiūrų žmogumi.
– Kodėl „Marialėje“ rinkotės aprašinėti krikščioniškus motyvus? Ar jums eilėraštis yra kaip malda? Ar tai yra grynoji saviraiška?
– Šiuos dalykus atskiriu. Maldoje kreipiuosi į aukščiausiąją jėgą, bandau sukurti su ja santykį, o eilėraščių adresatas vargiai būtų Dievas ar Marija. Kartais kalbuosi su mirusiaisiais, bet neturiu iliuzijų, kad jie mane girdi. Be to, nesu iki galo įsitikinusi, kad Dievui ar šventiesiems reikia mūsų maldų. Man atrodo, kad jos, visų pirma, reikalingos pačiam žmogui, nes tuo metu jis susitelkia, nuramina kvėpavimą, pripažįsta Dievo valią. Galbūt tokiu būdu ir ateina ramybė, kylanti iš santykio pastangos. Manau, aukštesniajai jėgai neturėtų rūpėti tokie menki, individualūs dalykai. Ko gero, ji rūpinasi stambesniais reikalais, gal pro šalį skriejančiais asteroidais (šypsosi).
Galiausiai, visa krikščioniškoji vaizdinija man artima nuo vaikystės, nepaisant to, kad ji gali atrodyti komiškai. Tą pastebi ir dalis šiuolaikinių menininkų, kurie perteikia tuos vaizdinius ironiškai. Šiandien ironija man nebeįdomi, kreipiu dėmesį į autentišką religingumą.
– Pastebiu, kad bręsdami žmonės darosi vis introvertiškesni ir ciniškesni, o štai jūs – atvirkščiai.
– Esu lūžio epochos žmogus, kuriai dar teko ragauti sovietinės santvarkos. Cinizmą matau kaip savisaugos būdą – išgyventi sovietmetį, gariūnmetį su banditizmu ir korupcija. Tokio pobūdžio ironija kaip priemonė ryški, pavyzdžiui, a. a. Rolando Rastausko prozoje ir eseistikoje. Visuomenė keitėsi, valstybė stabilizavosi. Cinizmas kiek atgyveno. Matau, kad jauni žmonės to jau nebeturi, jie yra išmokę palaikyti vieni kitus, rodyti mums nebūdingą nuoširdumą.
– Bet ironija labai smagu.
– Taip, kartais sunku susilaikyti.
– Jūsų knygoje yra nuorodų apie literatūrinę bendruomenę. Nors interviu su menotyrininke Laima Kreivyte sakėte, kad kolegas mylite ir gerbiate, skaitote jų kūrybą, nes norite palaikyti, publikuojate eilėraštį „Rašytojai sukčiai“. Jame ironizuojate, kaip socialiniuose tinkluose rašytojai komunikuoja. Koks jūsų santykis su šių dienų literatais?
– Pažįstu juos ir matau, kad jie turi ragiukus, kanopėles ir uodegytes, tad jų neidealizuoju. Bet priimu. Aš lygiai tokia pati. Taip, šiame tekste truputį vožtelėjau. Viena rašytoja pyktelėjo dėl panašumų į jos įrašą feisbuke. Tai nebuvo jos žodžiai, bet panašumas rodo, kad daugelis komunikuoja panašiai. Pavyzdžiui, būna, kad, ruošdami knygą, rašytojai įsideda nuotrauką su daug popieriaus lapų ant grindų. „Tai mano naujas rankraštis!“ – skelbia. Mėginu tas situacijas ironizuoti, nes pabosta tokios pačios savireklamos formos. Bet suprantu, kad knygos sklaida turi būti ir ją turi atlikti patys rašytojai.
– Kažkada su viena dėstytoja studijų metais kalbėjome, kad dažnai klaidingai įsivaizduojame rašytojus kaip tokius, kurie skraidžioja padangėje. Dalis šios profesijos atstovų kaip tik turi aiškų realybės suvokimą.
– Pritariu teiginiui, kad žmonės turi įsivaizdavimų. Tai ypač pasimato, kai „Poezijos pavasario“ proga nuvažiuojame į regioną. „Ir atskrido pas mus poezijos paukštė!“ – su patosu mus pristato vietiniai organizatoriai. Salomėjos Nėries tradicija, kai poetus įsivaizduojame tarsi pakibusius virš žemės, iracionalius blogąja prasme. O gal tai filmų, kuriuose poetai vaizduojami rašantys žąsies plunksna žvakių šviesoje, poveikis.
– O jeigu turėtumėte tiek pinigų, kiek Holivudo žvaigždė, ką su jais darytumėte?
– Man tokios svajonės pavojingos (juokiasi). Su tokia pinigų suma veikiausiai pridirbčiau ką nors blogo ir tikrai negelbėčiau pasaulio. Todėl džiaugiuosi, kad jų neturiu.
– O gal investuotumėte į kultūrą, savo kūrybą?
– Kuria prasme?
– Na, tarkime, pasisamdytumėte literatūros agentą.
– Tikrai ne! Kai kurie prozininkai gal taip ir darytų: pasirūpintų reklama ir pasisamdytų ghostwriterius... O aš nežinau.
– Kartais mano vyras juokauja, kad manęs negalima prileisti prie valdžios, nes autoritariškai visiems liepčiau įgyti kultūrinį išsilavinimą.
– Aš irgi į tai linkusi – namuose pasimato. Atrodo, žmogus yra geras ir taikus, o šeimos santykiuose išlenda polinkiai į despotizmą.
– Viename eilėraštyje ir rašote, kad jūs ar jūsų lyrinė „aš“ išsigąsta savo agresijos.
– Taip, aš to neneigiu. Žmoguje esama visko, tačiau savitvarda padeda to neeksponuoti. Vieni darbe rėkia ant kolegų, kiti – troleibuse, o štai tokio surėdymo žmonės kaip aš atsiskleidžia namuose.
– Bet jūs daug dirbate su savimi. Ir anoniminės pagalbos grupės, ir bažnyčia, ir kultūra, ir psichoterapija. Nepavargote nuo viso šito?
– Dabar jau tiek daug nedirbu, bet skyriau tam gerą dešimtmetį. Šiandien jaučiuosi emociškai ir socialine prasme daugmaž saugi, bet vis dar kasdien mokausi priimti kitus tokius, kokie jie yra.
– Tai teikia daug vilties. Neseniai kino kritikė Monika Gimbutaitė kalbino meno istorikę, rašytoją, redaktorę Lauren O’Neill-Butler. Ji teigė, kad šiandien menininkai kalbėdami interviu save cenzūruoja. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva yra nuostabu, kad galiu jums parašyti žinutę ir pakviesti į pokalbį, o štai užsienyje tą reikia daryti per agentus, kurie skiria labai ribotą laiką ir menininkai paprastai būna „atkalę“ šabloninius atsakymus. Įdomu, kiek jūs pati save cenzūruojate?
– Jeigu visiškai savęs necenzūruotume, baigtųsi nekaip. Manau, nėra blogai, kad apgalvoji savo žodžius, už kuriuos, anot Martinaičio, „teks atsakyt kaip už daiktą“. Šiandien jaučiuosi visiškai laisva kalbėti apie daug ką, kad ir politiką.
Visgi toleruoju menininkus, kurie nenori kalbėti. Man regis, suprantu, kodėl jie tai daro – juk privatumas yra didelis lobis, o viešumas turi savo specifiką. Mano kolegos, kurie yra ganėtinai vieši, gal ne pirmaisiais, bet vėlesniais metais pajaučia poveikį savo emocinei ir net fizinei sveikatai.
Taip pat esu buvusi ir kitoje barikadų pusėje. Pamenu, 2007-aisiais į Vilniaus knygų mugę atvažiavo garsus JAV rašytojas Johnas Irvingas, iš kurio ėmiau interviu. Bijojau, gal ko nesuprasiu, tad dalyvavo ir jo vertėja Daiva Daugirdienė. Ruošdamasi gūglinau, vėliau perskaičiau visus Lietuvoje darytus interviu su juo. Jo atsakymai turėjo „paruoštukus“ mažai ką pasakė spontaniškai.
– Kur jūs esate pati atviriausia su savimi: poezijoje, šeimoje, publicistikoje?
– Su Dievu? Nors matydama priklausomus žmones, galiu paliudyti, kad gal ir su Dievu jie ne visada yra atviri, nes nėra atviri su savimi. Permąstydama savo santykį ir su artimiausiais, suprantu, kad nesu su jais atlapaširdė. Pavydžiui, koks nors bičiulis išleidžia knygą ir ten tikrai randu epizodų, apie kuriuos nepasikalbame. Egzistuoja zonos, kur tarsi drovu klausti. Kritika taip pat išsako ne viską; nėra reikalo, tai žlugdytų autorių. Nemanau, kad literatūros tikslas yra išsinuoginti. Juk ji estetinėmis priemonėmis parodo pasaulį.
– Kyla klausimas, ar apskritai žmogus gali būti atviras.
– Man taip pat. Kartais žmogus tiesiog neranda tinkamų žodžių, patyrimai kybo neverbalinėje erdvėje.
– O norėtumėte būti dvasininkė, kunigė?
– Jaunystėje gal, bet dabar nebe. Manau, jų darbas yra sunkus ne todėl, kad reikia pamokslauti, bet yra begalė kitų pareigų, kaip antai laidotuvės. Ne vien senų žmonių, bet ir jaunų, net vaikų. Reikia būti nuolatiniame santykyje su žmonėmis, drįsti sakyti jiems kone beprasmius žodžius netekties aplinkybėmis.
– Žurnalistikoje laidotuvės taip pat sudėtingas dalykas – nėra iki galo malonu daryti reportažą iš garsaus žmogaus laidotuvių, kalbinti gedinčius artimuosius ir kolegas.
– Pasidalinsiu ir aš. Niekada neseku, kas su kuo susituokė ar ką krikštija, bet štai laidotuvių nuotraukas portaluose apžiūriu. Nežinau, kodėl.
– O gal tai natūralus domėjimasis anapusiniu pasauliu, kuriuo netikite? Atrodo, kad ir „Marialėje“ analizuojate mirties temą.
– Taip, mirties ritualai įdomūs. Šiandien žmonės tvarkosi skirtingai – vieni laidoja, kiti kremuoja. Tarkime, katalikai pelenų išbarstymo nelaiko tinkamu. Anot jų, žmogus turi turėti artimojo kapą, prie kurio galėtų ateiti pasimelsti. Dukrai sakiau, kad mane po mirties išbarstytų (galvodama apie ekologiją ir kad nereikėtų šlavinėtis), bet ji tarsi ir nenori. Taigi, man smalsu, kaip žmonės gedi, tvarko ir puošia kapus, kas atrodo terapiška.
– Kalbant apie protėvius ir ryšį su anapusiniu pasauliu, pastarojo meto lietuvių poezijoje ganėtinai ryški transgeneracinė trauma. Ji matyti ir Gretos Ambrazaitės, ir Linos Buividavičiūtės kūryboje. Na, bet kiek teko skaityti interviu su jumis, atrodo, kad šiuo klausimu esate ganėtinai kritiška.
– Esu nusiteikusi ne kritiškai, bet atsargiai – priklauso nuo to, kas literatūroje su transgeneracine trauma nuveikiama. Pavyzdžiui, seserys Jūratė ir Vilma Samuolytės savo filme „Močiute, Guten Tag!“ nagrinėja močiutės istoriją ir su ja dirba: išsiaiškina, reflektuoja, viešina. Tai yra būdas spręsti, prisiimti atsakomybę, eiti prie kitų temų. Linos knygose išrašyta, bet nežinau, ar žengiama į kitą etapą. Bet gal ir aš pati taip darau?
– O kaip jūs pati galvojate, ar rašote vieną didelę poezijos knygą?
– Ne, „Marialė“ yra jau penktoji.
– Turiu omeny, kad kartais rašytojai skirtingose knygose nagrinėja tą pačią istoriją. Kad ir prancūzė, Nobelio premijos laureatė Annie Ernaux.
– Geriau matyti, žvelgiant iš atstumo. Abejoju, ar ji pati pasakytų, kad rašo tą pačią knygą. Aišku, kiekvienas rašytojas turi motyvus, kuriuos kartoja – tame nieko blogo.
– Kada jūs atradote savo poetinio balso autentiškumą?
– Nežinau, gal dar neatradau? Gal tik kartoju tai, ką esu išmokusi? Net ir naujausioje knygoje, turiu įtarimą, kai ką nevalingai nusirašiau nuo lenkų poetės Wisławos Szymborskos. Be to, remiuosi S. Nėries, Janinos Degutytės, Nijolės Miliauskaitės lyrikos tradicija.
– O kiek jūs nutolosi nuo S. Nėries?
– Racionaliai esu labai toli, bet emociškai – čia pat. Man atrodo, kad ji gyveno vakar, mat neseniai skaičiau jos dienoraštį. Tai nereiškia, kad neskauda dėl jos politinių sprendimų. 100 metų literatūroje nėra ilgas laiko tarpas.
– Kas tarp jūsų panašaus?
– Nesu specialistė, bet, man regis, ji turėjo polinkį į bipolinį mąstymą – eilėraščiai arba euforiški, arba persmelkti kančios.
– Tai ką pirktumėte, jeigu turėtumėte daug pinigų?
– Dvarą, kuriame Kazys Binkis bandė ūkininkauti. Nors gal jis jau nupirktas.
